Kova – tarp dviejų
Vilniaus meru šių metų kovo 3 d. vykusiuose rinkimuose norėjo tapti rekordinis skaičius kandidatų – 17. Tačiau jau pirmasis turas parodė, kad vilniečiai mato vos du kandidatus, tikrai vertus jiems atstovauti: tai antrajame ture nugalėjęs R.Šimašius ir Artūras Zuokas.
Jiems už nugarų išsirikiavo Viktoras Uspaskichas, Dainius Kreivys, Virginijus Sinkevičius ir kiti kandidatai, tarp kurių buvo ir tokių, apie kuriuos absoliuti dauguma vilniečių prieš rinkimus išgirdo pirmą kartą. Vis dėlto, tarkim, už Ingą Laurušonę ar Andrių Stasiukyną balsavo daugiau Vilniaus gyventojų, negu už buvusį sostinės merą Vilių Navicką, kuris liko paskutinis.
Pagrindinė kova virė tarp R.Šimašiaus ir A.Zuoko. Abu jie nevengė bet kokių ginklų, kad tik savo priešininką parodytų neigiamoje šviesoje rinkėjams. A.Zuokas delfi.lt tiesioginės transliacijos metu patapšnojo R.Šimašiui per petį, taip įsiutindamas oponentą. O R.Šimašius kaltino A.Zuoką ėmus iš „Veolia“ kyšius, kurių vertė esą buvusi 724 tūkst. eurų.
Dar prieš antrąjį turą tapo aišku, kad kartu dirbti jiedu negalės, nesvarbu kuris laimės mero rinkimus. Tai pasitvirtino pradėjus aiškėti rezultatams – R.Šimašius sakė kalbėsiąs dėl valdančiosios daugumos su visomis politinėmis jėgomis, išskyrus A.Zuoko vadovaujamą Laisvės sąjungą (liberalus).
Koalicijos dėlionė sostinėje pasirodė stebėtinai lengva, susivienijo keturios politinės jėgos: prie R.Šimašiaus komiteto, rinkimuose laimėjusio 17 mandatų ir mero postą, prisijungė Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) (9 mandatai), Lenkų rinkimų akcijos ir Rusų aljanso koalicija „Krikščioniškų šeimų sąjunga“ (6 vietos) ir Darbo partija (5 vietos). Vicemerų postus gavo Vytautas Mitalas, Valdas Benkunskas ir Edita Tamošiūnaitė, administracijos direktoriumi išliko Povilas Poderskis.
Nuėmė lentą, bet ji sugrįžo
Du vicemerai jau turėjo šio darbo patirties, kaip ir P.Poderskis, tad atrodė, kad viskas klostysis itin sklandžiai. Bet taip nenutiko.
Liepos pabaigoje, kai nemaža dalis vilniečių atostogavo, labai ankstyvą šeštadienio rytą nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato sienos buvo nuimta daug diskusijų kėlusi karininko Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta. Paaiškėjo, kad lentą nuimti nusprendė Vilniaus meras R.Šimašius.
Savo sprendimą jis aiškino tuo, kad išskirtinės pagarbos nenusipelnė žmonės, kurie su nacių ar sovietų režimais vienaip ar kitaip flirtavo ar savo veiksmais prisidėjo, kad įvyktų žmogiškos nelaimės – „ar davė įsakymus, ar įdavė ką nors slaptosioms tarnyboms, ar šiuo atveju, kaip Jonas Noreika, prisiėmė jam priskirtą atsakomybę uždaryti Šiaulių regiono žydus į getą ir konfiskuoti jų turtą“, o tai baigėsi žydų žudynėmis.
Nepaisant tokių mero žodžių, lentos nuėmimas sukėlė didžiulį skandalą. Net mero rėmėjai abejojo, ar sprendimas nuimti šią atminimo lentą paryčiais teisingas, tuo tarpu J.Noreikos gerbėjai balsu šaukė, kad tai buvęs neteisėtas veiksmas. Ir ėmėsi veiksmų, kurių pasekmė – ant tos pačios sienos lygiai toje pačioje vietoje rugsėjo 5 dieną pakabinta nauja atminimo lenta Generolui Vėtrai.
