Liucijai buvo vos šešeri, kai tėvai 1943 metais, bandydami apsaugoti nuo karo Mickoleitų šeimos vaikus, išsiuntė juos pas gimines į Vokietiją. Lemtingas tėvų sprendimas parsivežti vaikus atgal namo, šeimą išskyrė amžiams. Raudonoji armija paėmė tėvą nelaisvėn, o mama buvo nušauta rusų kareivių. Trims Mickoleitų vaikams, kaip ir tūkstančiams Rytprūsių „vilko vaikų“, teko paragauti sunkios „vilko vaiko“ duonos ir prieglobsčio ieškoti lietuvių šeimose.
1943 metais mažoji Liucija turėjo pradėti lankyti mokyklą, bet karas nutraukė visas mintis apie knygas. Karo frontui artėjant prie Rytprūsių, tris vaikus Mickoleitų giminės nusprendė išsivežti į Vokietiją, apsaugodami nuo artėjančiosios Raudonosios Armijos.
Tikėjomės, kad kareiviai irgi žmonės, kurie mūsų pasigailės, tačiau, kaip parodė laikas, tėvai pralošė šeimą.
Liucija mena, kaip tėvas pakinkė arklius, sudėjo drabužius ir maisto ryšulius ir iš Tilžės mažieji Mickoleitų šeimos nariai traukiniu išvažiavo į Liudvigshafeną pas tetą Helėną. Vokietijoje esančios giminės vaikais rūpinosi, nors karo ir ten mažiesiems nepavyko išvengti.
„Pastoviai girdėdavau sirenas, lėktuvų antskrydžius. Žinojau, jei sirenos kaukia tris kartus, reikia kuo greičiau slėptis, jei penkis arba septynis – dar turi laiko pasiruošti. Po namu buvo slėptuvė, kurioje šeima gyveno, nes namą per karą subombardavo“, – prisiminė Liucija.
Namo – į pražūtį
Vokietijoje pas gimines vaikai pagyveno tik mėnesį. Liucijos tėvai nutarė, kad vaikai turi grįžti į gimtuosius Rytprūsius ir susitaikė, kad Raudonosios armijos karių įžengimas į jų žemes yra neišvengiamas.
„Tikėjomės, kad kareiviai irgi žmonės, kurie mūsų pasigailės, tačiau, kaip parodė laikas, tėvai pralošė šeimą“, – apgailestauja moteris.
Prieš vaikams grįžtant, Vokietijoje juos priglaudę giminės visus tris vaikus nufotografavo. Tada niekas nežinojo, kad ši nuotrauka taps paskutine, kurioje visi vaikai kartu.
Grįžę vaikai sunkiai galėjo pažinti vos prieš mėnesį paliktą Tilžę.
„Tilžė buvo jau nebe ta. Net nežinojome kaip susisiekti su tėvais gyvenančiais kaime“, – patirtimi dalinosi Liucija.
Liucijai su seserimi ir broliu ne vieną naktį teko miegoti traukinių stotyje, alkanai ir nuvargusiai, kol pagaliau teta susisiekė su tėvais ir sugalvojo būdą pasitraukti iš Tilžės. Vaikai sugrįžo namo.
Bet namai taip pat jau buvo nebe tie. Visai šeimai buvo įsakyta evakuotis. Liucija iki šiol prisimena, kaip vokiečių kareiviai atėmė jai gimimo dienos proga dovanotą jautuką ir kitus augintus gyvulius.
„Teta mus parvežė į pražūtį, niekur nepabėgom nuo Raudonosios armijos, keliai buvo užimti“, – pasakojo moteris.
Paskutinės Kalėdos kartu
1944 metų Kalėdas Mickoleitų šeima šventė kartu, nors ir ne gimtuose, savuose namuose. Netoliese baltais maskuojamaisiais drabužiais apsivilkę slapstėsi vokiečių kareiviai, Liucija mena nuolat girdėjusi artėjančius patrankų šūvius.
„Neturėjome net eglutės, bet per Kalėdas mama mus skaitė Bibliją ir aiškino šventės prasmę“, – prisiminė Liucija.
Po švenčių situacija pasikeitė neatpažįstamai. Susidūrimas su priešo kariuomene, kaip prisimena moteris, įvyko sausio 19 dieną.
