– Kodėl kėdainietė išvyko į Škotiją? Kuo nors neįtiko Lietuva ar tiesiog jaunas kraujas norėjo pamatyti pasaulį ir patirti nuotykių?
– Į Škotijos miestą Aberdyną išvykau studijuoti. Visada norėjau iškeliauti į užsienį, pamatyti pasaulį ir taip išmokti anglų kalbos, kad ji taptų antra mano gimtąja. Lankiau Kalbų mokyklą. Čia atvyko dėstytojai iš Aberdyno ir pasakojo apie šio miesto universitetą. Kai 12 klasėje reikėjo nuspręsti, kur stosiu, mano pagrindinis pasirinkimas buvo Aberdyno universitetas. Išvykau ten studijuoti anglų kalbotyros.
– Nieko sau! Regis, tokias studijas kitakalbei rinktis drąsu.
– (Juokiasi) Taip, bet, tiesą pasakius, pradėjusi studijuoti, pajutau, kad tai ne man. Pabaigiau studijas, tačiau nenorėjau dirbti pagal specialybę.
– Kokie buvo pirmieji metai Škotijoje, pirmas įspūdis?
– Škotijoje esu jau septynerius metus. Pirmiausia buvau šokiruota škotiško akcento. Nesupratau nieko. Rodos, anglų kalbos mokiausi ir mokykloje, ir Kalbų mokykloje, tad įgūdžiai turėtų būti neblogi, bet nuvykusi pamačiau, kad nieko nesuprantu, nieko negaliu pasakyti. Patyriau didelį šoką. Vis tik miestas patiko. Žinoma, jaučiau įtampą, bet drauge ir džiaugiausi gyvenimo pokyčiais – tikras prieštaringų emocijų katilas. Juk pirmą kartą palikau tėvų namus ir išvykau gyventi savarankiškai. Škotai, anglai labai šilti žmonės ir šiltai mane priėmė, viską aprodė. Beliko „persilaužti“ su kalba.
– Nesigailėjai: „Ach, ką padariau!“?
– Jaučiau nostalgiją namams. Kalbėdavausi su šeima, pasiilgdavau jų. Paskui emocijos atslūgo ir persilaužiau: „Viskas, aš čia gyvenu.“ Padėjo ir tai, kad tame pačiame universitete studijavo keli mano bendraklasiai – buvo pažįstamų veidų. Vėliau Škotijoje jaučiausi vis geriau ir geriau.
– Emigrantai pasakoja, kad vietiniai į juos dažnai žiūri kritiškai. O kaip universiteto bendruomenėje?
– Universitete studijavo lietuvių, lenkų, kitų Europos šalių piliečių. Nebuvo tokio požiūrio: „Oi, čia kažkokie užsieniečiai atvažiavo.“ Škotai priėmė labai šiltai. Nors mūsų kalba iš pradžių buvo laužyta ir teko pavargti bendraujant, bet vietiniai vis tiek klausėsi ir padėjo mokytis anglų kalbos.
– Taigi anglų kalbotyros studijų diplomas rankose. Kas toliau?
– Kadangi darbas pagal specialybę nežavėjo, įsidarbinau sporto prekių parduotuvėje. Ten praleidau dvejus metus. Mano anglų kalbos įgūdžiai jau buvo geri. Vis tik jaučiau, kad kažko trūksta, kad reikia kažko imtis. Su draugu pradėjome lankyti sporto klubą. Tai buvo mūsų naujametis pažadas (šypteli).
– Sportuoti pradėjai dėl dailesnio kūno?
– Nuo paauglystės išgyvenau daug kūno pasikeitimų. Kai buvau septyniolikos, man atliko operaciją – pašalino anginą. Negalėjau valgyti. Paskui pradėjau sąmoningai nevalgyti ir tai užsitęsė apie metus. Svoris nukrito iki 40 kg, o dabar sveriu 70. Taigi buvau visiškas šakaliukas.
– Bet tada greičiausiai sau atrodei labai graži?
