Kaip tikino atliktus darbus seniausioje ir ilgiausioje Senamiesčio gatvėje žiniasklaidai pristatęs „Kauno vandenų“ technikos direktorius Darius Gražys, bendrovei šiemet tai buvo vienas rimčiausių įgyvendintų projektų.
Sudėtinga buvo tai, kad vienu metu reikėjo statyti 3 tinklus, o dirbti reikėjo itin greitai – terminas buvo „suspaustas“.
„Pakeitėme, atnaujinome Vilniaus gatvės inžinerinius tinklus. Paviršinių nuotekų tinklus naujai pastatėme, vandentiekio tinklus rekonstravom. Vilniaus gatvėje turėjome mišrią nuotekų sistemą – buitinės nuotekos ir lietaus patekdavo į vieną kolektorių, kuris bėgdavo į mūsų nuotekų valyklą. Todėl lietaus, pavasario metu tai ypač, nuotekos apkraudavo ją. Nuspręsta, kad čia turi atsirasti nauji lietaus paviršinių nuotekų tinklai, reikėjo atskirti mišrią (Vilniaus gatvės buitinių nuotekų kolektorius buvo sumūrytas iš plytų dar Smetonos laikais – aut. past.) nuotekų sistemą.
Vandentiekis Vilniaus gatvėje buvo klotas nuo 1929 metų. Nuo to laiko jis nebuvo atnaujintas. Šoninėse gatvelėse vykdavo daug avarijų. Gaudavome nusiskundimų ir dėl vandens kokybės, tiksliau – vandens drumstumo Senamiestyje. Dabar nusiskundimų jau neturime“, – teigė D.Gražys.
Paklaustas, kokia buvo atkastų vamzdžių būklė, jis atsakė, kad prieš 80 metų taip pat buvo klojami kaliojo ketaus vamzdžiai, kuriems artėjo veikimo termino pabaiga.
„Mūsų naujai paklotų prancūziškų kaliojo ketaus ir plastikinių vamzdžių tarnavimo laikas – 50 metų ir daugiau. Kai Laisvės alėjoje buvo vykdomi darbai, ten radome 100 metų senumo vamzdį. Jis dar buvo veikiantis. Muziejuje dalis to vamzdžio palikta. Tas vamzdis neatlaiko šalčio. Turime bėdą, kai peršąla gruntas ir vyksta atlydys, vamzdis trūksta. Čia būtų buvę tas pats. Padarius naujas dangas, palikti seną vamzdyną – nuodėmė“, – paaiškino bendrovės atstovas.
„Nebeskęs“ katedra
Anot D.Gražio, per 5 mėnesius buvo patiesta 1700 metrų paviršinių lietaus nuotekų tinklų, atnaujinta 800 metrų vandentiekio tinklų ir 600 metrų buitinių nuotekų tinklų.
Lietvamzdžiai taip pat buvo pajungti į paviršinių nuotekų sistemas, ko šioje Senamiesčio arterijoje nebuvo iki šiol.
Vandentiekis Vilniaus gatvėje buvo klotas nuo 1929 metų.
„Vanduo nuo stogų nebebėgs ant šaligatvių, tai yra, žmonės nebevaikščios apledijusiu šaligatviu, nesusidarys slidūs pagrindai.
Taip pat atlikome ypač gerą darbą miestui – pajungėme Kauno katedros šventoriaus tinklus (nuo Rotušės aikštės iki Naugardo gatvės paklotas naujas paviršinių nuotekų tinklas – aut. past.), jie irgi jau neskęs. Šioje vietoje, ties katedra, nebuvo jokio tinklo, naują patiesėme.
Radome ir nepažymėtų gyventojų tinklų, reikėjo perjungti tai, kas nenumatyta projekte. Ta medžiaga, kuri pagal topografiją padaryta, nereiškia, kad tas pats yra po žeme“, – pokyčius įvardijo D.Gražys.
Vienoje seniausių Kauno pėsčiųjų gatvių lygiagrečiai buvo išspręsta dar viena opi problema – kiekvienam besikreipusiam namui buvo įrengti atskiri įvadai, kad esant avarijai galima būtų užsukti vandenį vienam namui, o ne visam kvartalui ar keliems namams kaip buvo iki šiol.
„Senamiestyje daugelyje namų vamzdžiai pakloti rūsiuose, todėl avarijos atveju, jei namas neturėjo atskiro įvado, sovietmečiu namus administravusi Komunalinio ūkio tarnyba vandenį užsukdavo kone visam kvartalui“, – sakė ilgametę inžinieriaus patirtį turintis D.Gražys.
Aptikta XV a. radinių
Pagrindinis iššūkis, su kuriuo susidūrė „Kauno vandenys“, vis dėlto, buvo tai, kad Vilniaus gatvė įeina į paveldo zoną, tad visi darbai buvo atliekami prižiūrint archeologams. Kuo ilgiau prie tyrimų užsibūdavo jie, tuo bendrovei trumpėjo privalomas darbų atlikimo terminas.
„Darbus apsunkino archeologiniai kasinėjimai, gyventojų judėjimas statybvietėje, siauros senamiesčio gatvės ir iššūkiu tapusi požeminė pėsčiųjų perėja, per kurią neardant kietųjų dangų norėta prijungti komunikacijas. Sovietmečiu statytos požeminės perėjos vietoje buvusios komunikacijų linijos buvo iškeltos, padaryta sudėtinga konstrukcija, todėl buvo didžiulis inžinerinis iššūkis, kaip atnaujinti tinklus neardant Birštono ir Šv. Gertrūdos gatvių“, – apie įveiktus iššūkius kalbėjo D.Gražys.
