Irena Bružienė sutiko su 15min pasidalinti savo prisiminimais apie gyvenimą Rytų Prūsijos krašte.
Važiavome su arkliu, aš, močiutė ir sesuo sėdėjome vežime, o mama su seneliu ėjo šalia vežimo ir staiga uniformuoti vyrai – rusų kareiviai man matant nušovė senelį su mama...
Karui prasidėjus Irenai buvo penkeri. Moters šeima karo metais liko savo namuose, o tėtis, kaip ir dauguma vyrų, buvo paimtas į kariuomenę. Iš vaikystės Irena prisimena tik kareivius, uniformuotus žmones, karines mašinas. Jos tėčiui išėjus į karą, namuose pasiliko mažoji Irena su sese, mama ir seneliai.
Moteris neatsimena tikslios priežasties, privertusios palikti šeimą savo namus. Irena iš vaikystės dienų ryškiai mena tik tokį epizodą: „Važiavome vežimu su arkliu, aš, močiutė ir sesuo sėdėjome vežime, o mama su seneliu ėjo šalia vežimo, ir staiga uniformuoti vyrai – rusų kareiviai man matant nušovė senelį su mama...“. Tolimesnių kelionės detalių moteris neprisimena.
Likę gyvi šeimos nariai nusprendė grįžti atgal į savo namus, tačiau ir ten niekas nelaukė. Moters gimtieji namai buvo užimti Raudonosios armijos kareivių.
„Kareiviai gyveno mūsų namuose, mačiau, kaip jie kraustė mūsų spintas, ėmė mūsų daiktus. Ilgai namuose negalėjome būti, turėjom vėl trauktis, nes mums neleido gyventi mūsų pačių namuose“, – sako "Vilko dukra".
Skaudus atsisveikinimas su seserimi
Irenos močiutė, matydama, kad abiem mergaitėmis nesugebės pasirūpinti, jauniausią anūkę nusprendė atiduoti. Moteris pamena, kaip močiutė liepė atsisveikinti su mažamete savo seserimi.
„Aš galėjau pati vaikščioti, o ją dar reikėjo nešioti įsisukus į skarą, o maisto neužtekdavo net man su močiute“, – dalijasi skaudžia patirtimi moteris.
Sesei turbūt pakeitė vardą, pavardę ir savų atsiminimų apie mūsų šeimą ji neturi, ir ją dabar surasti, jei ir liko gyva, praktiškai neįmanoma.
Kai Irena suaugo, bandė ieškoti savo sesers, tačiau bandymai surasti atiduotą sesę buvo nesėkmingi. Moteris supranta, kad jei jos sesei pavyko išgyventi, jai buvo pakeista tapatybė.
„Aš atsimenu savo vokišką vardą, pavardę, o jai turbūt pakeitė vardą, pavardę ir savų atsiminimų apie mūsų šeimą ji neturi, jos dabar surasti, jei ir liko gyva, praktiškai neįmanoma“, – pasakoja Irena.
Lietuvoje niekas nelaukė
Kai Irenos mažoji sesuo buvo atiduota nepažįstamiems žmonėms, juodvi su močiute besigelbėdamos nuo bado ir Raudonosios armijos patraukė į Lietuvą. Moteris tarsi pro miglą prisimena kelionę į svetimą šalį.
Atvykusios į Lietuvą jos pateko į vadinamą Pagėgių lagerį, kuriame tokių pasimetėlių kaip jos su močiute buvo tūkstančiai. Lageryje moterys ilgai neužsibuvo, nusprendė trauktis toliau.
Keliaudamos su močiute iš Pagėgių lagerio, jos netikėtai atsiskyrė.
„Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl pasimečiau nuo močiutės, bet prisimenu baimę, kai likau viena svetimoje šalyje“, – istoriją pasakoja moteris.
Negaliu tiksliai pasakyti, kodėl pasimečiau nuo močiutės, bet prisimenu baimę, kai likau viena svetimoje šalyje.
Irenos, kaip ir kitų „vilko vaikų“, laukė nelengvas likimas – keliavimas per Lietuvos kaimus prašant maisto. Šeimos, pas kurias prieglobsčio ieškojo mergaitė, ilgai nelaikydavo. Jai atrodė, kad lietuvių šeimos dažnai vengė priimti vokiečių vaikus dėl baimės, kad gali būti išvežti į Sibirą ar kitaip nukentėti.
Moteris prisimena, kai lietuvių šeimos dažnai pačios neturėjo, ko valgyti, o pasidalinti su vokiečių vaikais duoną nebuvo galimybių.
Irenai dažnai tekdavo dirbti lietuvių šeimose, kaip ji sako, už duonos kąsnį. Dar visai mažai mergaitei teko dirbti įvairius ūkio darbus, prižiūrėti ją priėmusios šeimos vaikus.