– Taip, tada man taip atrodė. Nors tėvai sakydavo, kad esu per liesa ir man gresia liga, o aplinkiniai varstydavo žvilgsniais. Deja, pati nemačiau tikrosios savęs. Man atrodė, kad žmonės nieko nesupranta. Vis tik tai buvo nesveikas svoris, nesveika mityba. Nė už ką daugiau taip nekankinčiau savo kūno.
Kai išvykau į užsienį, prasidėjo kita problema – persivalgymas. Tada labai priaugau svorio. O kai pradėjau sportuoti, viskas grįžo į vėžes. Norėjau matyti savo kūną kitokį. Dabar juo džiaugiuosi ir esu patenkinta kaip niekada anksčiau. Mano suvokimas apie kūno grožį visiškai pasikeitė. Man regis, ir viso pasaulio požiūris jau keičiasi. Dabar svarbu ne būti kuo lieknesnei, o kuo sveikiau atrodyti, turėti ryškesnes kūno formas. Man negražu, kai kūnas tampa skeletu – žaviuosi sportiškomis formomis.
Pradėjusi aktyviai sportuoti susipažinau su treneriais ir supratau atradusi savo gyvenimo aistrą. Tiesiog pamilau sportą. Jis mane domino vis labiau.
– O kokią vietą tavo gyvenime sportas užėmė iki tol?
– Mokykloje dalyvaudavau kūno kultūros pamokose, šokau sportinius šokius.
– Ir turėjai darbo patirties sporto prekių parduotuvėje (nusijuokiam)!
– Taip! Tiek to sporto ir buvo. Nepasakyčiau, kad anksčiau nejaučiau noro sportuoti, tiesiog gal trūko pasitikėjimo savimi. Kartais žmones stabdo būtent tai. Ką pasakys, kaip pažiūrės? Gal tu ne taip atrodai? Gal per storas ar per plonas? Kol draugas nepastūmėjo eiti sportuoti kartu, tol mintis apie sportą gyniau šalin.
– O kaip prisijaukinai sportą?
– Geriausia motyvacija – matyti, kaip sportas keičia tavo kūną, nuotaiką. Štai po sunkios darbo dienos pavargęs nueini į sporto klubą, bet po treniruotės jautiesi nepaprastai puikiai – išsikrauni. Taigi pabudo aistra būti aktyviai. Vykdžiau savo sporto programas, didinau svorius, mačiau, kaip auga mano galimybės, ištvermė – mačiau rezultatą, geriau atrodžiau, geriau jaučiausi. Norą sporte siekti rezultatų pajutau po gerų metų. Tada atėjo mintys, kad galėčiau tapti trenere. Sulaukiau palaikymo ir per šešis mėnesius gavau trenerės kvalifikaciją. Aktyviai sportuoju jau ketverius metus.
– Kaip Tavo sprendimą priėmė tėvai? Juk išleido dukrą į prestižinius anglų kalbotyros mokslus užsienio universitete, o ši užsimanė sporto trenere tapti.
– (juokiasi klausydama mano didingo tono) Tėvai visada mane palaikė ir sakė daryti tai, kas man teikia laimę. Jie matė, kaip man patinka sportas, kaip aš švyčiu atiduodama save šiai veiklai. Tėvai didžiavosi manimi, kad išdrįsau imtis to, kas man artima. Nesigailiu dėl savo sprendimo.
Dabar gyvenu bei dirbu Edinburge, sporto centre, ir kylu karjeros laiptais. Čia turiu galimybę tobulėti, įgyti aukštesnę kvalifikaciją. Jei ne tai, šiame sporto centre ilgai neužsibūčiau.
– O Tu pati nejautei vidinio diskomforto anglų kalbotyros studijas, nors ir nemielas, bet gal solidžiai skambančias, iškeitusi į trenerės diplomą?
– Dvejonių buvo. Spėliojau, ką giminės pasakys. Vis tik mane nuramino tėvai – daug su jais kalbėjausi. Jie drąsino rinktis tai, ko noriu aš, ir negalvoti, ką apie tai manys kiti. Tai mane ramino ir stiprino mano apsisprendimą.
