Eglė gimė ir augo Vilniuje, tačiau mokėsi Dailės technikume Kaune. Buvo gera studentė, bet, kaip ir dauguma žmonių „prie meno“, mėgo bohemišką gyvenimą.
Eglės organizmas puikiai toleravo alkoholį. Anuomet ji netgi didžiuodavosi, kad „apgerdavo“ vyrus: „Galėjau išgerti litrą degtinės, visus suguldydavau į lovas ir tik tada eidavau miegoti pati. Kitą rytą viską kuo puikiausiai prisimindavau.“
Iš pradžių laisvalaikis su kompanija prie taurelės mokslams lyg ir netrukdė. Ar bent jau atrodė, kad viskas kontroliuojama. Tačiau tuo metu, kai meninį audimą studijavusios kurso draugės sėdėjo prie staklių, Eglė gastroliavo po Kauną.
Galėjau išgerti litrą degtinės, visus suguldydavau į lovas ir tik tada eidavau miegoti pati. Kitą rytą viską kuo puikiausiai prisimindavau.
„Uliavojau, todėl diplominį darbą padariau per paskutines keturias paras“, – prisimena moteris.
Gerti vienai tada dar buvo ne lygis
Eglės šeima gyveno pasiturimai: motina dirbo parduotuvės direktore, todėl dukrai nieko netrūko.
„Tai vienur, tai kitur ji mane įdarbindavo, pavyzdžiui, šventiškai apipavidalindavau parduotuves – grafikas laisvas“, – pasakojo Eglė.
20-ies ji ištekėjo už anuomet Dailės instituto studento, o dabar – jau žinomo dailininko.
„Mūsų namuose svečiuodavosi šiandien garsūs aktoriai, tapytojai, muzikantai. Intelektualūs pasibuvimai neapsieidavo ir be svaigalų. Kai kurie tos kompanijos dalyviai jau yra mirę, dalis – ir nuo alkoholio. Dalis šiandien neima nė lašo. Vyro geras draugas aktorius šiandien abstinentas, nors anuomet baisiai lakdavo ir krėsdavo kvailystes kaip didžiausias alkoholikas“, – neslepia Eglė.
Po vakarėlių svečiai išsiskirstydavo, o ji gerdavo toliau. „Ryte vyras išeidavo į Dailės institutą, o aš ieškodavau draugių atsipagirioti – vienai gerti tada dar buvo ne lygis. Tačiau labai greitai nusiritau ir iki to, – prisipažįsta pašnekovė ir neslepia, kad per šiuos lėbavimus mamos surastą darbą prapylė mažiau nei per metus. – Iš viso taip esu praradus dešimt darbų.“
Aš nuolat būdavau nėščia, tačiau per svaigalus vaikelio taip niekada ir neišnešiodavau. Ir ačiū Dievui!
Pirmąjį vyrą Eglė pragėrė per penkerius metus. Paliko ją sakydamas: „Labai tave myliu, bet nebegaliu gyventi, nes tu arba nėščia, arba girta.“
„Aš nuolat būdavau nėščia, tačiau per svaigalus vaikelio taip niekada ir neišnešiodavau. Ir ačiū Dievui!“ – šiandien sako moteris.
Užsikodavusi buvo penkis kartus
Po Eglės skyrybų jos motina toliau negalėjo stebėti, kaip dukra griauna gyvenimą. Nusprendė – reikia ką nors daryti.
1986 metais, būdama 26-erių, Eglė užsikodavo dešimčiai metų. Galvai prašviesėjus ėmė klostytis ir asmeninis gyvenimas: Eglė ištekėjo antrą kartą, po metų pastojo ir susilaukė dukters, kuriai netrukus bus 27 metai.
„Nelikus alkoholio, matyt, išryškėjo mano charakteris: pradėjau labai daug dirbti, sportuoti, mokiausi užsienio kalbą. Norėjau ne tik reabilituotis, bet ir realizuoti save. Pakeičiau specialybę: iš menininkės tapau verslininke, domėjausi vadyba ir prekyba“, – laiko ratą suka Eglė.
Tačiau ji jautė: kažko trūksta – gal nuotykio, intrigos? „Pasakysiu atvirai: po šešerių metų santuokoje antrasis vyras man nusibodo – užsimaniau turėti meilužį. Tačiau su svetimu atsigulti į lovą blaivi negalėjau, todėl nusprendžiau atsikoduoti – taip ir padariau“, – prisipažįsta moteris.
