„Lietuvių politika yra gyvenanti porevoliucinį laikotarpį, revoliucijos metu buvo reikalingi pranašai, žmonės, gebantys konstruoti dideles sistemas, filosofai. Jei pasižiūrėsime į mūsų politikos kartą, kuri iškilo po Sąjūdžio, daugiausia tai yra dėsnių žinovai, žmonės, kurie gali operuoti sudėtingomis politinėmis sąvokomis, aiškiai išreikšti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, intelektualai“, – ketvirtadienį Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vykusioje paskaitoje sakė M.Katkus.
Pasak jo, posąjūdinė Lietuvos politika yra tinkama daryti „didelius apibendrinimus“, o tiesioginis bendravimas ir kalbėjimo įgūdžiai neretai yra pamirštami, kai prireikia realiai dirbti su rinkėjais. Tačiau specialistas, pažymėjo, kad šiuo metu politiko, Seimo nario darbas yra būti ne sisteminiu pranašu, o atstovauti apibrėžtam rinkėjų skaičiui ir derinti jų interesus.
„Kai yra priimami sprendimai, kuriuose derinami įvairūs interesai, labai dažnas politiko santykis būna, kad tai bus nepopuliaru, nepatiks visuomenei, žmonės manęs nemylės. (...) Tačiau politikas tiesiog neišmano, kas visuomenei gali patikti. Jis negali remtis visuomenės nuomone, jeigu jis jos nežino. Arba jis žino anekdotinių dalykų, kad bobutė iš Tauragės pasakė, kad čia nepopuliaru, vadinasi, negalima daryti, nes kažkam nepatinka“, – sakė jis.
Anot M.Katkaus, įvairiausių mitų Lietuvos politikoje atsiranda tuomet kai politikai nesugeba parodyti ir įteigti rinkėjams, jog žino jų poreikius.
„Tada atsiranda visokiausių istorijų apie juodąsias technologijas, kurios mįslingai pakeičia rinkimų rezultatus per naktį. Tokie pamąstymai apie juodąsias technologijas pirmiausia kyla iš nesugebėjimo suprasti, ko iš tikrųjų nori rinkėjai ir kodėl rinkėjai iš tikrųjų padarė vieną ar kitą pasirinkimą. Antras dalykas – jei politikas nesugebu suprasti, tai jam patogiau pasakyti – Rusija, kvaili rinkėjai, emigruojanti Lietuva, pensininkai, megztosios beretės, kas tik nori“, – kalbėjo ekspertas.
Pasak jo, Lietuvos politikai mėgsta dangstyti savo nekompetenciją viešųjų ryšių srityje. Pasak jo, Lietuvos politikai, prastai pasirodę rinkimuose, mėgsta aiškinti, kad jiems kažkas sutrukdė, o ne bando išsiaiškinti realias priežastis. Pasak jo, politikams svarbu surasti ir atitikti pakankamai siauros rinkėjų nišos interesus.
„Mistifikacijos politikoje yra gerokai per daug. (...) Maždaug sugalvoji hipotezę, paskui ją panaudoji kažkur ir paskui iš to išeina pasaulio užkariavimo arba žlugimo sistema. Labai mažai yra paprasčiausios analizės, kur tiesiog pasakai: gerai, A.Zuokas laimėjo 20 proc. rinkėjų balsų Vilniuje. Ar tie rinkėjai balsavo, kad vilniečiams nereikalinga morali politika? Turbūt ne. Turbūt jie balsavo už A.Zuoką dėl kažkokių kitų priežasčių, kurios rinkimų dieną jiems pasirodė esančios svarbesnės“, – teigė jis.