Archeologai, anot pašnekovo, Vilniaus gatvėje aptiko apie 2 tūkst. svarbių eksponatų – jie bus perduoti Kauno miesto muziejui. Rasta odos bei keramikos dirbinių, monetų. Rastas ir senas akmenų grindinys.
„Tiksliai nepasakysiu, bet seniausias radinys siekia lyg XVI a.“, – patikino D.Gražys.
Radinius Vilniaus gatvėje įvertino odinių dirbinių restauratorius dr. Arūnas Puškorius, pasveikinęs Kauną, įstojus į garbingą „Viduramžių batuotųjų miestų“ draugiją, kuriai Lietuvoje priklauso tik Vilnius, Kernavė, Trakai ir Klaipėda.
Pasak restauratoriaus, iš viso Kauno miesto muziejui perduoti 205 odiniai ir 2 mediniai radiniai, užkonservuoti specialiame tirpale. Reikšmingiausi radiniai – XV a. menančios kumštinės pirštinės bei vienos seniausių Lietuvoje atrastos vyžos liekanos.
Anot pašnekovo, „Kauno vandenims“ šis projektas atsiėjo apie 1,3 mln. eurų. Kaina kito tik dėl archeologinių kasinėjimų. Kadangi archeologai atrado daugiau tyrimui naudingų objektų, reikėjo tikslesnių tyrimų, suma išaugo 50 tūkst. eurų.
Tikisi išspręsti konfliktą taikiai
Kauno savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis pripažino, kad kai liepos mėnesį susitiko su Vilniaus gatvėje veikiančių verslų atstovais ir pasakė, jog jie privalės užsidaryti tik iki Kalėdų, tai buvo ambicingas planas, tačiau jį įgyvendinti pavyko. Vietoje dirbo ne tik „Kauno vandenys“, bet dar bent 6 bendrovės.
„Pasirodo, įmanoma tuos darbus padaryti per trumpesnį laiką, – šyptelėjo A.Pakalniškis. – Kiek verslų jau atvėrė duris, negaliu pasakyti, bet kalėdiniu laikotarpiu Vilniaus gatvė buvo pilna“.
Paklaustas, kokia situacija šiuo metu yra dėl akmens grindinio – ar rangovai jau pasiruošę kloti dangą, ar bandoma ieškoti teisinio kompromiso su akmenų nupjovimui prieštaraujančiais paveldosaugininkais, pašnekovas patikino, kad dangą būtų galima pradėti kloti, tačiau šiuo metu oro sąlygos tam nėra tinkamos.
„Kur nėra teisinio ginčo – dėl kelio borto, šaligatvių, kai tik leis oro sąlygos, ir pradėsime darbus. Tikime, kad iki vasario vidurio pavyks su Kultūros paveldo departamentu (KPD) baigti galutinius derinimus ir rasti kompromisinį sprendinį, užtikrinantį visų teises – tiek paveldo, tiek neįgaliųjų.
Turime neišspręstą klausimą dėl netašytų akmenų dangos. Dalis akmenų jau yra apipjaustyti. KPD ir neginčija, kad dalis jų turi būti nulyginta. Ginčijamės dėl apimties, kokia ji turėtų būti. Ta nulygintų akmenų apimtis nėra didelė“, – teigė A.Pakalniškis.
Neseniai savivaldybė paskelbė viešą apklausą, klausdama, ką kauniečiai mąsto apie nulygintų akmenų pavyzdį Rotušės aikštėje. Paklaustas, kokie buvo tos apklausos rezultatai, savivaldybės atstovas atsakė, kad nuomonių išreikšta įvairių, tačiau pirmavo tie, kurie nori Vilniaus gatvėje matyti lygų, pritaikytą judėjimui grindinį.
Kad grįš nenulyginti akmenys – „sunkiai realu“
A.Pakalniškis viliasi, kad Vilniaus gatvės rekonstrukciją pavyks užbaigti iki „Kaunas–Europos kultūros sostinė 2022“ pagrindinio renginio gegužės pabaigoje.
„Iššūkis – nemenkas, nes vien tašytų akmenų yra apie 140 tūkst., kuriuos reikia sudėti po vieną. Ir ne kažkokiomis paletėmis. Per sausį ir vasarį išspręsime teisinius ginčus, kad visi jau žinotų, kaip atrodys Vilniaus gatvė ir ką rangovas turi joje padaryti. Gal pavyks ir be teismo galutinio termino viską išspręsti geranoriškai. Kiekvienas giname savo argumentus, bet matome, kad po susitikimų artėjame prie kažkokio susitarimo“, – teigė savivaldybės atstovas.
Pasiteiravus, kiek tikėtina, kad nepjaustyti akmenys, tokie, kokie buvo, grįš į Vilniaus gatvę, A.Pakalniškis atsakė, kad tai – „sunkiai realu“, nes akmenų paviršius neatitinka lygumo parametrų.
„Sunkiai įsivaizduoju, kad nelygintas akmuo galėtų grįžti į tokią gatvę XXI a. ir sudarytų kliūtis judėti. Viskas yra įmanoma, bet tai pažeistų teisės aktus“, – tikino A.Pakalniškis.
