Kaip kunigas per išpažintį
Tikriausiai seniūno darbą daugelis įsivaizduoja paprastai: rūpinimasis seniūnijos aplinka, gatvių apšvietimu, kelių būkle, bendravimas su vietiniais gyventojais ir pan. Vis dėlto tai tik maža dalis to, ką iš tikrųjų tenka dirbti seniūnams. Daugelis iš jų kartais net patys neįsivaizduoja su kuo teks susidurti rytoj, po savaitės ar dar ilgesnio laiko.
„Vienu metu esame ir kunigai, ir daktarai, ir policijos pareigūnai. Mums tenka žmones skirti ir taikyti, klausyti jų nuodėmių, rūpintis pačiais įvairiausiais dalykais. Neneigsiu, man toks darbas patinka“, – sakė Keturvalakių seniūnas Gintautas Urbšys.
Jo kolegė iš Klausučių seniūnijos Gema Skystimienė pasakojo, kad jai dažnai tenka išklausyti net pačias intymiausias moterų paslaptis, kurios neretai pasipasakoja apie problemas šeimoje, prašo patarimo.
„Būna, kad kreipiasi ir vyrai, tačiau jie tai daro daug rečiau. Tikriausiai žmonės pasitiki manimi. Niekada išgirstų paslapčių niekam neišduodu. Esu kaip kunigas per išpažintį“, – juokavo Klausučių seniūnė.
Ji pasakojo, kad gyventojai dažnai į ją kreipiasi vien tam, kad nori paskųsti aplinkinius. Ypač žmonės mėgsta tas paskalas, kurios susijusios su pačia seniūnijos vadove. Tiesa, pati G.Skystimienė į tokias kalbas nereaguoja.
Prašė sumokėti algą
Neretai kasdieniniame seniūnų darbe netrūksta ir kuriozų. Štai G.Skystimienė prisiminė kartą nutikusį gyvenimišką anekdotą.
„Nuvažiavau pas vieną šeimą ir matau, kaip moteris drabužius skalbia mažame dubenyje. Tuomet paklausiau, kur ši perplauna rūbus. Ši atsakė, kad upėje. Tuo metu buvo gili žiema ir upė buvo užšalusi. O kai pasiteiravau, kur jų šeima prausiasi, moteris tarstelėjo, kad taip pat upėje. Sakau, juk ant upės užsitraukęs ledas ir praustis neina, o pašnekovė atkirto, kad nieko čia tokio, nes žiema vis tiek greitai praeis“, – juokėsi Klausučių seniūnė.
Ji tvirtino, jog su panašiais kuriozais tenka dažnai susidurti. Seniūnė prisiminė, kaip kartą ranka parodė už socialines pašalpas atidirbantiems vyrams, kur reikia nupjauti žolę. Kai po kiek laiko ši atvyko patikrinti, ar darbas padarytas, rado, jog žolės nupjauta tik tiek, kiek jos buvo per ištiestą ranką. Vyrai nesuprato, kad G.Skystimienė rodė, jog reikia nušienauti visą plotą.
Seniūnas prisiminė neseną atvejį, kaip kartą vienai sunkiai gyvenančiai šeimai prieš žiemą nuvežė malkų. Pamatę, kad šios yra nesukapotos, žmonės jas liepė seniūnui vežtis atgal.
Vilkaviškio seniūnas Remigijus Kurauskas taip pat tvirtino ne kartą susidūręs su ne visai įprastomis situacijomis. Jis pasakojo, kaip kartą vos tik atėjęs ryte į darbą, prie savo kabineto durų sutiko moterį, prašančią jai sumokėti atlyginimą. Įdomu tai, kad ta moteris seniūnijoje net nedirbo.
„Pasirodo, ji prie savo namų nusišlavė taką, surinko šiukšles ir pagalvojo, kad už tai jai priklauso atlyginimas. Kartą ta pati moteris atėjo pas mane ir paklausė, ar priimsiu našlaitę. Iš pradžių nesupratau, ką ji turi omenyje, bet po to ji ištiesė ranką, kurioje buvo gėlė našlaitė. Jai pasirodė, kad Vilkaviškyje yra per mažai gėlių ir prašė jų pasodinti daugiau“, – prisiminė R.Kurauskas.
