81 metų S.Korablikovas-Kovarsky šiomis dienomis vėl lankėsi Vilniuje.
1943 metų rugsėjo 23 dieną buvo sunaikintas Vilniaus getas, vyko 80-ųjų įvykio metinių minėjimo renginiai.
O jam pačiam ne kartą teko vėl prisiminti ir tragišką, ir viltingą savo gimimo, išgyvento Holokausto istoriją, šeimos, kartu visos Lietuvos tragediją, kai iš didelės bei gyvybingos žydų bendruomenės, nuo seno gyvenusios mūsų šalyje, liko tik saujelė.
S.Korablikovas-Kovarsky rodo šeimos archyvo nuotrauką, darytą 1927 metais, kurioje įamžinti Lietuvos žydų mokiniai su mokytojais.
Susikaupę, gražiai apsirėdę.
Vieni mokiniai stovi, kiti įsitaisę ant žemės, mokytojus užleidę ant kėdžių ir kadro centran. Susikaupę, kai kas, regis, gal ir kiek šypso.
Pirmoje eilėje trečia nuo dešinės – jo mama. Tąsyk, tarpukary. Toks idiliškas akimirkos kadras.
„31. Statistiškai iš jų po Holokausto turėjo likti tik vienas gyvas. Nežinia, ar liko“, – žvelgdamas į nuotrauką kraupią realybę tikrais veidais iliustruoja jis.
S.Korablikovas-Kovarsky – vienas tų, kuris išgyveno Holokaustą, buvo išgelbėtas.
Tiesa, tai turėjo savo kainą – teko perrašyti jo gyvenimo istoriją, o savo tikrąją jis sužinojo tik būdamas penkiolikos.
„Man atrodo, kad čia du stebuklai. Pirmas – kad aš vienas iš turbūt šimto žmonių, kurie gimė gete. Keletas liko gyvi.
Antras, kad aš paslėptas vaikas, kuris nežinojo savo praeities, tėvų, neturėjo kelio į savo tautą. Man pasisekė, kad aš sužinojau“, – nurodė Sergejus.
Holokaustas Lietuvoje
- Rugsėjo 23-ioji – Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena, skirta pagerbti Vilniaus geto likvidavimo 1943 metais aukas.
- Šią dieną 1943 metais sunaikintas Vilniaus getas. 1944 metais vasarą toks pat likimas ištiko Kauno ir Šiaulių getus.
- Viduramžiais Vilniaus Stiklių, Didžiojoje ir Aušros vartų gatvėse susiformavo žydų kvartalas, kuris driekėsi į vakarus nuo Didžiosios gatvės, siekė Dominikonų ir Vokiečių gatves. Antrojo pasaulinio karo metais čia trumpą laiką veikė ir vadinamasis Mažasis žydų getas, įkurdintas Stiklių, Gaono, Antokolskio ir Žydų g. Jame gyveno apie 11–12 tūkst. žmonių, daugiausia inteligentai, juodadarbiai ir nedarbingi asmenys. Mažasis getas išliko iki 1941-ųjų.
- Didysis Vilniaus getas egzistavo nuo 1941 metų rugsėjo 6 dienos iki 1943 metų rugsėjo 23 dienos. Jis stovėjo Lydos, Rūdninkų, Mėsinių, Ašmenos, Žemaitijos, Dysnos, Šiaulių ir Ligoninės gatvėse. Didžiajame gete gyveno apie 29 000 žydų, kurių didžioji dalis buvo nužudyta Paneriuose.
- Holokaustas Lietuvoje nusinešė per 200 tūkst. gyvybių. Antrojo pasaulinio karo metais naciai ir jų vietos kolaborantai nužudė maždaug 94 proc. žydų tautybės Lietuvos piliečių.
-
Ellen Cassedy: Ar Vilnius gali prisiminti Vilną?
-
Buvęs Vilniaus žydų geto kalinys profesorius Markas Petuchauskas: geto teatras – kūryba mirties akivaizdoje
-
Kruvina Vilniaus geto istorija: naciai nužudė daugiau kaip 50 tūkst. nekaltų žmonių
-
Vaikiškos geto istorijos – išgyventi ir pasakoti
-
Trumpa žydiškojo Vilniaus istorija: 14 svarbiausių paveldo vietų Senamiestyje
-
T.Venclova perspėja dėl pražūtingų užuomazgų ir ilgam pakirsto Lietuvos prestižo
-
Knygą apie gelbėtojus Vilniaus gete parašęs D.Fishmanas: „Atvykėliai gali būti geriausia, ką turime“
-
Skaitytojus pasiekia pokariu išblaškytas Vilniaus geto intelektualo dienoraštis
-
Atvertos dešimtmečius slėptos Holokausto išpažintys: „Istorijos nėra pavojingos, pavojingos paslaptys“
Mama Fetė
S.Korablikovas-Kovarsky pirmaisiais gyvenimo metais savo mama laikė rusę Fetiniją Korablikovą, kuri jį išgelbėjo iš Vilniaus geto ir su mama Jevdokija Korablikova augino viename Vilniaus Tyzenhauzų gatvės name.
Kartu augo keleriais metais vyresnis brolis Ilja.
„Toks kiemelis, butas senas, medinis. Ir dvi moterys – Fetinija, kurią iš vaikystės, iš pirmų metų laikiau savo mama, ir bobutė, jos mama, Jevdokija. Vaikystė buvo kaip visiems kitiems – sunkus laikas.
Mes šito nežinojome, nematėme: duodavo mums valgyti, buvo pakankamai, bet paskui brolis, kuris dvejais metais vyresnis, pasakojo, jog kartais jos paimdavo savo porcijos dalelę ir atiduodavo mums“, – pasakojo vyras.
1953 metais F.Korablikova mirė.
