Trečiadienį susitikusi su Lietuvos žiniasklaida K.L.B.Shamoon jautėsi nedrąsiai. Į salę „Carito“ darbuotojos Ilmos Skuodienės už rankos atsivesta moteris kukliai šypsojosi klausydama užduodamų klausimų vertimo.
Baiminosi būti pagrobti
Ji pasakojo, kad tik dabar pagaliau gali atsikvėpti ir laisvai kvėpuoti, mat iki šiol, gyvenant Erbilyje, Šiaurės Irake, tai buvo neįmanoma. K.L.B.Shamoon tikino, kad į gatvę be brolio ji nebegalėjo išeiti, o jos tėvas nuolat budėdavo net naktimis baimindamasis, kad teroristai netrukus įsiverš ir juos pagrobs ar nužudys.
Net miegodami mes sapnuodavome, kad bet kada „Islamo valstybės“ teroristai mus pagrobs arba nužudys, – teigė K.L.B.Shamoon.
„Pagrindinė persekiojimo priežastis ta, kad mes esame katalikai. Jie nemėgsta katalikų, nes katalikai – taikingi žmonės. Net miegodami mes sapnuodavome, kad bet kada „Islamo valstybės“ teroristai mus pagrobs arba nužudys", – pasakojo moteris.
Ji pripažino, kad palikti savo protėvių žemę nebuvo lengva. Dar sunkiau dėl to, kad viena sesuo ir kiti giminės liko gyventi Irake. Tačiau ten gyventi taip pat buvo nebepakeliama.
K.L.B.Shamoon, įsisiautėjus islamistams, turėjo atsisakyti darbo Irako Kultūros ir sporto ministerijoje, taip pat nebegalėjo dirbti ir buhaltere. Apkarto visos šeimynos gyvenimas, todėl sulaukę pasiūlymo vykti į iki tol nežinomą Lietuvą, Shamoonai ilgai nedvejojo.
„Mes nusprendėme palikti Iraką ir išvykti, kad galėtume gyventi oriai ir taikiai“, – teigė irakietė.
Lietuva pranoko lūkesčius
Ji tikino, kad apie Lietuvą skaityti pradėjo tik tuomet, kai pajudėjo prieglobsčio procedūros. Pirmasis įspūdis atvykus į Vilnių, pasak moters, pranoko visus lūkesčius.
Ačiū Lietuvos valstybei ir visiems padėjusiems žmonėms. Mes tikrai norėtume čia gyventi ir dirbti, kad ateityje neprašytume jokių pašalpų ir būtume savarankiški, – teigė K.L.B.Shamoon.
„Kai mes atvykome į Lietuvą ir pamatėme, kaip šiltai mus sutinka, mes supratome, kad galime gyventi iš naujo. Bent jau kvėpuoti grynu oru. Nuo pirmos minutės, kai susidūrėme su Lietuvos žmonėmis, iškart pamatėme, kaip šiltai jie mus priėmė. Jie neleido mums jausti, kad esame atvykėliai, kitokie žmonės. Iškart pasijutome, lyg esame penkiolika metų pažįstami“, – teigė K.L.B.Shamoon.
Dėkodama visiems, kurie prisidėjo prie šeimos perkėlimo į Lietuvą ir kurie maloniai sutiko Vilniuje, irakietė pabrėžė, kad jos šeima gerumu nepiktnaudžiaus.
„Ačiū Lietuvos valstybei ir visiems padėjusiems žmonėms. Mes tikrai norėtume čia gyventi ir dirbti, kad ateityje neprašytume jokių pašalpų ir būtume savarankiški“, – tikino moteris.
Mokysis kalbos ir ieškos darbo
Trys irakiečių šeimos – išvis penkiolika žmonių – į Vilnių atvyko penktadienį. Atvykstančių šeimų apgyvendinimu, maitinimu, užimtumu, lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir kultūros mokymu rūpinasi Vilniaus parapijų bendruomenės kartu su Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ darbuotojais.
Šiuo metu Vilniuje glaudžiasi 4 vyrai, 8 moterys ir trys nepilnamečiai, kurie, planuojama, nuo rudens tęs mokslus sostinės „Versmės“ mokykloje. Suaugusieji norėtų kuo greičiau Lietuvoje įsidarbinti.
„Žmonės išsilavinę, geranoriški, šilti“, – apibūdino atvykėlius I.Skuodienė.
Pasak jos, atvykę irakiečiai yra dirbę statybose, mokyklose, bažnyčiose, viena mergina studijavo informacines technologijas.
„Kol kas dar nežinoma, kur jie galės dirbti, pradedame nuo to, kad išversime jų išsilavinimo dokumentus, mokysime kalbos“, – teigė ji.
Šiuo metu dirbti Lietuvoje irakiečiams neleidžia ir jų turimos vizos. Jos galioja iki lapkričio 2 dienos. Paskui šeimoms reikės papildomai susitvarkyti dokumentus, kad gautų leidimus įsidarbinti.
Bendrauja su vilniečiais
„Carito“ darbuotoja I.Skuodienė teigė, kad nuo pat pirmos dienos šeimos susitinka su vilniečiais, jie apgyvendinti ne pabėgėlių centruose, o paprastuose butuose. Irakiečių šeimos per penkias dienas Vilniuje jau šventė Lietuvos Valstybės dieną, dalyvavo Mišiose, pietavo su parapijiečiais. Visi, norintys susipažinti su irakiečiais, pakviesti juos pietų ar pasivaikščioti, mielai kviečiami kreiptis į „Caritą“.
Vilniaus arkivyskupijos metropolitas Gintaras Grušas dėkojo visiems, kurie padeda irakiečiams integruotis Lietuvoje.
„Svarbu, kad mes Lietuvoje neuždarytume savo širdžių. Mūsų seneliai, protėviai buvo pabėgėliai ir labai daug tarptautinių organizacijų ir vietos žmonių atėjo jiems į talką“, – teigė G.Grušas.