Kaimo bibliotekoje 31 metų Danguolė sėda prie kompiuterio, prisijungia prie elektroninio pašto ir atveria laiškus, kuriuose Vilijampolės socialinės globos namų socialinė darbuotoja pasakoja apie moters sūnų Augustą.
„Berniukas yra aktyvus, judrus, sunkiai sukaupia dėmesį, neišsivysčiusi kalba, todėl kalba neaiškiai. Augustas lanko specialiąją mokyklą ir eina į 3 klasę. Globos namuose berniukas lanko užsiėmimus pas psichologę, logopedę. Taip pat lanko maisto ruošos, relaksacijos būrelius“, – cituoja Danguolė ir rodo prie laiško, rašyto maždaug prieš metus, prikabintas sūnaus nuotraukas.
Bijojau, kad net nežinosiu, kur mano vaiko kapas, negalėsiu jo aplankyti.
„Kas pasakytų, kad tai – ne mano vaikas?“ – svarsto moteris ir džiaugiasi jųdviejų panašumu.
Balsas telefone: „Augusto nebėra“
Susirašinėjimuose su socialine darbuotoja Danguolė dėkoja už sūnaus priežiūrą. Moteris suvokė, kad pati pasirūpinti emocijų, elgesio ir socialinės raidos sutrikimų turinčiu vaiku nesugebėtų. Tačiau Danguolė niekada nemanė, kad sūnaus saugumas nebus užtikrintas ir valstybinėje įstaigoje.
Praėjusį antradienį suskambus mobiliajam telefonui ekrane Danguolė išvydo nežinomą numerį. Atsiliepusi išgirdo: „Augusto nebėra.“
„Kaip tai nebėra?“ – perklausė. Ir gavo paaiškinimą, kad įvyko nelaimė – berniukas iškrito pro langą ir mirė.
„Man rankos pradėjo drebėti“, – pasakoja. Kiek atsitokėjusi Danguolė išdrįso išreikšti paskutinį motinos norą ir paprašė sūnaus kūną atgabenti į Užuguostį. Ketvirtadienio vakarą po trumpo atsisveikinimo ir mišių bažnyčioje velionis amžinojo poilsio atgulė Užuguosčio kapinėse.
„Bijojau, kad net nežinosiu, kur mano vaiko kapas, negalėsiu jo aplankyti“, – kalba Danguolė.
Susitikimas atvėrė širdies žaizdas
Pirmagimio šermenyse Danguolė išvydo ir kitus du savo vaikus, šiuo metu augančius globėjų šeimoje. Devynerių sūnaus, iš šeimos paimto 2007 metais, ji nebuvo mačiusi aštuonerius metus. Šešerių pagrandukės dukters – daugiau nei dvejus.
Laiškų man niekas neatrašė, o feisbuke užblokavo, kad net negalėčiau matyti savo vaikų nuotraukų.
Danguolė tikina ne kartą bandžiusi užmegzti ryšį su vaikų globėjais – rašė jiems elektroninius laiškus, susisiekė per „Facebook“.
„Tačiau laiškų man niekas neatrašė, o feisbuke užblokavo, kad net negalėčiau matyti savo vaikų nuotraukų“, – apgailestauja moteris.
Augusto laidotuvių dieną vaikus išvydusi globėjų automobilyje Danguolė pajuto vidinę palaimą.
„Berniukas manęs neprisimena – labai daug laiko praėjo, tačiau dukra nusišypsojo ir atsakė į mano pamojavimą – ji mane pažino. Paraginau ją ateiti pas mane, tačiau ji tik papurtė galvą. Tada iš automobilio išlipo globėja ir pareiškė, kad aš traumuoju vaikus ir, jei nepasitrauksiu, jie išvažiuos. Norėdama bendrauti su vaikais pirmiausia turiu kreiptis į vaikų teises. Tačiau aš tenoriu, kad jie žinotų, jog, nors jų neauginu, myliu ir galvoju. Kodėl galėjau žinoti, kaip sekasi Augustui, gauti jo nuotraukų, o apie kitus vaikus negaliu? Kokią teisę globėjai turi uždrausti man domėtis savo vaikais?“ – nesuvokia Danguolė.
Praėjusiais metais ji kreipėsi į Prienų rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių dėl dukters grąžinimo į šeimą. Tačiau atsakymas tąkart buvo neigiamas.
Po tėvo žūties – į internatą
„Šiltas, darbštus žmogus. Yra padariusi klaidų, tačiau stojo į doros kelią, nes pamatė, kad sumokėjo labai brangiai”, – taip Danguolę apibūdina Užuguosčio bibliotekos darbuotoja Rasa Žvirblienė.
Žvelgiant į Danguolės gyvenimą peršasi mintis, kad ji – prastai Lietuvoje veikiančios socialinės sistemos auka. Ką valstybė galėjo padaryti, kad Danguolės gyvenimas būtų kitoks?
Nuo 11 metų iki pilnametystės Danguolė augo Kauno apskrities Vaikų socializacijos centre.
„Baba mane su broliu atidavė į internatą po to, kai tėvelis, būdamas išgėręs, paskendo Kauno mariose”, – pasakoja Danguolė. Ryšius su motina ji palaikė – savaitgaliais grįždavo pas ją į kaimą.
Sulaukusi 18-os metų Danguolė bandė pradėti savarankišką gyvenimą: Raudondvario plente gavo socialinį būstą ir vienkartinę išmoką įsikurti. Už ją įsigijo buičiai reikalingų daiktų.
„Nežinau, kaip ten išėjo, bet durys buvo išlaužtos ir visi daiktai dingo“, – prisimena Danguolė.
Meilė praeičiai užmerkė akis
Danguolė grįžo gyventi pas mamą. Ten susipažino su būsimuoju vaikų tėvu – Augustinu M. „Jis buvo patėvio tolimo giminaičio sūnėnas“, – pristato.
Porai susipažinus Augustinas pardavė Kaune butą, mat neturėjo lėšų padengti skolų už įvairias komunalines paslaugas. Už gautus pinigus vyras Užuguostyje įsigijo didelį mūrinį namą.
Į kaimelį Prienų rajone kraustėsi ir įsimylėjusi Danguolė, užmerkusi akis prieš spalvingą Augustino praeitį. Jis – buvęs boksininkas. Dėl psichinio sutrikimo turi antrą neįgalumo grupę. Kartą panaudojo jėgą prieš paauglį ir jį pražudė – už tai atliko bausmę kalėjime.
„Galvojau: „Praeitis yra praeitis, kam po ją kapstytis iš naujo?“ – sako Danguolė.
Galvojau: „Praeitis yra praeitis, kam po ją kapstytis iš naujo?“
Augustinas ir Danguolė santykių oficialiai neįteisino, tačiau 2004 ir 2006 metais susilaukė sūnų.
„Kartais būdavo barnių, – neslepia Danguolė. – Bet juk visose šeimose jų būna.“
Tačiau taip negalvojo Prienų savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai. 2007 metų lapkritį dėl nesaugios socialinės aplinkos, emocinės ir fizinės grėsmės šeimoje berniukai buvo apgyvendinti Alytaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. 2010 metais pirmagimis Augustas pateko į Vilijampolės socialinės globos namus, o jo brolis atsidūrė Jiezno globos namuose. Po dvejų metų jis pateko į globėjų šeimą.