R.Šimašius kaltintas ir dėl priimto sprendimo Kazio Škirpos alėja sostinėje pervadinti Trispalvės alėja. Aiškindamas savo veiksmus meras 15min studijoje pažadėjo nuimti dar vieną atminimo lentelę – poetei Valerijai Valsiūnienei, bei išgabenti iš miesto centro paminklą rašytojui Petrui Cvirkai. Pirmąjį pažadą jis įvykdė labai greitai, o štai su antruoju įstrigo, kadangi diskusijos dėl P.Cvirkos užsitęsė, į jas įsitraukė Lietuvos rašytojų sąjunga, rašytojo giminės, kurie prieštarauja paminklo nuvertimui.
Dėl J.Noreikos abejonių metų pabaigoje sukėlė dar viena Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro paskelbta pažyma, kurioje teigiama, esą J.Noreika nacių okupacijos metais būdamas Šiaulių apskrities viršininku vadovavo Žemaitijos antinaciniam pasipriešinimui ir organizavo žydų gelbėjimo tinklą Šiauliuose. Vis dėlto šią pažymą istorikai įvertino kritiškai, teigdami, kad vertinti šaltinius ir tokias išvadas skelbti derėtų atsargiau.
Vežė dėžes iš Zuokų, remontavo kabinetą
Vasarą paįvairino ir Artūro bei Agnės Zuoko skyrybų istorija, į kurią labai keistu būdu įsivėlė ir Vilniaus savivaldybė: A.Zuokienės paklausę savivaldybės pareigūnai skubėjo į Zuokų namus, kuriuose neva buvo surasti galimai savivaldybės įsteigtam Jono Meko vizualiųjų menų centrui priklausę su J.Meku siejami daiktai.
Trankiai išvežę vėliau savivaldybės atstovai tyliai tas dėžes grąžino – buvo įrodyta, kad jos priklauso Jono Meko fondui, kuris su Vilniaus savivaldybe nesusijęs. O dėžės Zuokų namuose laikytos, nes papildomų patalpų fondas esą neturi. Ir nors visam šiam procesui vadovavo P.Poderskis, vis dėlto pašaipų sulaukė ir R.Šimašius.
Rudenį jiems abiem jau teko teisintis dėl dar vienos istorijos. Rugpjūtį, kol R.Šimašius atostogavo, jo kabinete ir 19 bei 20 Vilniaus savivaldybės pastato aukštuose vyko remontas. Bendra jo sąmata siekia 300 tūkst. eurų. Kai kurios sumos toje sąmatoje tikrai verčia kilstelėti antakį, tačiau savivaldybė tvirtina, kad visos išlaidos pamatuotos, o remontas buvo būtinas: jau vanduo varvėjo.
Vis dėlto tai buvo dar vienas atvejis, kai sulaukta kritikos lavinos. „Aišku, nėra malonu girdėti, kai sako, kad mero kabinetui išleista nepilnai 300 tūkst. eurų, kai kabinetas sudaro tik šeštadalį to ploto, virš kurio ir stogas varvėjo. Mano kabinetas sumažintas perpus ir šešios darbo vietos dar atsirado. Vietoj vieno žmogaus – manęs – tame plote septyni žmonės dabar dirba“, – naujai sutvarkytame kabinete aiškino R.Šimašius.
Jam antrino P.Poderskis: „Viskas, kas ten buvo daroma – sienų pertvaros nugriautos, naujos pastatytos, perstumdytos sienos, tada perdažytos, iš naujo sudėtos grindys. 20 a. balkone reikėjo labai pasistengti, ten dideli tūriai išimti, dideli ir sudėti. Tai didelės apimties remontas.“
Viltis – stadionas
Metus Vilniaus miestas baigė su viltimi, kad sostinė pagaliau turės nacionalinį stadioną. Miesto taryba pritarė sutarčiai su konkursą laimėjusiu konsorciumu, kurią pasirašius ant Šeškinės kalno pagaliau bus nugriautos senosios konstrukcijos ir pradės kilti daugiafunkcis kompleksas.