Jam labiausiai pikta, kai seniūnijos gyventojams darant gerus darbus, šie to visiškai nevertina arba net nepriima taip reikalingos pagalbos. Seniūnas prisiminė neseną atvejį, kaip kartą vienai sunkiai gyvenančiai šeimai prieš žiemą nuvežė malkų. Pamatę, kad šios yra nesukapotos, žmonės jas liepė seniūnui vežtis atgal. Įdomu tai, kad toje šeimoje gyveno jaunas darbingas vyriškis, kuris kapoti malkas tiesiog tingėjo.
R.Kurauskas prisiminė ir dar vieną neįprastą atvejį. Kartą pas jį atėjusi moteris ilgai dejavo, kad ją persekioja policijos pareigūnai. Pasirodo, iš tikrųjų policininkai neseniai buvo nutempę jos automobilį. Tiesa, šis daugiau nei metus nejudinamas stovėjo vienoje iš centrinių Vilkaviškio gatvių, buvo išdaužyti jo langai, pats automobilis apgadintas nepataisomai ir aplinkiniams kėlė pasibaisėjimą. Vis dėlto pakalbėjusi su seniūnu moteris nurimo ir suprato esamą padėtį.
Kvietė pas save gyventi
R.Kurausko kolegei iš Gražiškių seniūnijos Ramutei Didvalienei irgi ne kartą teko susidurti su kuriozinėmis situacijomis. Seniūnė net buvo sulaukusi kvietimo apsigyventi svetimuose namuose, kad juose padarytų tvarką.
„Viename name gyvena septyniasdešimtmetė moteris su dviem maždaug dešimtmečiu vyresniais broliais. Ji niekaip su jais nesusitvarko, nes tie į namus iš lauko nešasi įvairius rakandus, purvinus daiktus, kelia netvarką. Moteris labai prašė, kad aš bent kelioms dienoms pas juos apsigyvenčiau, nes gal jos broliai bent manęs klausys“, – šypsojosi R.Didvalienė.
Vis dėlto jai dar labiau į atmintį įstrigo maždaug prieš porą metų gautas laiškas su ranka pieštais žemėlapiais. Jo autorius siūlė seniūnei Duonelaičių kaime užtvenkti upę ir iš jos „padaryti“ jūrą.
„Žmonėms atrodo, kad seniūnai yra visagaliai. Esu gavusi raštišką prašymą, kad užsakytoms mišioms surasčiau naują kleboną, nes senasis susirgo. Paprastai tokiais dalykais rūpinasi patys dvasininkai, bet visiems atrodo, kad tai – mūsų pareiga. 2005 metais gavau vieno tėčio laišką, kuriame jis prašo paauklėti jo neklausančią devintokę dukrą. Sunkiausia spręsti kaimynų konfliktus. Dažniausiai jie būna įsisenėję ir tikrųjų nesutarimų užuomazgų niekas nenori net prisiminti, o apie vienos ar kitos pusės nusileidimą taip pat negali būti jokios kalbos. Dažnai tie kaimynai nesutaria dėl paprasčiausių dalykų. Pavyzdžiui, kartą į mane kreipėsi vienas žmogus ir skundėsi, kad jo tvarte kaimyno katė atsivedė keletą kačiukų. Jis prašė atvažiuoti ir perduoti tuos gyvūnus kaimynui, nes pats to padaryti negali“, – absurdiškas situacijas prisiminė Gražiškių seniūnė.
Vienas vyras prašė kartu su juo važiuoti į Čekiją ir iš ten parsivežti jo dukrą. Žmogui tai pasirodė paprastas dalykas ir jis net nelabai suprato, kodėl aš to padaryti negaliu. Jo nuomone, aš esu seniūnas ir turiu viską galėti.
Seniūne, važiuojame į Čekiją!