Buvau nemaudyta, utėlėta, šašuota. Negana to, visas kūnas nusėtas mėlynėmis ir žaizdomis nuo mušimo. Mušdavo už tai, kad kalbu savo gimtąja kalba, sakydavo, kad tos kalbos jau nebereikia.
„Įvažiavo rusų tankas, vienas, antras, iš paskos ir trečias. Mama išbėga verkdama: „Russen sind“, (Rusai čia – vokiečių k.). Nėra nei tėčio, nei mamos brolio. Tik mes, vaikai, ir mama“, – nevaikiška patirtimi dalijosi moteris.
Liucija prisimena, kad pirmą kartą į jų namus įsilaužę kareiviai pasiėmė maisto, bet šeima tą kartą represijų nepatyrė. Tačiau apsilankymai dažnėjo, o kareivių elgesys vis brutalėjo.
„Pamenu kartą, kai per tokį užpuolimą sėdėjome ant sofos apsikabinę mamą, aš – iš kairės, mažasis broliukas ant kelių, o sesutė – iš dešinės. Mama mus stipriai apglėbė. Kareivis atstatė pistoletą tiesiai į mus, tik šalia esantis kitas kareivis neleido šaudyti į vaikus“, – pasakojo moteris.
Kitą dieną viskas baigėsi kur kas liūdniau. Mama išėjo parnešti maisto vaikams ir dingo. Tik po daugelio metų Liucijai pavyko išsiaiškinti, kad tą dieną jos mama buvo nušauta rusų kareivių. Negana to, kareiviai padegė Mickoleitų šeimos būstą. Pasimetusių vaikų surinkti ir išvežti į lagerį atvažiavo didžiulis rusiškas sunkvežimis. Šios kelionės Liucijai niekada nepavyks pamiršti.
Duona dalijosi kareivis
Tilžėje įkurta stovykla Liucijai priminė tvartą, o ne našlaičių prieglaudą.
„Miegojome ant šiaudų, visi utėlėti, pilna žmonių, mažai vietos, pastovus maisto stygius. Buvome purvini, alkani našlaičiai, su kuriais retai kas duona pasidalindavo. Atmintyje išliko vienas rusų kareivis, kuris pasidalino duona su manim, sesute ir broliuku. Tarp kareivių buvo visokių žmonių“, – dalinasi prisiminimais moteris.
Artėjo 1945 metų pavasaris, žydėjo snieguolės, kai buvo pranešta, kad vaikus traukiniais išgabens iš Rytprūsių. Tačiau tarp našlaičių sklandė gandas, kad traukinys vaikus gabens ne į Vokietiją, kaip buvo sakoma viešai, bet sunaikinimui – esą traukinys pakeliui bus susprogdintas. Įtartinas Liucijai pasirodė ir vaikų išskirstymas: našlaičiai buvo atskiriami į vieną pusę, o turintys šeimą ar globėją – į kitą.
Neužsibuvo Mickoleitų vaikai Tilžės lageryje, nors ir nebuvo išvežti į Vokietiją. Pavasariui atėjus, globojami nepažįstamos moters, jie patraukė į Lietuvą.
Iš šios kelias paras trukusios kelionės atmintyje moteriai įsirėžė visur iškabinti Stalino portretai, kurie mergaitę tuo metu baisiai gąsdino. Galiausiai paklydėliai pasiekė Kybartų lagerį.
„Mus lydėjusi moteris sakydavo, kad turime nueiti po 20 kilometrų per dieną, jeigu norime pasiekti Kybartus. Kartais pasitaikydavo žmonių, kurie sutikdavo su vežimu pavežti, bet, deja, tokių žmonių sutikome mažai“, – pasakoja Liucija.
Atvykus į Kybartus, mergaitė suprato, kad tokio likimo, kaip jos, vaikų – tūkstančiai.
„Tas lageris buvo užtvertas spygliuota tvora, tik kartais išalkusi išlįsdavau nusiskinti rūgštynių, bet kareivis rėkdavo ir neleisdavo palikti lagerio teritorijos“, – pasakoja moteris.
Kybartų lageris tapo lemtingo išsiskyrimo su šeima vieta. Liuciją paėmė Lenė Štranguolis, o kitus du Mickoletų vaikus – kitos šeimos. Vaikai buvo išskirti ir nesimatė ištisus dešimtmečius.