O jame suplanuota turėti ne tik nacionalinį stadioną, bet iš viso 15 sporto objektų: lengvosios atletikos aikštę, 6 krepšinio sales, 3 futbolo treniruočių aikštes, rankinio, gimnastikos, bokso sales. Taip pat ketinama statyti sporto muziejų, bendruomenės centrą, biblioteką, vaikų darželį.
Pagal turimą planą daugiafunkcis kompleksas užims 22 hektarus ant Šeškinės kalno, o bendra projekto vertė sieks 93,2 mln. eurų. Tiesa, Vilniaus savivaldybė ketina 25 metus nuo objekto pastatymo koncesininkui kasmet mokėti po 4,614 mln. eurų, tad visa suma pasieks beveik 156 mln. eurų.
Bendra suma sukėlė nemažai diskusijų – svarstyta, ar negalėjo savivaldybė pati skolintis visos sumos projektui, o ne pritarti koncesininko privataus kapitalo fondų valdytojo „BaltCap“ prisijungimui, nes būtent jis ir finansuos darbus.
Kol šio komplekso nėra, Vilnius giriasi mažesniais objektais – Pilaitėje ir Karoliniškėse atidaryti sporto aikštynai, kurie žiemą atsidūrė po gaubtais. Vyksta mokyklų Pašilaičiuose, Balsiuose statybos, nugriauti Profsąjungų rūmai, kurių vietoje kils Koncertų salė. Šaukštą deguto į šią medaus statinę įmerkė Lazdynų baseino statytojai – vienas iš rangovų „Active Construction Management“ (buvusi „Irdaiva“) bankrutavo, tad statybos sustojo.
Tai neliko nepastebėta net Metų sportininko apdovanojimų vakarą, kai apie tai, kad Vilniuje stringa statybos, vienaip ar kitaip užsiminė abu laureatai – tiek penkiakovininkė Laura Asadauskaitė-Zadneprovskienė, tiek plaukikas Danas Rapšys.
„Apskritai aš nesuprantu, kaip įmanoma, kad taip atsitiktų. Kaip valdžia leidžia, kad įvyktų taip, kaip įvyko dabar. Kaip įmanoma? Nemyli tikriausiai mūsų. Tais pažadais norisi tikėti, kad bus taip, kaip kalbama. Bet valdžiai reikėtų labiau pamąstyti, kad tokios situacijos daugiau nepasikartotų“, – po apdovanojimų pasisakė L.Asadauskaitė-Zadneprovskienė.
O D.Rapšys kalbėjo taip: „Nežinau, kiek mums yra žadėta, prižadėta ir su baseinais, ir su viskuo. Jei atvirai, aš nelabai tikiu, kad kada nors bus tas baseinas.“
Vėl gražiausia eglė
Dar vienas metų pabaigos akcentas – Vilniaus Kalėdų eglė, šiemet nušvitusi balta ir mėlyna spalvomis bei pasipuošusi šachmatų figūromis. Kaip jau tapo įprasta pastaraisiais metais, pagrindinė Lietuvos Kalėdų eglė vėl žavi ne tik saviškius, bet ir visą pasaulį.
Gražiausia ar viena gražiausių Šachmatų karalienę įvardijo britų, prancūzų, JAV, lenkų žiniasklaida.
Vilnius suskubo paskelbti turintis ir alternatyvą tradicinėms Kalėdoms – pakvietė į Alternatyvų Kalėdų kiemą buvusio Lukiškių kalėjimo kieme.
O štai Lukiškių aikštelėje „Laisvės kalva“ taip ir neužaugo – kalėdiniu laiku čia sukasi ledo čiuožėjai, rugsėjį galima buvo apžiūrėti būsimojo monumento fragmentą. Patiko jis ne visiems, vienos sostinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja ėmė ir apliejo kūrinį raudonais dažais. Tik pasislėpti nesugebėjo, nes jos „žygdarbį“ įamžino vaizdo kameros.