– Pone Pranckieti, kodėl sutikote tapti Seimo pirmininku?
– Reikėjo žmogaus, kuris imtųsi šių pareigų. Kadangi mane pakvietė rinkimus laimėjusi partija, su kuria ir aš laimėjau rinkimus, ilgai ir sunkiai svarstęs buvau priverstas imtis pareigų.
– Jums šias pareigas pasiūlė partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis?
– Man pasiūlė partijos valdyba. Joje buvo svarstomos trys kandidatūros, bet galų gale šiandien faktas toks, kad pirmininku tapau aš.
– Ar jums nekilo klausimas, kodėl ponas Karbauskis pats neina į šį postą?
– Manau, tai nėra blogai. Valstiečių ir žaliųjų frakcija yra didelė, ją reikia suvaldyti. Yra 57 žmonės, visi beveik nauji. Juos reikia telkti.
– Ar jūs pats jaučiatės vertas Seimo pirmininko pareigų?
– Gal būtų per drąsu sakyti, kad jaučiuosi vertas. Galbūt kada nors būsiu vertas.
– Politikoje esate naujokas, iki šiol viso labo buvote tik Kauno rajono tarybos narys. Nesulyginami mastai?
– Sutinku, tikrai nesulyginami.
– Nemanėte, kad gal verta atsisakyti, gal Seimui labiau tiktų vadovauti kad ir Rima Baškienė?
– Ji atsisakė. Reikėtų jos klausti priežasčių, tačiau vienas argumentų buvo užsienio kalbos. O man reprezentacinis darbas nėra naujiena. Jau sakiau, kad buvo svarstomos trys kandidatūros – Povilo Urbšio, Rimos Baškienės ir mano. Liko viena.
– Liko viena, nes du kandidatai atsisakė? Jūs tarsi trečias pasirinkimas?
– Ne trečias, bet vienas iš trijų.
– Pone Pranckieti, pabandykime atsiriboti nuo jūsų pareigų. Tarkime, esate paprastas pilietis, besidomintis politika. Jūsų nuomone, ar Lietuva nepraranda daugelio svertų – pavyzdžiui, parlamentinės diplomatijos galimybių, kitų dalykų, pasirinkdama politinės patirties neturintį žmogų Seimo pirmininku? Ar tai nėra nuostolis valstybei?
Gal būtų per drąsu sakyti, kad jaučiuosi vertas. Galbūt kada nors būsiu vertas.
– Manau, kad galima buvo ieškoti ir kitokių variantų, bet tada reikėtų ieškoti iš kitų partijų. Šiuo atveju yra taip, kad būtent mūsų partija laimėjo rinkimus ir būtent ji norėjo reprezentuoti šią vietą.
– Jūs esate mokslų daktaras, profesorius, Žemės ūkio universitete dėstėte sodininkystę, esate tikras šios srities profesionalas, tačiau jūsų politinė patirtis labai nedidelė. Ar jūs kada nors esate sprendęs keblias politines situacijas, didelius konfliktus. Gal kas nors yra įvykę jūsų akademinėje veikloje?
– Pavyzdžių nevardinsiu, bet man tikrai yra tekę spręsti daug konfliktinių situacijų. Tai buvo dideli kolektyvai, daug žmonių, daug nuomonių. Kauno rajono taryboje taip pat buvo nuolatinis veiksmas ir atoveiksmis. Buvo ir labai sunkių atvejų. Visus juos pavykdavo išspręsti. Gal bus garsiai pasakyta, bet mes padarėme fakultetą klestintį.
– Bet ar jūs nejaučiate nepatogumo dėl to, kad jūs, žinomas specialistas savo srityje, staiga pasukote į politines pareigas, kurios yra ženkliai didesnės už jūsų politinę patirtį ir politinę kompetenciją. Dabar esate priverstas lyg ir teisintis, nors nesate kaltas?
– Aš nesiteisinu. Faktas jau įvyko ir turime tai pripažinti. Reikia ateiti ir draugauti, dabar tai ir darome. Kalbant apie užsienio politiką, jau buvau susitikęs su ambasadoriumi Kęstučiu Kudzmanu, kuris formavo ir formuoja užsienio politiką Seimo pirmininko darbotvarkėse. Jis man pasakė daug dalykų, kuriuos aš jau turėčiau daryti, sakė, kad laukia daug ambasadorių, kurie norėtų prisistatyti Seimo pirmininkui. Jis paminėjo ir Jungtinių Valstijų ambasadorę. Bus labai malonu ją pamatyti Seime, mes jau esame susipažinę ir bendravę, JAV prezidento rinkimų dieną buvome pas ją ankstyvųjų pusryčių.
– Vėl paklausiu jūsų kaip piliečio – kodėl partijų lyderiai pastaruoju metu nuvertina Seimo pirmininko postą? Jūs puikiai atsimenate Lietuvos istoriją ir žinote, kad Seimo pirmininku buvo Vytautas Landsbergis, kurį laiką – Algirdas Brazauskas, Česlovas Juršėnas, Artūras Paulauskas, o po to prasidėjo nesusipratimai. Kas atsitiko?
– Matyt, partijų lyderiai neprisiima atsakomybės ir ieško žmonių, kurie ją galėtų prisiimti.