– Kai priėmei sprendimą sekti savo svajonę, pajutai tarsi išsilaisvinusi?
– Tai buvo nuostabus jausmas. Nors iš pradžių buvo sunku, nes susidūriau su gausybe pokyčių, bet kai kažko labai nori, žinai, kad tai tavo kelias, ir atsiranda jėgų jį nueiti. Kai atsidaviau sportui, pajutau euforiją. Ir dabar tas jausmas niekur nedingo – sportas su manimi bus visą gyvenimą, o meilė jam tik augs.
– Kaip sportas pakeitė Tavo gyvenimą?
– Pirmiausia pradėjau labiau savimi pasitikėti, tapau drąsesnė. Iš pradžių buvo drovu bendrauti su žmonėmis, o dabar, kai esu trenerė, turiu pažinti žmones. Tad sportas mane ir išlaisvino. Taip pat pradėjau labiau mylėti savo kūną. Sportas transformavo ne tik mano kūną, bet ir charakterį. Labai pasikeičiau į gerąją pusę.
Sportas gyvenimui suteikė kitą kokybę.
– O koks jausmas, kai dėl tavo patarimų, pagalbos sporto salėje žmogus pasikeičia, tampa savimi patenkintas?
– Tai neapsakomas jausmas. Su klientais tampame tikrais draugais. Jiems sudarau sporto programą, skatinu juos, įkvepiu. Matydama jų pasiekimus džiaugiuosi tarsi už save pačią. Šios pakilios emocijos – didelis darbo privalumas.
– Ar jau turi įsimintiną kliento pasiekimą?
– Taip, tai 50-metė moteris. Kai pradėjome dirbti, ji bijojo net paimti svarmenis, tad iš pradžių atlikdavome pratimus tik su kūno svoriu. Moteris savimi nepasitikėjo. Vyresni žmonės dažnai nerimauja, kaip sporto klube į juos žiūrės jaunuoliai. Vis tik po kelių mėnesių pamačiusi savo kūno pokyčius, moteris pasijuto drąsiau ir jau į sporto klubą ateidavo net ir sportuoti savarankiškai. Moteris džiaugėsi, kad štai jau gali pakelti tokį svorį, gali tokį pratimą atlikti, o rankos kaip puikiai atrodo! Ir jos sūnus ją gyrė. Taigi nesvarbu, kokio amžiaus pradėsi sportuoti, svarbu pradėti!
– Sportuoti pradėjusiems žmonėms kartais tenka leistis į derybas su savimi pačiais, įrodinėti sau, kodėl turėtų nueiti į treniruotę. Kaip Tu motyvuoji savo klientus?
– Mes daug kalbamės, aiškinamės, kokios tikrosios priežastys, kodėl žmogus nenori sportuoti. Gal nepatinka programa, gal ji per sunki, gal yra kitų kliūčių? Jei klientams trūksta motyvacijos, tada su jais sportuoju ir aš. Be to, sportui reikia įvairovės – reikia keisti programas, pratimus.
– Vadinasi, sporto treneriui nepakanka tik žinoti pratimų derinius ir raumenų pavadinimus – būtinos ir psichologinės žinios, ir kūrybingumas?
– Viskas viename. Labai svarbu mokėti išklausyti žmogų. Juk nepadėsi jam, jei nežinosi, kas iš tiesų vyksta jo viduje. Sportas apima daug visko.
– Na, o dabar pasakyk tą greičiausiai visus mūsų skaitytojus iš koto išversiantį dalyką. Su keliais kilogramais štangą iškeli?
– (pradeda juoktis) Paskutinį kartą iškėliau 115 kg.
– Neįtikėtina! Koks kelias iki to?
– Mano brolis irgi negalėjo patikėti. Tiesiog sunkiai dirbau – tokia paprasta paslaptis. Treniruojuosi penkis–šešis kartus per savaitę, dažniausiai po dvi valandas. Nėra taip, kad: „Ai, neisiu sportuoti.“ Pirmiausia sporto klubas, paskui visa kita. Dabar viešėdama Lietuvoje jau nesportavau kelias dienas, tad nesijaučiu savimi, jaučiu, kad kažko trūksta.