Nemažai nekasdieninių situacijų savo darbe patyrė ir Virbalio seniūnas Zitas Lasevičius. Kartą jam teko rūpintis, kaip iš Lenkijos vidurio namo parsigabenti vieną jo vadovaujamos seniūnijos gyventoją. Jis autobusu vyko pas brolį į užsienį, bet pakeliui kažką prisidirbo ir buvo išlaipintas. Prisiglaudęs vietiniuose socialinės globos namuose, vyriškis kurį laiką turėjo atidirbti už suteiktas paslaugas, o vėliau ieškojo įvairių būdų, kaip grįžti į gimtinę. Tuo pasirūpinti teko Virbalio seniūnijos darbuotojams.
„Kartą vidury nakties sulaukiau skambučio. Vienas vyras prašė kartu su juo važiuoti į Čekiją ir iš ten parsivežti jo dukrą. Žmogui tai pasirodė paprastas dalykas ir jis net nelabai suprato, kodėl aš to padaryti negaliu. Jo nuomone, aš esu seniūnas ir turiu viską galėti. Smagiausia būna, kai už gerus darbus sulaukiame paprasčiausios padėkos, tačiau taip būna toli gražu ne visada. Pavyzdžiui, kartą vieną seniūnijos gyventoją nuvežiau į Vilkaviškį darytis paso. Pats sumokėjau už dokumentą, parvežiau atgal namo, o tas išlipo iš automobilio ir net ačiū nepasakė. Nepaisant to, kai žmogus nieko neturi, visada stengiesi jam kaip nors padėti. Manau, jog taip elgiasi visi seniūnai“, – svarstė Z.Lasevičius.
Pasienio įdomybės
Bene ilgiausiai seniūnu Lietuvoje dirbantis Vištyčio seniūnijos vadovas Bronislavas Polita šias pareigas eina nuo 1980-ųjų. Tuo metu jis buvo apylinkės vykdomo komiteto pirmininku, nuo 1990 m. iki 1995 m. jam buvo suteiktas viršaičio statusas, o vėliau šioms pareigoms suteiktas seniūno vardas. Per šiuos ilgus metus B.Polita, kaip ir jo kolegos, taip pat ne kartą susidūrė su neįprastomis situacijomis. Dažniausiai seniūno nuotykiai tykojo pasienyje su Kaliningrado sritimi.
„Gal kokiais 1994 metais Vištyčio ežeru į mūsų krantą iš Rusijos ant pripučiamų čiužinių atplaukė dvi moterys. Kalbant su jomis paaiškėjo, kad jos – šiek tiek išgėrusios. Juokingiausia buvo, kai pro šalį ėjo pasieniečiai ir paklausė, kaip sekasi. Kuomet pasakiau, kad štai, atplaukė dvi rusų merginos ir jas reikia kažkaip grąžinti namo, šie tik nusijuokė ir nepatikėję nuėjo sau toliau. Galiausiai tos merginos kaip atplaukė čiužiniais į Lietuvą, taip vėliau iš jos ir išplaukė“, – juokėsi B. Polita.
Tiesa, ne visi atsiminimai yra tokie smagūs. Kai tik Lietuva ir Rusija pasidalino sieną, kol ši dar nebuvo demarkuota, neretai iš Rusijos pusės į Lietuvą atplaukdavo jaunuoliai, išsitraukdavo ginklus ir juos demonstruodavo vietiniams, siekdami šiuos įbauginti. Seniūnui ne kartą teko prižiūrėti, kad užsieniečiai neperžengtų leistinos ribos. Laimei, rimtesnių incidentų pavyko išvengti.
„Vieną kartą žiemą neįgaliųjų vežimėlyje sėdintis žvejys ant ledo įvažiavo į Rusijos teritoriją ir buvo sulaikytas pasieniečių. Išsigandęs mūsiškis pradėjo stipriai kratytis, lyg ištiktas kokio nors priepuolio. Pasieniečiai greitai susisiekė su manimi ir liepė kuo skubiau atvažiuoti ir pasiimti savo mirštantį pilietį. Vėliau paaiškėjo, kad tas žmogelis paprasčiausiai vaidino ir taip gelbėjo savo kailį“, – juokėsi B.Polita.
