Tai, kas yra arčiausiai, labai dažnai priimama kaip savaime suprantamas dalykas. Labai dažnai gretimos vietos pasirodo ir mažiausiai tyrinėtos.
Unikali teritorija
Vilniaus pilių kultūriniame rezervate saugomą kalvyną su Kreivosios pilies, Trijų kryžių, Stalo, Gedimino kapo, Altanos, Bevardžio piliakalnio ir Bekešo kalnais bei raguvomis galima drąsiai priskirti tokioms teritorijoms. Labai išraiškinga, vertinga ir nuo seno vaizduota daugelyje paveikslų bei fotografijų vietovė tirta pakankamai menkai. Ką jau kalbėti apie eilinius gyventojus, kurie labai dažnai net neįtaria, kokį išskirtinį reginį kasdien mato pro savo langus.
Pačiame miesto centre esantys eroziniai kalvynai (raguvynai) sostinei suteikia neeilinį išskirtinumą. Šis unikalus gamtos darinys suformuotas ne ledynų, bet vandens erozijos, veikusios tarsi natūralus skulptorius. Atitirpusį ledynmečiu įšalusį gruntą gausios vandentėkmės gana lengvai išplovė, „išskaptuodamos“ unikalų kalvyną.
Kaip sako Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktoriaus pavaduotoja Rūta Baškytė, erozinės kilmės kalvynų Lietuvoje yra itin mažai.
„Vadinamojo Kalnų parko teritorijoje esantys kalvynai – tai unikalus darinys: tai ryškių stačiašlaičių aukštų kalvų, gūbrių, raguvų labirintas. Šiek tiek apmaudu, kad ši teritorija kol kas siejama tik su teritorijos naudojimu pramogai, pasivaikščiojimams, renginiams. Manau, visi privalome prisiminti, kad ši teritorija yra Vilniaus pilių kultūrinio rezervato dalis. Tai Lietuvos šaknys, lopšys unikaliame ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje kraštovaizdyje“, – teigia specialistė.
Gamtinis ir kultūrinis paveldas
Šis unikalus gamtos darinys suformuotas ne ledynų, bet vandens erozijos, veikusios tarsi natūralus skulptorius.
Kalnų parko teritorijoje, eroziniame kalvyne esančios raguvos susidarė po paskutiniojo ledynmečio atitirpstant amžinajam įšalui. Skaičiuojama, kad jo storis galėjo siekti apie 100 metrų. Kaip teigia Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorius Jonas Satkūnas, tuo metu gruntas buvo ypač paslankus ir aktyvus, o grunto masė, nešama ne vandens, o savo paties svorio, išslinko į Neries slėnį, kurio dalis dar buvo paskutiniojo ledyno pakraščiu, o Neris nardė po juo.
„Vieta, kuri vilniečiams geriausiai žinoma Dainų slėnio vardu, skirtingai nuo daugelio raguvų, yra išgraužta ne vandens, o termoerozijos proceso. Šis gamtos reiškinys labai unikalus, nes tokios raguvos labai retos. Vilniečiams ir miesto svečiams tikrai turėtų būti įdomu geriau suvokti šį gamtos reiškinį ir suprasti, kokie unikalūs paskutinio ledyno pakraštyje vykę procesai suformavo Vilniaus senamiestyje esančias kalvas“, – sako J.Satkūnas.
Teritoriją šimtmečiais formavo, keitė ir žmogaus veikla. Skaičiuojama, kad Kalnų parke technogeninio grunto storis siekia iki 8 m, Katedros aikštėje vietomis net iki 12 m, o ant Gedimino kalno šios sankaupos yra 3–5 m storio. Vis dėlto atskirose vietose vaikštome ant visai paviršiuje esančio XIV–XV amžiaus nuogulų.
Juk iš tiesų mes kone kasdien vaikštome pro lobyną ir nesuvokiame jo vertės. O tai, ką matome, tėra ledkalnio viršūnė, – teigia R.Baškytė.
Kaip pažymi R.Baškytė, panašiu į Vilniaus kraštovaizdį negali pasigirti nė viena kita Europos sostinė. Maža to, sostinės kalvynai yra ne tik gamtos, bet ir kultūrinis paveldas. Nepakartojamame gamtiniame kraštovaizdyje gausu lietuvių tautai istoriškai reikšmingų vietų. Tai dvasinis kraštovaizdis.
„Čia slypi išskirtinis kultūros paveldas. Mūsų tautos šaknys. Gamta čia natūraliai virsta kultūros paveldu, o kultūros paveldas užleidžia vietą gamtai. Manau, kad jau atėjo laikas subtiliai, pagarbiai ir atsargiai išryškinti, atverti pažinimui, suvokti didžiąsias tautos vertybes, sudaryti žmonėms galimybę prisiliesti prie šimtmečiais palaidotų vertybių, prie jų gelmės. Juk iš tiesų mes kone kasdien vaikštome pro lobyną ir nesuvokiame jo vertės. O tai, ką matome, tėra ledkalnio viršūnė“, – teigia R.Baškytė.
