Vargu ar įmanoma nuosekliai papasakoti apie šį sumaištingą žmogų. Stasys Urniežius, buvęs Vilniaus miesto Savivaldybės tarybos narys ir Signatarų namų direktorius, dirbęs lietuvių kalbos mokytoju, dabar dažniausiai prisistato kaip savotiška, mažai kam žinomo kunigaikščio Vildaugo (iš Gediminaičių) personifikacija. Šis personažas daugeliui atrodo tikresnis negu už kaukės slypintis asmuo, nes apie tąjį nė nenutuokia. Mat jis tylesnis, santūresnis.
Vaikystėje Stasį Urniežių ir dar tris šeimos vaikus išvežiojo po skirtingus internatus dėl politinių priežasčių. Nuo to laiko įvairiausių gyvenimo akibrokštų pasitaikė gan daug. Sunku pasakyti, kas tiesa, o kas – pramanas, dalis jo žaidimo, maskarado elementas.
Visa tai jau susipynė, susiliejo ir tapo tarsi lydiniu, kuriame pramaišiui pasitaiko ir realybės, ir žaidimo spalvų, bet atskirti jų beveik neįmanoma. Dažniausiai viešumoje rodosi kunigaikštis. Tačiau jei pavyktų pagauti jį ryte, dar neišgėrusį, jus nustebins tyliakalbis, nuosekliai mintis dėstantis žmogus, kartkartėm sužimbantis santūrumu ar droviu kuklumu.
Dažniausiai viešumoje rodosi kunigaikštis. Tačiau jei pavyktų pagauti jį ryte, dar neišgėrusį, jus nustebins tyliakalbis, nuosekliai mintis dėstantis žmogus, kartkartėm sužimbantis santūrumu ar droviu kuklumu.
Nežinia, kiek jo vaidmuo prisiimtas paties kaip savanoriškas kryžius, o kiek jis reiškiasi dėl kitų, sąmonę temdančių dalykų.
Dažnokai lėbaujantis, neretai čia pat (šiltuoju sezonu) nuo lauko staliukų gali pagriebti svetimą alaus bokalą ir mikliai ištuštinti. Arba suvalgyti kito žmogaus užsisakytą maistą.
Buvo net atsidūręs teisiamųjų suole, kur dar prisipažino pamilęs teisėją ir paprašęs, kad ji dėl to nepyktų. Kai kurie jį pažinoję asmenys (iš darbo ar studijų laikų) sako, kad tas žmogus – ligonis. O jis pats paporins, kad medikai jį daugsyk tikrino ir nustatė esant visiškai sveiką.
Pastarąjį kartą susitikus kalbėjomės apie laisvę ir poeziją. Stasys sakė, kad dabar toks laikas, kai labai reikia poetų. Nes poezija yra malda, o besimeldžiančiųjų vis mažėja. Ji mažiausiai užkoduota iš visų žmogaus kalbų.
Dabar jis skaito Romualdo Granausko „Jaučio aukojimą“ ir klausia savęs, „Iš kur jis visa tai žinojo?“. Tuo žinojimu, į kurį įlietas jausmas, kuriame yra įpintas tikėjimas. Tai nėra tik vieno žmogaus patirtis – jo balsu šaukia protėviai. Kalboje daug metaforiškumo, simbolių, povandeninių srovių, bet būtent dėl to ji gali byloti tiesiogiai žmogaus esmei. Nes žmogaus protas tikrai nėra tik informacijos imtuvas.
Pasak jo, dabartinė pasaulio klotis didžiai baugina. Esą, kai įvyks pasaulio pabaiga, niekas nebekalbės, nes niekas jos nesupras. Bus keli, kurie melsis. Dabar stebėdamas pasaulį jis prisimena Senojo Testamento istoriją apie Sodomą ir Gomorą. Šią istoriją vadiname globalia kasdienybe.
Stasys pridūrė, kad kiekviena diena slenka vis įdomiau. Jis mano, kad dėl laisvės. Sovietmečiu laisvės nebuvo, bet žmonės, regis, buvo laisvesni.
Stasys pridūrė, kad kiekviena diena slenka vis įdomiau. Jis mano, kad dėl laisvės.
Sovietmečiu laisvės nebuvo, bet žmonės, regis, buvo laisvesni. Dabar kartais iš tos laisvės imi galvot apie savižudybę. Tai guodžiančios mintys, net jei ir neįgyvendinamos.
Pats save imi bausti už šitą laisvę – gerti, svaigintis, ištvirkauti… Tai bausmės sau. Pasiėmęs tą laisvę, ja save ir baudi už tai, kad nesugebi elgtis kaip laisvas žmogus.