Laimė užpiltomis akimis truko neilgai: per keturias dienas Eglė patyrė avariją ir sudaužė automobilį: „Žiauriai išsigandau to, kas su manimi vyksta, ir vėl užsikodavau.“
Pasiekiau ribą, kai neveikė net dvigubos priemonės: nusitašiau ir su kodu, ir su „torpeda“. Tada jau aš nieko nebebijojau,
Iš viso Eglė buvo užsikodavusi penkis kartus – laiko tarpas iki atkryčio kaskart vis trumpėjo.
„Pasiekiau ribą, kai neveikė net dvigubos priemonės: nusitašiau ir su kodu, ir su „torpeda“. Tada jau aš nieko nebebijojau“, – paaiškina pašnekovė.
Gaisrą gesino stikline vandens
Eglei kilnojant taurelę verslo reikalai komplikavosi: „Vyras išvyko į Rusiją „išmušinėti“ mano verslo pinigų, o aš depresiją skandinau degtinėje.“
1995 balandį Eglė prisimena kaip per miglą – gėrė dieną dienon. Neklauskite, nei ką, nei su kuo.
Prižiūrėti degraduojančios anūkės atvyko močiutė, tačiau supratusi, kad susikalbėti neįmanoma, paėmė septynerių metų Eglės dukrą ir išvežė, kur saugiau.
Sekmadienį, Velykų rytą, Eglė nubudo gaisre. Matyt, rūkė lovoje.
„Gerai, kad balkonas buvo praviras, todėl neuždusau. Čiužinys smilko, apdegė koja ir rankos. Kambaryje pilna dūmų, stalelis prie lovos apdegęs, telefonas – išsilydęs. Prabudau nuo skausmo: žiūriu, tarp stalelio ir lovos stovi butelis degtinės, ant grindų mėtosi vaistai. Pirmas veiksmas – išgeriu degtinės tiesiai iš butelio. Tada šlitiniuoju į virtuvę, pripilu stiklinę vandens ir nešu į miegamąjį. Pagalvokite – koks protas!“ – įvykius atkuria Eglė.
Pirmas veiksmas – išgeriu degtinės tiesiai iš butelio. Tada šlitiniuoju į virtuvę, pripilu stiklinę vandens ir nešu į miegamąjį. Pagalvokite – koks protas!
Supratusi, kad lovos neužgesins, ji ėmė darbuotis plikomis rankomis. Pirštus iškart užtraukė didžiulės pūslės.
„Vėl nuėjau į virtuvę – iki kito telefono: atsimenu keturis numerius 01, 02, 03 ir 04, bet nežinau, kuriuo skambinti. Todėl padedu ragelį ir prarandu sąmonę“, – pasakoja Eglė.
Kaimynė, ankstų Velykų rytą išsiruošusi į bažnyčią šventinti kiaušinių, iš troleibusų stotelės išvydo dūmus, virstančius iš balkono, esančio virš jos buto. Eglę kaimynai rado gulinčią ant virtuvės grindų. Tuo metu jai buvo 36-eri.
„Tiek to, nueisiu aš pas tuos „alchašus“
Naktį Eglė prabudo motinos namuose. Pakilo iš lovos ir pradėjo šukuoti lentynas. Indaujoje rado litrą degtinės ir butelį vyno. Viską išlakė iškart.
Paryčiais vėl pakirdo nuo troškulio. Iškračiusi vaistinėlę susipylė penkis buteliukus valerijono. Neapžiūrėjusi turinio, suvartojo ir šeštąjį.
„Antrą Velykų rytą namiškiai mane išvysta visą žalią. Patėviui žengiant į kambarį, išvėmiau tą „zelionką“ ant parketo ir šilkais apmuštų sienų“, – neslepia Eglė.
Tokią ją nuvežė į Vilniaus priklausomybės ligų centrą – paguldė į detoksikacijos skyrių.
Savaitę Eglė gėrė ir ten: „Buvo, kas atneša, susikombinuodavome.“
Antrą Velykų rytą namiškiai mane išvysta visą žalią. Patėviui žengiant į kambarį, išvėmiau tą „zelionką“ ant parketo ir šilkais apmuštų sienų.