Pasienyje problemos savotiškos. Kartą teko spręsti, kaip grąžinti atgal į Rusiją iš ten atklydusią maždaug 150 karvių bandą, – sakė B.Polita
Jis prisiminė ir dar vieną kiek juokingą situaciją. Kartą pasienyje budėjęs rusų pareigūnas atvyko į Vištytį, padaugino alkoholio, o tuo metu, kol jis linksminosi, kažkas iš jo pavogė tarnybinį ginklą. Seniūnui ilgai teko jo ieškoti, tačiau pastangos buvo bevaisės. Grįžęs į gimtinę rusas dėl prarasto ginklo net kurį laiką turėjo atsėdėti kalėjime.
„Pasienyje problemos savotiškos. Kartą teko spręsti, kaip grąžinti atgal į Rusiją iš ten atklydusią maždaug 150 karvių bandą“, – šypsojosi ilgiausiai dirbantis Lietuvos seniūnas.
Nukreiptas ginklas
Vos penkerius metus Bartninkų seniūne dirbanti Violeta Raulinaitienė negali pasigirti tokiu ilgu stažu, kaip B.Polita, tačiau darbe jai taip pat jau teko susidurti su nekasdieninėmis situacijomis. Į jos vadovaujamą seniūniją buvo užsukę net ginklais grasinantys asmenys.
„Tokiais atvejais susimąstai, kad seniūnijoje reikia įrengti pavojaus mygtuką, nes nežinai, kaip tokie žmonės gali pasielgti. Kai į tave nukreiptas ginklas, tu tikrai negalvoji, kaip iškviesti policininkus, tiesiog bandai su žmogumi susitarti gražiuoju“, – teigė V.Raulinaitienė.
Apskritai, žmonės gana dažnai grasina televizija. Nors ši nieko ir nepadeda, tačiau sulauktas dėmesys jiems daug reiškia, – tvirtina V.Raulinaitienė
Ji jau buvo susidūrusi ir su juodąja magija. Apie seniūnijoje įvairius ritualus atlikinėjančią gyventoją reportažą net rengė viena televizija.
„Apskritai, žmonės gana dažnai grasina televizija. Nors ši nieko ir nepadeda, tačiau sulauktas dėmesys jiems daug reiškia. Paprastai visada stengiesi, išklausai gyventojų problemas, tačiau tikrai ne visos jos būna tokios, kad gali padėti. Teko pirmą naujų metų dieną ir gyvulius važiuoti pašerti, ir juos gaudyti iš laukų. Renkame labdarą ir ją dalijame labiausiai nepasiturintiems. Vis dėlto ne visi tai įvertina. Labai jaučiasi ir mėnulio fazių įtaka. Per priešpilnį ar pilnatį gyventojų srautas į seniūniją labai padidėja“, – tvirtino V.Raulinaitienė.
Bebras iš kitos seniūnijos
Su ne visai maloniomis situacijomis, kuomet aplinkiniams negalioja jokios taisyklės, yra tekę susidurti ir Šeimenos seniūnui Gintui Bakūnui. Prieš kelis metus į jį kreipėsi vyras, tvirtinęs, kad pas jo žmoną atėję keli kiti vyriškiai „daro savo tvarką“. G.Bakūnas, kartu su savo pavaduotoja ir policijos įgaliotiniu nuvykęs į įvykio vietą iš tiesų minėtuose namuose rado penkis nepažįstamus vyrus. Pasirodo, visi jie buvo ką tik grįžę iš įkalinimo įstaigos. Kuomet seniūnas ir kartu su juo atvykę specialistai bandė gražiuoju įkalbėti penketuką palikti svetimą teritoriją, šie į kalbas net nesileido. Priešingai, ėmė nurodinėti savo taisykles, o iš policijos įgaliotinio net kėsinosi atimti tarnybinį ginklą. Teko kuo skubiau kviesti pastiprinimą, tik tuomet minėti asmenys pasišalino.