„Jei vaikas verkdavo, neklausydavo, priėmusi šeima man grasindavo, kad nebeduos duonos, nes prastai prižiūriu vaiką“, – kalbėdama su 15min prisipažįsta moteris.
Skaudžiausi moters prisiminimai asocijuojasi su Pagėgiais. Ten Irenai teko patirti daugiausiai skriaudų. Ir dabar, kai Irena pravažiuoja Pagėgius, prisimena vaikystės dienas, kai norint išgyventi jai tekdavo valgyti kiaulių jovalą, lupenas ar net ištisas paras badauti.
Amžių nustatė iš akies
Moters gyvenimas pasikeitė, kai ji pateko į Usėnų kaimą. Ten Ireną priėmė vokiečių šeima, bet gimtąją kalba mergaitė jau buvo pamiršusi. Nors šeima ir buvo vokiečiai, moteris buvo perkrištyta katalike. Tokia praktika buvo taikoma daugumai „vilko vaikų“ bendruomenės narių.
Irena pripažįsta, kad vėliau turėjo progą išvažiuoti į Vokietiją, tačiau mergaitė neturėjo jokių dokumentų reikalingų išvykimui. Tad moters laukė tolimesnės kelionės po Klaipėdos apskrities kaimus.
Moteris keliaudama iš vieno kaimo į kitą atsirado Klaipėdos rajone, Plikių kaime. Tuo metu Irenai jau buvo 15 metų. Dalindamasi patirtimi moteris pripažįsta, kad kaime jai pavyko rasti gerus žmones, pas kuriuos ji ir pasiliko. Ją priėmė mokytojų šeima. Ir joje vienintelėje moteris sako buvusi laiminga.
Nors Irena gyveno mokytojų šeimoje, mergaitė mokyklos nelankė. Mokėsi tik savarankiškai. Nepaisant to, Irena šeimai yra dėkinga už pagalbą gauti dokumentus, nes iki tol moteris neturėjo jokio paso.
„Kai nuėjom į apylinkę gauti man dokumentų, aš nežinojau, kada esu gimusi, tad darbuotojai teko pačiai nuspręsti, kiek man galėtų būti metų. Nesakiau jai savo vokiško vardo, pavardės, iš kur esu, nes bijojau. Man nesmagu buvo, kad esu vokietė Lietuvoje“. – pasakoja Irena.
Baimė ieškoti tėvo
Irena pripažįsta, kad sovietmečiu bijojo kreiptis į Raudonąjį Kryžių ir ieškoti savo giminaičių. Tik, kai prasidėjo Lietuvos atgimimas, moteris nusprendė išsiaiškinti, ar jos tėtis po karo liko gyvas.
Raudonajame Kryžiuje tuomet Irena sužinojo, kad tėvas po karo liko gyvas, tačiau buvo rusų paimtas į karo nelaisvę iki pat 1949 metų.
Grįžęs į Vokietiją, vyras bandė ieškoti savo Rytprūsių šeimos. Jo bandymai, kaip teigia moteris, buvo nesėkmingi. Irenos tėčiui nepavyko surasti dukros, kadangi jos vardas ir pavardė buvo pakeisti. Ko gero, jei Irena būtų kur nors nurodžiusi savo tikrąjį vokišką vardą ir pavardę, ji dar būtų suspėjusi pamatyti tėvą gyvą.
Deja, gavus informaciją iš Raudonojo Kryžiaus, pasimatyti jau buvo per vėlu. Likimas lėmė, kad šeima išsiskyrė amžiams.
Irena sužinojo, kad neradęs dukrelių ir buvusios žmonos, jos tėtis sukūrė naują šeimą Vokietijoje, tačiau daugiau vaikų nesusilaukė. Taip pat buvo surasta antroji tėčio žmona, tačiau ji atsisakė su Irena bendrauti. Ji davė tik kelias tėčio nuotraukas.
Lietuvoje jaučiasi vieniša
Dabar Irena Rimkienė gyvena Klaipėdoje, jos vyras žuvęs, vaikai, anūkai ir proanūkiai gyvena Ispanijoje.
Lietuvoje moteris neturi nei giminių, nei artimųjų. Irena apie savo skaudžią patirtį yra pasakojusi vaikams, tačiau šie sunkiai galėjo patikėti tuo, ką teko išgyventi jų mamai.
Irena iki šiol jaučiasi dėkinga išgyventi padėjusioms lietuvių šeimoms ir viliasi, kad jos likimo neteks patirti nė vienam vaikui.
„Mes kaip vilkiukai vaikščiojom po sodybas, ieškojom maisto. Jei ne lietuvių šeimos, kurios nors ir ne visada gerai elgėsi su mumis, būtume mirę badu. Esu dėkinga, kad jų dėka tiek daug vaikų galėjo išsigelbėti. Nelinkiu niekam dar vieno karo, ypatingai vaikams, tokiems kaip mums, ragavusius „vilko vaiko“ duonos“, – istoriją baigia Irena.