Už režimo pažeidimą ją išgrūdo į Anoniminių alkoholikų (AA) susirinkimą: „Arba eini, arba išrašome.“
„O tai man buvo lygu mirties nuosprendžiui, nes motina buvo sakiusi, kad išveš į priverstinį gydymą nuo alkoholio Rygoje ar Taline. Galvojau: „Tiek to, nueisiu aš pas tuos „alchašus“. Ir nuėjau. Tai buvo mano pirmoji blaivybės diena – 1995 metų balandžio 27-oji.“
Vyras įveikė dvi priklausomybes
Eglė įsitraukė į „Minesotos“ programą – AA susitikimai kaskart jai patikdavo vis labiau. Juos moteris lankydavo kasdien.
„Važinėjome per visą Lietuvą, kur veikė 17 AA grupių, dabar vien Vilniuje jų – daugiau nei 20”, – palygino pašnekovė.
Po ketverių blaivybės metų ji pati pradėjo dirbti Vilniaus priklausomybės ligų centre. Prireikus diplomo, 40-ies įstojo į universitetą, kur ėmė studijuoti socialinį darbą. 42-ejų išsiskyrė su antruoju vyru, su kuriuo šiandien yra puikūs draugai.
Būdama 44 metų Eglė baigė universitetą ir susilaukė antrosios dukters, kuriai netrukus sueis 11-a.
Skaičiuoji, kad pasidžiaugtum, koks brangus tau tas naujai gimęs blaivas Eglės kūdikis. Iš to kyla begalinis dėkingumas gyvenimui, žmonėms, kurie nepaliko, Dievuliui, kuris iš to gaisro išnešė.
Trečią kartą moteris ištekėjo už vyro, įveikusio dvi priklausomybes – alkoholiui ir narkotikams.
„Pradėjome draugauti ir žiauriai įsimylėjome. Jis švenčia 13 blaivybės metų. Be proto graži mūsų šeima dabar!“ – džiaugiasi Eglė.
Kodėl taip svarbu skaičiuoti tuos blaivybės metus? „Mes tai darome sau. Skaičiuojame dienas, nes jos yra be galo brangios. Kai gimsta kūdikis, juk skaičiuojame, kiek jam dienelių, kiek savaičių, metukų. Čia – lygiai tas pats. Skaičiuoji, kad pasidžiaugtum, koks brangus tau tas naujai gimęs blaivas Eglės kūdikis. Iš to kyla begalinis dėkingumas gyvenimui, žmonėms, kurie nepaliko, Dievuliui, kuris iš to gaisro išnešė“, – paaiškino pašnekovė.
Susitvarkė gyvenimą ir... emigruoja
Eglė dirbo priklausomybės ligų centruose Kaune ir Vilniuje. Kad prisidurtų prie menko atlyginimo, buvo ir Narkomanų reabilitacijos vadovė, konsultantė. Dirbo socialine darbuotoja vaikų globos namuose.
Eglė sako, kad dirbti iš entuziazmo už tą varganą tūkstantėlį jau pavargo. Be to, skaičiuojant, kokius grašius gaus sulaukusi pensijos, verkti norisi.
Todėl Eglė su vyru ir dukra emigruoja į Norvegiją. Sutuoktinis jau pramoko kalbą ir kurdinasi ten. Eglė su dukra lagaminus susikraus liepą. Norvegijoje, bent iš pradžių, dirbs valytoja.
„Ir būsiu labai gerbiama!“ – įsitikinusi moteris. – Mūsų valstybėje žmogus yra paskutinėje vietoje. Mes su vyru esame savo srities profesionalai, bet irgi nereikalingi.“
Mūsų valstybėje žmogus yra paskutinėje vietoje. Mes su vyru esame savo srities profesionalai, bet irgi nereikalingi.
Eglė pažymi, kad mūsų visuomenėje žmonės jaučiasi labai nesaugūs, ypač trūksta finansinio stabilumo: „Kai dirbi ir uždirbi, kai gali išvykti atostogų. Žmonės geria iš nevilties, nes tai pigus ir greitas būdas pasislėpti nuo realybės, nuo savęs ir problemų. Deja, išsiblaivai ir dar baisiau pasidaro.“
Eglė nori gyventi oriai, todėl ne purkštauja ir kenčia, bet priima sprendimus: „54-erių pats gazas keisti gyvenimą!“
JAV veikia 79, Lietuvoje – 26 metus
1935 m. birželio 10 d., kai du alkoholikai – amerikiečiai Bilas ir Bobas – susitiko, norėdami išlikti blaivūs, laikoma AA draugijos pradžia.
Lietuvoje pirmasis anoniminių alkoholikų susirinkimas įvyko 1988 m. birželio 30 d. Šia proga šeštadienį, birželio 7 dieną, Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmuose vyko renginys „Dėkingumo dienos“.