– Ar Seimo pirmininko pareigos tokios nereikšmingos, kad partijų lyderiai nenori jų užimti?
– Jos labai reikšmingos. Turbūt nei jūs, nei aš neįsivaizduojame, kokios tai svarbios ir reikšmingos pareigos.
– Tačiau jas užima antro ar net trečio lygio politikai netgi savo partijų gretose?
– Manau, kad nesu antro ar trečio lygio politikas partijoje. Visada buvau pirmininko pavaduotojas, buvau valdyboje. Jūsų laidose nedalyvaudavau, tačiau manau, kad žmonių atsiskleidimas anksčiau ar vėliau turi įvykti.
– Bet jūs rinkimų sąraše buvote įrašytas tik šeštu numeriu?
– Taip, nes manimi labai tikėjo, kad laimėsiu ir vienmandatėje rinkimų apygardoje, ir daugiamandatėje. Taip ir įvyko. Kalbant apie sąrašą, buvo žmonių, kuriuos pakvietėme ir kuriuos pozicionavome priekyje. Jei pastebėjote, iš partijos narių buvau įrašytas trečias.
– Jūs daug kalbėjote, kad vienas jūsų tikslų – pakelti Seimo prestižą. Jis jau daugelį metų yra prastai vertinamas. Kokie bus jūsų veiksmai siekiant pagerinti Seimo įvaizdį?
– Seimo prestižas formuojasi pagal tai, kaip jį reprezentuojame ir kokie asmenys tai daro. Manau, kad mano asmeninės ir profesinės savybės leis šiek tiek pakelti Seimo prestižą visuomenės akyse. Mes jau dabar paskelbėme apie kai kurias žmonėms labai įdomias priemones. Pavyzdžiui, kad Seimo pirmininko pavaduotojams nepriklausys automobiliai su vairuotoju. Atrodytų, kad smulkmena, bet tai žinia žmonėms, kad Seimas jau kažką daro.
– Apgailėtina, kad Seimo statute apskritai yra įrašyti tokie dalykai. O žinia, kad tai pirmasis Seimo darbas, yra viso labo burbulų pūtimas, anoks čia darbas. Tuo turėtų užsiimti ne visas Seimas, o padalinys, kuris ir skirsto tarnybinius automobilius.
Manau, kad Seimo padarymas neįdomiu žiniasklaidai jau būtų didelis pasiekimas.
– Sutinku. Bet kalbant apie įvaizdį, tokios žinutės žmonėms yra geros. Jie tai išgirsta. O mūsų įvaizdis yra žmonėse – kaip jie vertina. O jie vertina labai paprastus ir jiems suprantamus dalykus.
– Nereikėtų nuvertinti Lietuvos žmonių. Tiems, kurie supranta esmę, greičiausiai yra tas pats, kas vairuoja automobilį. Jiems kur kas svarbiau, kokius sprendimus priima parlamentas tikrai, o ne imituoja veiklą kalbėdamas apie automobilius.
– Jei gatvėje paklaustume žmonių, ką jie žino apie Seimą ir jo veiklą, turbūt retas įvardintų, ką Seimas veikia. Tačiau tokius smulkius dalykus jie išgirsta.
– Turbūt planuojate kada nors ir rimtai padirbėti?
– Mes jau padirbėjome. Naktis iš pirmadienio į antradienį buvo labai sunki, tačiau pagal statutą turėjome padaryti, kas numatyta. Daugeliui naujokų buvo neįprasta, kad reikia dirbti tiek ilgai. Manau, kad rimti darbai ateis, jie niekur nedings, Seimas turės veikti, kaip priklauso.
– Ką jūs norėtumėte nuveikti per savo kadenciją, kaip norėtumėte ją prisiminti?
– Norėčiau pagerinti Seimo įvaizdį, kad visi reikalingi darbai būtų padaryti, jie būtų žinomi ir matomi. Labai svarbu, kad valdžia būtų ta, kurios žmonės nori. Deja, dabar yra taip, kad mes kuriame įvaizdį, tačiau vyrauja nuostata, kad valdžia yra bloga. Galbūt reikėtų glaudžiau bendradarbiauti su valstybine televizija.
– Lietuvoje valstybinės televizijos nėra, yra visuomeninė televizija, bet nieko tokio, laikui bėgant susipažinsite su terminologija.
– Manau, mes neturėtume siekti priešiškumo, o ieškoti gerų taškų. Žinoma, niekam nereikia nei pataikauti, nei nepataikauti. Labai norėčiau, kad pradžia būtų geranoriška. Jau esu minėjęs, kad mes jau esame užkūrę patyčias viešojoje erdvėje. Jų matome nuolat.
– Ką turite omenyje? Kad tyčiojamasi iš politikų? Rimvydas Valatka labai gerai pasakė – žurnalistai neskaldo malkų, jie tik skiedras renka. Malkas skaldo patys politikai. Jūsų ankstesni kolegos šiose pareigose sugebėdavo tokius cirkus krėsti, kad pats net nesugalvosi, kad taip įmanoma. Čia turbūt ne veidrodis kaltas?
– Mūsų tikslas ir būtų toks, kad nepriskaldyti ir R.Valatkai tų skiedrų tiek daug. Manau, kad Seimo padarymas neįdomiu žiniasklaidai jau būtų didelis pasiekimas.