Kiek patylėjęs jis tęsė toliau: „Dabar man jau niekas neįrodys, kad neturiu sielos. Ir mano siela nemoka jokios kitos kalbos, tik lietuvių. Bet šis pripažinimas reiškia ir niekada nesiliausiantį skausmą“.
Tuomet į kavinę įsiveržė Nikodemas, vedinas Mečislovą. Jis norėjo, kad padaryčiau visos trijulės bendrą nuotrauką. Stasys dar spėjo pasakyti: „Vakar gulėjau ir mąsčiau, kiek Dievas sukūrė spalvų. Mes to niekada nesužinosim ir savotiškai gaila, nes yra sukurtų spalvų, už kurias aš nesugebėsiu padėkoti.“
Pranašas iš niekur
Klaidžiojant Vilniaus senamiesčio ir centro gatvėmis galima užtikti tokį Mečislovą. Jis dainuoja arba pardavinėja gėles. O galbūt būtent jis užtiks jus – prieis ir paprašys centų.
Jo gėlės gali būti gan brangios, jo pranašystės – nemokamos ir įstabios. Jose dažnai figūruoja laivas rudomis burėmis.
Arba pradės pranašauti. Arba trumpai pasikalbėjus pasiūlys itin nešvankių dalykų Kalnų parke. Jo gėlės gali būti gan brangios, jo pranašystės – nemokamos ir įstabios. Jose dažnai figūruoja laivas rudomis burėmis.
Nikodemas Suokalbinis kartą pasakė, kad Mečislovas išties yra dvasinis mokytojas. Jam Krišna davė pranašystės dovaną, kartu ir krislą išdaigiškumo, linksmos beprotystės.
Pats Mečislovas pasakys, kad ši dovana jam iš velnio. Kitą dieną tvirtins, kad tai ateina iš Aukščiausiojo. Paklausus, iš kur jis atvykęs, atsakymai kaskart skirsis – atvykęs iš Žagarės ar Latvijos arba prisiekinės, kad jį išspjovė žemė, kaip ir pridera visiems pranašams.
Nūdien gausi visokiausių ypatų pasiūla, bet ar tarp jų yra pranašų? Senojo Testamento laikais jų buvo apstu, atrodo, ant žemės pritrūktų akmenų norint visus užmėtyti. Tarp pranašų irgi būta keistuolių – Izaijas vaikščiojo nuogas trejus metus ir jo nuogystė buvo pranašiškas ženklas. Eliziejus prakeikė keturiasdešimt du jaunuolius, besityčiojusius iš jo plikės ir du lokiai juos sudraskė. Jona bangžuvės viduriuose išgyveno kontempliatyvų laiką.
Į Vilnių atkako sulaukęs aštuoniolikos, studijavo lietuvių filologiją. Arba atvyko dvidešimties, nusprendęs studijuoti filosofiją, tačiau pakeliui į sostamiestį sužinojo, kad universitetas nusprendė jo nebepriimti, todėl jis pradėjęs gyventi gatvėse. Vilnius yra jo meilės miestas, dėl to dažnai gatvėje dainuoja „Aš lauksiu prie Vilniaus…“. Vilnių kaip žmogų apibūdintų tarsi moterį, kuri yra gimdanti, gimdoma, mirštanti ir marinanti tuo pačiu metu.
Mečislovas sako, kad jam šešiasdešimt penkeri. Nors kai kuriais antradieniais jis yra dvidešimtmetis jaunuolis. O rudens dienomis dažnai jaučia, kad jau virsta pelenais. Dar ilgiau gyventi Mečislovas nenori, jis sakosi patyręs viską – pinigus, meilę, seksą, garbę, šlovę…
Teigia, kad jei labai reikėtų, galėtų mirti ir šiandien. Bet planuoja mirti Sibire, kurį kelis kartus buvo aplankęs kaip turistas. Išgers du butelius degtinės ir tada sušals. Ir atėjusios meškos jį suės. Nenori, kad kas nors jį prisimintų, nes jis ir pats neprisimena net draugų.
Visai verta sutikus šį diedelį gatvėje persimesti su juo keliais žodžiais. Jis gali įsikibti jums į skverną ir šaukti, kad „Meilė niekada nesibaigia“. Arba apskritai atsisakyti kalbėtis, nes neturįs žodžių, mat tądien jam bus pavogę žodyną. Visad smagu pasiklausyti jo pranašysčių, kaip vaikystėje pasakų, kuriomis kartais įmanoma patikėti.
Ir nesvarbu, kad trumpam.
Žvangantis Vilniaus varis ir skambantis cimbolas
Nikodemas Suokalbinis. Keturiasdešimt dvejų metų (g. 1972.11.22). Gimusiam duoti kitokie vardai, bet ilgainiui juos išmainė į tai, kas geriausiai dera gatvinei gyvensenai.
