Antroji Marcinkevič šeimos dukra – Fatima – sulaukė dvylikos. Be linksmų istorijų apie tai, kokie vaikai kartais būna padaužos, tokios šventės suaugusiesiems ir vyresniesiems vaikams dar primena ir netolimą praeitį – griūvantį medinį statinį Kirtimų tabore, vadintu namais, kur kiekvieną pavasarį buvo nerimaujama, ar prilijęs pavasarinis lietus neapsems iš faneros plokščių sukaltas grindis.
Nuomotame namelyje taip pat nebuvo įrengta elektros apskaitos sistema, tad jos tiekimas tai buvo nutraukiamas, tai vėl atnaujinamas, o durys apklojamos nereikalingais drabužiais, kad pro suaugusio žmogaus piršto storumo tarpus staktoje žiemą nesiveržtų šaltis.
Kai kartais su dukra dabar ten užsukame, degalinėje tebedirbanti kasininkė, man tada leisdavusi išsiskalbi ir pasidžiauti vystyklus, negali patikėti, kad čia ta pati Ema, kuri tada buvo vystykluose. Dabar ji jau praaugo mane, – pasakoja Liubov.
Tačiau šis namas, kur maždaug dvidešimties kvadratinių metrų plote gyveno septyni asmenys, šeimos vyresniųjų atmintyje – ne patys sunkiausi metai. Prieš beveik penkiolika metų, gimus pirmajai dukrai – Emai – Liubov ir Nikolajus gyveno automobilyje. Vienoje iš degalinių, esančių netoli vadinamojo Kirtimų taboro, ką tik pagimdžiusi mama skalbdavo vystyklus ir juos džiaudavo ten pat, ant radiatoriaus. „Kai kartais su dukra dabar ten užsukame, degalinėje tebedirbanti kasininkė, man tada leisdavusi išsiskalbi ir pasidžiauti vystyklus, negali patikėti, kad čia ta pati Ema, kuri tada buvo vystykluose. Dabar ji jau praaugo mane“, – pasakoja Liubov.
Dabar penkis vaikus turinti šeima gyvena, kaip patys sako, prabangiai: prieš trejus metus savivaldybė daugiavaikei šeimai, kurios tėvas dėl sutrikusios inkstų funkcijos ir tris kartus per savaitę atliekamų hemodializių yra nedarbingas, išimties tvarka skyrė dviejų kambarių butą – socialinį būstą. Jame yra tualetas ir vonia, atsilupinėjusias sienas šeima pakeitė tapetais. „Kad ir pigūs, tačiau taip švariau. Be to, Taisa dar pripiešia ant sienų, tai brangių, net jei ir turėtume pinigų, pirkti verta nebūtų“, – sako Liubov. Jauniausioji Taisa, šiemet pradėjusi lankyti paruošiamąją klasę, kaip ir jos vyresnės sesės bei brolis, miega ant grindų, bet tai jai mažiausiai rūpi. Taisai, kaip ir daugeliui jos bendraamžių, patinka užvaikyti tingiai pro šalį ėjusį katiną ar gauti dėmesio, demonstruojant savo suknelių kolekciją.
Romų bendruomenėje – toliau neramios dienos
Tačiau Vilniaus Kirtimų romų bendruomenėje tokias idiles kaip Marcinkevič šeimos, su visais jos vargais ir džiaugsmais, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų: taboras griaunamas, o kas gaus socialinį būstą ir ar iš viso jį gaus – neaišku. Paklaustas, kiek jam metų, Josifas Stankevič juokiasi ir sako, kad jau nebesuskaičiuoja. Lovoje didžiąją laiko dalį praleidžiantis, prastai girdintis ir sunkiai praeities faktus atsimenantis senolis gyvena dviejų kambarių name su savo dukra, trimis jos vaikais ir sūnumi. Senatvė gal ir ne pati ištaigingiausia, bet namas šiltas, – neseniai dar ir apšiltintas neobliuotomis lentomis, tvarkingas. Iš mėnesinių pajamų – pensijos ir pašalpų – kurios bendrai visiems šeimos nariams siekia apie 200 EUR, dukra pasirūpina maistu. Viskas būtų neblogai, jei šiam būstui paskelbtas teismo nuosprendis – „nugriauti“.
Klausiama, kur planuoja gyventi ateityje, Josifo dukra, Veronika, pratrūksta: „Eisiu su vaikais gyventi į palapinę“. Jos vyras ir vaikų tėvas padėti irgi negali: jis šiuo metu atlieka bausmę už netyčinę Josifo sūnaus ir Veronikos brolio žmogžudystę avarijos metu. Nors įkalinimo bausmė skirta mažiausia galima tokiomis aplinkybėmis, kalėti dar liko beveik ketveri metai.
Griaunamuose namuose per šešiasdešimt gyventojų, pusė jų – vaikai. Taip neramiai Kalėdų laukiančių tabore – dar septynios šeimos arba, Romų visuomenės centro skaičiavimais, 65 asmenys, iš kurių 32 vaikai ir du žmonės su negalia. Kokiems ir kiek namų yra surašyti savavališko statybos aktai – neaišku.
Dalis tokių aktų surašomi gyventojams už akių, ant kitų pasirašo patys romai: „Žmonės sako, kad jiems inspektoriai aiškina, kad nepasirašiusieji negaus socialinio būsto, nors Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija tokio būsto neteikia. Kiti nemoka skaityti arba nesupranta kalbos. Mūsų darbuotojai galėtų išversti ar perskaityti, bet niekas mūsų nekviečia, nes žino, kad supratę akto esmę, žmonės ant jų nepasirašinės“, – sako Romų visuomenės centro (RVC) direktorė Svetlana Novopolskaja.
Mūsų darbuotojai galėtų išversti ar perskaityti, bet niekas mūsų nekviečia, nes žino, kad supratę akto esmę, žmonės ant jų nepasirašinės, – sako Romų visuomenės centro (RVC) direktorė Svetlana Novopolskaja.
Tačiau abejojama ne tik atskirų inspektorių veiksmais, bet ir pačių griovimų legalumu. Dabar taboru vadinamoje teritorijoje gyvenvietė formuotis pradėjo 1956 m., kai sovietų valdžia uždraudė romams klajoti. Šalia buvo kolūkis, ten dalis jų ir įsidarbino, o vietovė tuo metu vadinosi Parubanka bei priklausė Šalčininkų rajonui. Romų šeimų nuolat gausėjo, todėl buvo nutarta pastatyti gyvenamąjį namą su aštuoniais butais, kuris taip ir liko vieninteliu legaliu pastatu visoje gyvenvietėje. Į jį netilpę žmonės pradėjo statytis atskirus būstus, Parubanka plėtėsi. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, dalis gyventojų bandė įteisinti savo būsto statusą, bandydami jį išsipirkti privatizavimo čekiais. Tačiau teritorijos generalinis planas tuo metu patvirtintas nebuvo, tad ir privatizuoti neleista. RVC duomenimis, dabar tabore nebeliko nė vieno namo, kuris būtų statytas po Nepriklausomybės atgavimo, o teismai sprendimus „nugriauti“ priėmė namams, kuriuos įteisinti valstybė nebuvo sudariusi galimybių. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos surašytuose aktuose šie namai laikomi naujais statiniais.