„Buvę ir linksmų nutikimų. Kartą pas mane atėjusi vilkaviškietė moteris skundėsi, kad bebrai netoli jos sklypo užtvenkė Kastinės upelį ir pakilęs vanduo semia jos daržą. Ji klausė, gal aš galėčiau padėti sutvarkyti tą nenaudėlį žvėrelį, kad šis eitų daryti užtvankų kur nors kitur? Aš nusistebėjau, kodėl ji atėjusi pas mane, jeigu pati yra vilkaviškietė ir sodo sklypas – taip pat Vilkaviškio seniūnijoje. Moteris man paaiškino, kad pas tuometinį Vilkaviškio seniūną Algį Kiseliūną ji jau buvusi, tačiau šis nukreipė ją pas mane pasakęs, jog miesto seniūnijoje bebrai tiesiog negyvena ir greičiausiai jie bus atėję iš kaimo. Ilgai juokėmės su seniūnijos darbuotojomis aptarinėdami, kaip mano kolegai pavyko nustatyti bebro „registraciją“ ir faktą, jog šis žvėrelis yra „kaimietis“. Vis dėlto pasikalbėjau su medžiotojais ir paprašiau, kad jie padėtų. Pastarieji sakė, jog suvaldyti bebrus gana sunku, bet pagelbėti neatsisakė. Padėjo medžiotojai ar ne, nežinau, tačiau ta moteriškė daugiau pas mane atėjusi nebuvo. O gal ir Vilkaviškio seniūnijoje koks bebras „deklaravo“ savo gyvenamąją vietą, tad priemonių ėmėsi ir mano kolega?“ – juokais svarstė G.Bakūnas.
Apmaudžiausia, kai skambina ir pagalbos prašo senoliai, kurių vaikai gyvena užsienyje. Kuomet paklausiu, kodėl jie pagalbos nesikreipia į vaikus, o šie atkerta, kad nenori jų trukdyti, nes seniūnas vis tiek viską gali, – pasakojo R.Šunokas.
Ima piktnaudžiauti
Kybartų seniūnas Romas Šunokas tvirtino dažnai patenkantis į konfliktines situacijas, tačiau jų metu viską sprendžia impulsyviai ir dažnai apie gresiančias pasekmes net nepagalvoja. Kartais į pagalbą jam tenka pasitelkti ir policijos pareigūnus. Tiesa, daug dažniau susitarti su žmonėmis pavyksta nekviečiant pareigūnų, užtenka jais pagrasinti.
„Vyresniems žmonėms policininkai yra didelis autoritetas, jie jų prisibijo, tačiau jaunimo taip lengvai neišgąsdinsi. Vis dėlto ir su jais pavyksta rasti bendrą kalbą, nors dažnai prieš tai tenka išklausyti ir keiksmažodžių tiradą“, – pasakojo R.Šunokas.
Anot jo, į seniūną žmonės kreipiasi pačiais įvairiausiais klausimais. Jam yra tekę ir ugnį pečiuje užkurti, ir vidury nakties vykti į namus bei bandyti atkalbėti nuo savižudybės, ir spręsti kitokius konfliktus. R.Šunokas tvirtino, kad kai kurie gyventojai net piktnaudžiauja seniūno gerumu.
„Būna, kai skambina vidury nakties ir prašo padėti. Kuomet sakai, jog skambintų bendruoju pagalbos telefonu 112, jie atkerta, kad pagelbėti gali tik seniūnas. Tai rodo, kad žmonės mumis pasitiki. Visai neseniai naktį vykau į Kybeikių kaimą, nes paskambino tėtis, kad jį muša sūnus. Tik vėliau pagalvojau, kodėl aš šiuo atveju neiškviečiau policijos, o vykau konflikto spręsti pats. Apmaudžiausia, kai skambina ir pagalbos prašo senoliai, kurių vaikai gyvena užsienyje. Kuomet paklausiu, kodėl jie pagalbos nesikreipia į vaikus, o šie atkerta, kad nenori jų trukdyti, nes seniūnas vis tiek viską gali“, – pasakojo R.Šunokas.