Kada ir kaip atsirado šie jo asmenvardžiai vienas galas ir jis pats težino. Mamos pilve brendo kartu su sese, pats sako, kad išsiurbė (nežinia norom ar nenorom) jos gyvybinę energiją, todėl ji numirė visai mažutė. Dėl to dabar Nikodemas gyvena už du asmenis.
Nikodemas turi priešų iš įvairių frontų. Paminėtiniausi yra trys: 1) paliktų moterų; 2) gatvėnų; 3) dvasininkijos. Yra katalikas, todėl dažniausiai bando stengtis mylėti savo priešus, bet prireikus gali „bankę mostelt“.
Nevardysime konkrečių priešiškų asmenų, bet tarp dvasiškių jų atsiranda dėl to, kad Nikodemas praktikuoja savo tikėjimą, dalyvauja šv. Mišiose ir kartais savo elgsena/laikysena/kalbėsena/gyvensena papiktina kurį iš dvasininkų.
Gatvėnai – tai dažniausiai valkatos, benamiai, kurie laikosi griežto administracinio miesto suskirstymo ir neužleidžia savo vietų prie išmaldos kepurių ar dubenėlių. Aišku, pasitaiko ir girtuoklių, piktadarių ir narkomanų, kurie avinėja tomis pačiomis gatvėmis kaip ir Nikodemas.
Ryškiausias pomėgis – šokiruoti arba sudominti miesčionis. Savo išvaizda ir manta, kurią visur tamposi su savimi, sukurdamas negudraus išminčiaus arba priešingai – „хитрый дурак“ (gudraus kvailio – red. past.) įspūdį.
Apsikabinėjęs įvairiausiais rakandais, pumgaliais, barškalais ir t. t. Manekenas, kaljanas, smuiko dėklas, seniai nematęs smuiko (viduje – brendžio butelis), avikailis, kurį pasitiesia Bernardinų bažnyčioje ant suolo, ausėta kepurė ir t. t., ir pan…
Į būtent tokį gyvenimą Nikodemas įstojo pradėjęs trainiotis su gatvės muzikantais. Jau ilgą laiką jis pats groja ir dainuoja. Kas savaitę galima jį išvysti su vis kitokiu ir niekur nematytu muzikos instrumentu.
Dabar Nikodemas vis atlieka vieną neatlygintiną gerą darbą – šluoja du metrus Pilies g. šaligatvio. Sako, kad tai dvasinė praktika, kuri duoda savo vaisių. Kokių – nepatikslino.
Anksčiau buvo baikštus, dabar yra, kaip pats sako, „naglas, mandras ir durnas“. Jo plačiagerkliškumas ir akiplėšiškumas užgimsta būtent iš mandrumo arba ,kitaip tariant, – puikybės. Jo manymu, kiekvienas turėtų drąsiai ją pripažinti ir iškelti išorėn, nes tada nors žmonės ir būtų žmonės, akivaizdžiai persmelkti puikybės, bent jau nebūtų išverstaskūriai ir nesidėtų esą nuolankūs.
Pagrindinis užsiėmimas – pokalbiai, suokalbiai, užkalbiai, nuokalbiai ir t. t. Čia galime įžvelgti personažo pavardės šaknis. Jei imtųsi keisti pasaulį, sako, kad pirmasis dalykas – žmonės, kuo daugiau ir kuo dažniau besikalbantys. Antrasis – jie būtų tvarkingesni. Dabar Nikodemas vis atlieka vieną neatlygintiną gerą darbą – šluoja du metrus Pilies g. šaligatvio. Sako, kad tai dvasinė praktika, kuri duoda savo vaisių. Kokių – nepatikslino.
Daugeliui yra proga patirti Nikodemą ir nuspręsti, kas jis iš tiesų yra. Dar ilgai bus galima juo džiaugtis ar piktintis, nes Nikodemas planuoja sulaukti šimto vienuolikos metų amžiaus.
Jis, mat, privalo pralenkti savo prosenę, kuri iki keturiasdešimties metų buvo vienuolė ir kasdien rūkydavo pypkę. Dar reikia kokybiškai pagyventi už seserį. Nikodemas žada pasidaryti savo paties paminklinę lentą, ant kurios užrašys „Jis buvo, yra ir bus laisvas. Ir mandras“.
Marius Povilas Elijas Martynenko – VU studentas, užaugęs būsiąs poetu, Užupio Respublikos ambasadorius Dievažin kur, kunigaikščio Vildaugo paskirtas vienu iš Lietuvos kunigaikščių. Įgarsinantis tekstus, rašantis laiškus, kartkartėmis vertėjaujantis. Trumparegis, 168 cm ūgio. Platoniškai myli filosofiją ir mėgaujasi visomis įmanomomis (ir neįmanomomis) raštijos apraiškomis.
