„Vos tik išgirdau šią žinią, supratau, kad tai buvo ne vilkai, o sulaukėjusių šunų gauja, kurie žmogui taip pat nieko nedaro. Tik loja ir suka ratus“, – tvirtina gamtininkas, rašytojas ir keliautojas iš Naujosios Akmenės Vytautas Almanis.
Pasirodo, vilkai didelėmis gaujomis mūsų kraštuose nelaksto. Ir su šiais žvėrimis nepažaisi. Jie iškart pasišalina arba padaro savo darbą greitai. Tokiu atveju galimybės paskambinti draugams jau nebūtų.
Tiesa, antrasis variantas beveik neįmanomas. Žmogus nėra vilko grobis, todėl vilkai žmonių niekada ir nepuola. Vilkas žmogui įvaro daugybę nepagrįstos baimės, nors iš tiesų nekelia jokio pavojaus.
Gali pasitaikyti, kad vilkas yra sužalotas ir kenčia didžiulius skausmus. Jei nuo skausmo pašlyja jo psichika, tuomet gali nutikti visko. Tačiau tokių atvejų gamtininkui savo ausimis girdėti neteko.
„Tokių „vilkų“ sutikau jau ne kartą aplink savo sodybą – iš namų išginti ir jau truputį sulaukėję padarai. Kviečiau ateiti pas mane, tačiau nedrįso, pabėgo. Kartą turėjau šuniuką, kurį žmonės pamatę supainiojo su vilku. Fantazijoje ir pasakojimuose mažas šunytis netrukus virto didžiuliu vilku“, – prisimena gamtininkas.
Dabar kaimuose mokytojų iš tiesų trūksta. Matyt, bus vilkai sudraskę.
Altajaus kraštus daugelį metų pėsčias ir arkliu maišęs vyras sako, kad tuose tolimuose kraštuose vilkų nematė. Jie negyvena ten, kur meškų yra.
Beje, pastarieji padarai taip pat žmogaus nepuola. Kanadoje pilna lokių, kurie knisasi žmonių šiukšliadėžėse, tačiau niekas nepuola jų galabyti.
Vaikystėje Akmenės kraštuose V.Almanis dažnai vilkus matydavo. Tiesa, iš toliau. Šie gyvūnai gana atsargūs ir laikosi atstumo.
Kadaise Lietuvoje sklandė pasakojimas, jog vilkai sudraskė ir suėdė kaimo mokytoją: „Gal tai ir tiesa, nes dabar kaimuose mokytojų iš tiesų trūksta. Matyt, bus vilkai sudraskę.“
Liūdnos vilko akys
Prieš gerus 18 metų jis dirbo Kamanų rezervate ir ten du kartus susidūrė su vilkais akis į akį. Sutiko gerokai išsekusią vilkę su jau paaugusiu vilkiuku.
„Ėjau su nedideliu šunimi, kuris buvo bjauraus charakterio. Jis puolė vilkę, o ši tik pamokė jį iltimis ir urzgimu. Šuo cyptelėjo ir pasislėpė už manęs, o vilkė ilgai žiūrėjo į mane liūdnomis akimis“, – ilgesingai pasakoja V.Almanis.
Matyt, buvo kiek užsimiegojęs ir šoko tiesiai ant manęs. Galėčiau dabar visiems pasakoti, kad mane vilkas užpuolė.
V.Almanis žinomas ir kaip puikus rašytojas. Šis nutikimas jį įkvėpė parašyti apsakymą „Liūdnos vilko akys“. O kaip šis nutikimas baigėsi? Niekaip. Pažiūrėjo ir nuėjo.
Buvo ir dar vienas atvejis, kuomet V.Almanis netyčia užklupo miegančių vilkų pulką. Jie, matyt, buvo ką tik sudoroję veršiuką ir ramiai šalia likučių miegojo.
„Vos ant jų neužlipau. Buvo keturi. Trys greitai pašoko ir nuskuodė skirtingomis kryptimis. Ketvirtasis, matyt, buvo kiek užsimiegojęs ir šoko tiesiai ant manęs. Galėčiau dabar visiems pasakoti, kad mane vilkas užpuolė“, – kvatoja rašytojas.
Pasirodo, užsimiegojęs jaunas vilkas išsigando pavojaus ir bėgo bet kur. Vyras jam dar sušuko – kur puoli! Šis greitai atsitokėjo, pasipurtė ir nuskuodė į tankmę.
Jei duotų valią – uždraustų medžioklę
Per metus Lietuvoje leidžiama sumedžioti apie 60 vilkų. Šių gyvūnų populiacija kruopščiai prižiūrima. Gali būti, kad „po to kvailo pasakojimo“ apie moterį užpuolusius vilkus, šių gyvūnų bus leidžiama sumedžioti dar daugiau.
Tegu ūkininkai nekniaukia ir saugo savo avis, o ne skleidžia nesąmones apie vilkus.
„Žinau, kad jums, žurnalistams, reikalingos sensacijos. Visiems labai baisu, kai vilkas sudrasko avį ar prie būdos pririštą šunį. Gal ir gerai – nebesikankins vargšelis. Ir niekam neįdomu skaityti apie tai, kad elniai nugraužė didžiulius jaunų ąžuoliukų ar eglaičių plotus“, – kandžiai aiškina V.Almanis.
Gamtininkas pabrėžė, kad ūkininkai labai skambiai skundžiasi vilkų daroma žala. Tačiau miškininkai nutyli, jog laukiniai kanopiniai kartais sunaikina didžiulius jaunų eglaičių plotus.
„Vilkai bent šiek tiek sureguliuotų kanopinių gyvūnų populiaciją. Jei jau stačiai visko privistų per daug, tik tuomet leisčiau medžioti. Ką jau padarysi...
Miškininkams liepiama nesiskųsti ir apsitverti jaunuolynus. Tuomet tegu ūkininkai nekniaukia ir saugo savo avis, o ne skleidžia nesąmones apie vilkus“, – sakė V.Almanis.