Lietuvių šeimose dirbo už auklę
Su Lene Štranguolis mergaitė iš Kybartų išvyko į Kauną, vėliau pas gimines į Klaipėdą, o iš ten – į Gindulius, pas globėjos mamą.
Vienintelis dalykas, kurį išmokau iš vaikystės – tai kovoti už savo gyvenimą ir išlikimą.
Liucija prisimena, kaip džiaugėsi galėdama su globėjais kalbėti vokiškai, tačiau jau tada pastebėjo, kad Klaipėdos vokiečių tarmė skiriasi nuo gimtųjų Rytprūsių krašto kalbos.
Šeima mergaitę mokė, kad šiukštu negalima pasakoti nieko apie Rytprūsius, apie mamos žūtį.
Tačiau gandai vis tiek sklido ir kaimo moterys, sužinojusios, kad Liucija yra našlaitė vokietė, ateidavo prašyti, kad globėja ją leistų prižiūrėti kaimo vaikų.
„Buvau nemaudyta, utėlėta, šašuota. Negana to, visas kūnas nusėtas mėlynėmis ir žaizdomis nuo mušimo. Mušdavo už tai, kad kalbu savo gimtąja kalba, sakydavo, kad tos kalbos jau nebereikia“, – su ašaromis akyse pasakoja Liucija.
Jos vaikystė taip ir praėjo: darbas lietuvių šeimose, kaimo vaikų prižiūrėjimas, kiek vėliau dar ir darbas kolūkyje.
Ji buvo atiduodama vis naujiems žmonėms, kur turėjo sunkiai dirbti. Minčių apie mokyklą Liucijai nė nekilo. Tik viena mergaitę priglaudusi šeima kurį laiką Liuciją leido į mokyklą, tačiau paskui baigėsi pinigai, o ir papildomos darbo jėgos kolūkyje reikėjo.
Moteris pripažįsta, kad jautėsi „išnuomojama“: vienoms šeimoms padėdavo vaikus prižiūrėti, kitoms – dirbti ūkio darbus. Galiausiai ji ištekėjo ir sukūrė savo šeimą, tačiau vyro giminėje Liucija taip pat nepasijuto sava.
Nutraukyti ryšiai su giminėmis
Nesusiklostė santykiai ir su savais giminaičiais iš Vokietijos, nors šie per Raudonojo Kryžiaus organizaciją su Liucija susisiekė. 1973 metais moteriai buvo duotas leidimas išvykti pagal iškvietimą į Vokietiją. Iš pradžių giminės Liuciją priėmė šaltai, niekaip negalėjo patikėti, kad vyriausioji Mickoleitų šeimos dukra pokariu liko gyva, o ne mirė Lietuvoje badu.
Paskutinį kartą su giminėmis iki Nepriklausomybės Liucija buvo susitikusi 1982 metais, tada su savim vežėsi ir dukrą Birutę. Tačiau ryšys su giminėmis nesimezgė, santykiai taip ir išliko šalti.
„Būdama tarp giminių jaučiuosi blogai, jie – išsilavinę žmonės, puikiai kalba vokiškai, o aš neturiu net minimalaus išsilavinimo“, – nesusikalbėjimo priežasčių ieškojo Liucija.
Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, atsirado ir Liucijos sesuo, tačiau seserų bendra pokario patirtis nejungė ir joms iki pat šiol sunku susigrąžinti prarastą laiką.
Dar vėliau atsirado ir brolis. Jam rūpėjo Liucijos dokumentai Vokietijos pilietybei gauti, tačiau giminystės tyrimų darytis nesutiko.
Mirus vyrui, Liucija vis dėlto nusprendė išvykti į Vokietiją. Moteriai teko iš naujo mokytis gimtosios vokiečių kalbos, naujų gyvenimo taisyklių.
Nors „vilko dukra“ ir turi Vokietijos pilietybę, tačiau pati savęs nelaiko nei vokiete, nei lietuve.
Liucija pripažįsta, kad Vokietijoje mažai kas žino apie Rytprūsių „vilko vaikų“ istorijas.
„Vienintelis dalykas, kurį išmokau iš vaikystės – tai kovoti už savo gyvenimą ir išlikimą“, – baigia istoriją moteris.