Nemeluosiu, kartais pavargstu ir nieko nebesinori, bet tada primenu sau, kokį ilgą kelią nuėjau, kaip gerai jausiuosi, kai pasportuosiu. Patarimais padėjo ir patyrę treneriai. Užsibrėžiu rezultatą ir jo siekiu. Mano tikslas – iškelti 120 kg. Atrodo, keli kilogramai, palyginti su 115, kuriuos dabar iškeliu, bet jie labai jaučiasi. Žinoma, reikia ir psichologiškai nusiteikti, kad tu gali.
Vyresni žmonės dažnai nerimauja, kaip sporto klube į juos žiūrės jaunuoliai.
– O ką mama, brolis, tėtis apie tai mano?
– Didžiuojasi (nusijuokia). Tėtis baiminasi, kad nesusilaužyčiau nugaros.
– Brolis su draugais nepavydi?
– Galbūt (šypteli). Vis stumiu brolį sportuoti, bet jis randa priežasčių išsisukti (nusijuokia). Šeima mato, kokia laiminga jaučiuosi siekdama rezultatų sporte, tad laimingi yra ir jie.
– Pas mus apie sunkumus kilnojančią moterį sakytų, kad ji vyriška. O Škotijoje irgi taip pat mąsto?
– Taip, bet Škotijoje tas požiūris jau blanksta, nes gerokai daugiau moterų atranda sportą ir svorių kilnojimą. Grįžusi į Lietuvą užsuku į sporto klubą: ten beveik vien vaikinai, įeini viena mergina ir, regis, įbedžia jie į tave akis su klausimu: „Ką čia veiki?“ Skatinčiau moteris eiti sportuoti ir nebijoti, kad taps vyriškos, nes taip tikrai nebus.
– O kaip pavyksta derinti sunkumų kilnojimą ir moteriškumą? Mėgsti moteriškumą pabrėžti, tarkim, suknele?
– Taip. Kai einu į vakarėlį ar klubą, mielai pasipuošiu prigludusia trumpa suknele, aukštakulniais. Nemanykite, kad iš treningų neišlendu! (nusijuokia)
– Viktorija, pavasarį visi sukruto tobulinti kūno formas. Patark, ko griebtis, kad noras sportuoti neišblėstų visus metus?
– Pirmiausia reikia nuspręsti, koks sportas patinka: bėgioti lauke, mankštintis su treniruokliais, lankyti grupines treniruotes. Dar viena gudrybė – sportuoti kartu su kompanija: drauge ar vyru. Kartu visad smagiau ir drąsiau. Būkite aktyvesni kasdien. Geriau sportuoti kiekvieną dieną po truputį ir ilginti treniruotes, nei vieną dieną „iš širdies“ pasportuoti, o paskui visą savaitę laisvalaikį leisti prie televizoriaus.
Svarbu ir mityba. Sumažinkite porcijas, žiūrėkite, ką valgote, bet jokiu būdu nebadaukite. Stenkitės į aktyvų laisvalaikį įtraukti visą šeimą. Jei jūs sportuosite, o vyras žiūrės TV ir valgys picą, smagu nebus. Eikite į parką, pažaiskite lauko žaidimus, krepšinį.
– Užsiminei apie mitybą. Kokie produktai dominuoja Tavo valgiaraštyje?
– Dažniausiai valgau vištieną su ryžiais, saldžiosiomis bulvėmis. Mano racione daug vaisių. Pagrindiniai – obuoliai, bananai. Pusryčiams valgau kiaušinienę, pietums – vištienos, vakarienei – virtos vištienos su daržovėmis. Darbe užkandžiauju riešutais, ryžių trapučiais, geriu baltymų kokteilius. Kartkartėmis pasimėgauju šokoladu. Neskaičiuoju kalorijų. Valgau dažniau, bet po mažiau.
– Pabaigai – pasidalyk savo laimingo gyvenimo receptu.
– Niekada nepasiduoti ir siekti savo tikslų. Pasitikėti savimi ir eiti per gyvenimą iškėlus galvą.