Jam tenka dirbti ir kitokius nekasdieninius darbus. Pavyzdžiui, seniūnijos patalpose jis pats pagamino stalus ir suolus, o jei važiuodamas po miestelį pamato, ką nors sulaužytą, tuoj pat ima pats taisyti.
„Mano visa komanda tokia. Kai reikia, griebiame į rankas kastuvą, galime ir mėšlą krauti. Mes ne viršininkai, mes – darbininkai“, – tikino Kybartų seniūnas.
Sukūrė apsaugos būrį
Keturvalakių seniūnas Gintas Urbšys pasakojo, kad prieš gerą dešimtmetį Karklinių kaime buvo labai išaugęs vagysčių skaičius. Dingdavo viskas: pradedant kuru, baigiant metalu. Tuo metu teko spręsti dilemą, kaip elgtis toliau, nes policijos pareigūnai nepajėgė patys išaiškinti vagysčių kaltininkų. Tuomet seniūnijoje buvo suburta maždaug trisdešimties vyrų komanda, kurie pasikeisdami naktimis budėdavo poromis.
„Budėjau ir aš pats. Būrį išlaikėme gal metus. Nors vagių ir nepagavome, tačiau vagysčių daugiau neįvyko. Matyt, vagys mūsų išsigando“, – svarstė G.Urbšys.
Jis svarstė, kad pats geriausias jo, kaip seniūno, nuveiktas darbas – sukurtos net penkios kaimų bendruomenės. Nors teko daug vargti buriant žmones, skatinant juos jungtis į bendruomenes, tačiau visa tai atsipirko su kaupu. Dabar gyventojai labai laimingi, o bendruomenės kardinaliai pakeitė jų gyvenimus.
Tenka rasti lavonus
Nors seniūnų kasdienybėje gausu linksmų ir nekasdieninių nutikimų, tačiau tikrai ne viskas jų darbe rožėmis klota. Štai Gižų seniūnas Romas Kučiauskas sakė, kad be malonių nutikimų, tenka susidurti ir su gana sunkiai psichologiškai pakeliamais vaizdais.
„Rūpinamės ir žmonių gabenimu į ligoninę, ir jų palaidojimo reikalais. Vis dėlto baisiausia, kai kokiame nors vienkiemyje tenka aptikti jau keletą dienų mirusį žmogaus lavoną. Atvažiuoji į namus, ten katės kniaukia, aplink viskas išmėtyta, o viduryje kambario randi jau savaitę ar net daugiau laiko gulintį kūną. Tokie dalykai ilgai išlieka atmintyje“, – tikino R.Kučiauskas.
Jo kolega Pajevonio seniūnas Gediminas Bisikirskas tvirtino, jog jam lavonų rasti nėra tekę, tačiau su nemaloniomis situacijomis taip pat tenka susidurti. Jis pasakojo, kaip visai neseniai reikėjo pasirūpinti kojas praradusio vyriškio apgyvendinimu Gudkaimio globos namuose. Kadangi dar būdamas sveikas jis pats nesirūpino savo artimaisiais, šie, ištikus nelaimei, taip pat atsuko jam nugarą. Gana sunkaus charakterio vyriškis ilgai spyriojosi, tačiau galiausiai ryžosi persikraustyti gyventi į globos namus.
„Kuo toliau, tuo problemų daugėja. Žmonės tikrai geriau gyvena nei prieš dvidešimt metų, tačiau didėja nepasitenkinimas valdžia, vieni kitais, aplinkiniais, auga pavydas. Seniau žmonės buvo supratingesni, pakantesni vienas kitam. Seniūnu dirbu jau dvidešimt tris metus, todėl žinau, ką sakau. Per visą šį laiką apie save tekę išgirsti daugybę apkalbų, netiesos, net prezidentei buvo nusiųstas skundas dėl to, kad kažkam nepadėjau išspręsti jo problemos. Visiems geras nebūsi. Seniūnijoje problemų labai daug, o pinigų joms spręsti skiriama mažai“, – tvirtino Pilviškių seniūnas Vytautas Judickas.
