Naujosios Akmenės kultūros rūmuose kultūrinių renginių organizatorė J.Valčikaitė šiame mieste dar naujokė, tačiau tikina besijaučianti sava. Žmonės ją jau pažįsta, gatvėje sveikinasi. Mergina pasaulį išvydo būtent Naujosios Akmenės ligoninėje, tačiau netrukus išsikėlė gyventi arčiau Šiaulių, kur mokėsi, o studijavo ji Vilniuje.
Atsitiktinumas ir matematika
Į Naująją Akmenę ją vėl atvedė atsitiktinumas ir, kaip juokiasi pati, elementari matematika. Kaip sako Jurgita, ji visada buvo racionali, tad tiesiog paskaičiavo, kad galimybės Naujojoje Akmenėje įsigyti namus kur kas didesnės nei Vilniuje.
Lankydama mamą atvykau į pokalbį, man kažkaip viskas pasirodė malonu, gera, šviesu ir per dvi ar tris savaites atsidūriau čia, – sakė J.Valčikaitė.
„Nežinau, kaip tai pavadinti – likimu, atsitiktinumu ar kuo. Niekuomet net minčių nebuvo. Žinote, būna, kiti mokosi Vilniuje, bet žino, kad kažkur grįš. Aš tokių minčių neturėjau ir sprendimas persikelti į Naująją Akmenę buvo priimtas maždaug per savaitę“, – prieš kiek daugiau nei septynis mėnesius priimtą sprendimą prisiminė mergina.
Tuomet ji studijavo magistrantūroje, dirbo teatre, be to, rašė straipsnius apie kultūrinius renginius.
„Tiesiog buvau pavargusi. Vieną dieną kalbėjome telefonu su mama apie vyksiantį kažkokį renginį ir man pasidarė smalsu, kas vyksta čia, Naujojoje Akmenėje. Nuėjau į jų interneto svetainę ir visiškai netikėtai man parodė, kad ieškomas kultūrinių renginių organizatorius. Nežinau kodėl, tą pačią akimirką paskambinau, nors tuo metu neieškojau darbo, sėkmingai plėtojau karjerą Vilniuje. Ir mane pakvietė į pokalbį! Lankydama mamą atvykau į pokalbį, man kažkaip viskas pasirodė malonu, gera, šviesu ir per dvi ar tris savaites atsidūriau čia“, – greitakalbe pasakojo Jurgita.
Vis dėlto ji neslepia, kad viskas įvyko labai racionaliai apgalvojus ir paskaičiavus: „Pasakiau draugui: dabar paskaičiuokime, elementari matematika – kiek mes išleidžiame Vilniuje nuomodami vieno kambario butą? Vidutiniškai mums reikėdavo kas mėnesį atseikėti po 500 eurų, o čia mes nuomos iš viso nemokėjome, o gyvenome trijų kambarių bute.
Be to, čia dauguma namų renovuoti, todėl už šildymą daugiau nei 20–30 eurų nesu sumokėjusi. Butas buvo mūsų pažįstamų, kurie turi namą. Dabar tą butą mes nusipirkome. Čia gal ir gali gauti truputį mažiau atlyginimo, nors mano alga tik 100 eurų mažesnė palyginti su Vilniumi, tas nėra daug. Bet palyginę, kiek išleidžiame ten ir kiek čia, vis tiek išeiname į pliusą, mums lieka daugiau pajamų kurti savo gyvenimą.“
Nereikėjo didelės paskolos
Mergina prisipažįsta dažnai sulaukianti klausimų, kaip gi jiems čia sekasi gyventi. Ypač kai kartu ji atsivežė ir būsimąjį vyrą, kuris su šiais kraštais niekada neturėjo nieko bendro – yra kilęs iš Švenčionių. Dabar jis dirba vienoje iš Akmenės rajono įmonių, baigia bakalauro studijas.
„Mums nereikėjo ir nereikės imti šimtatūkstantinės paskolos, kad būdami pensininkai džiaugtumėmės, jog sugebėjome įpirkti vieno kambario butą. Aš tikiu, kad po penkerių metų mes ir name jau gyvensime. Aš visada buvau racionalus žmogus. Kuomet tu priimi tokį kardinaliai gyvenimą keičiantį sprendimą, į pagalbą visada ateina matematika, ji racionaliai sudėlioja, kas ir kaip gali būti. Tai, žinoma, buvo pirminis motyvas, bet čia gyvendamas matai, kad gyvenimas yra, viena vertus, toks pats, kita vertus – labai kitoks.
Mums nereikėjo ir nereikės imti šimtatūkstantinės paskolos, kad būdami pensininkai džiaugtumėmės, jog sugebėjome įpirkti vieno kambario butą, – sakė Jurgita.
Nejaučiu kultūrinio skirtumo, bet pati bendravimo kultūra skiriasi. Čia žmonės yra paprastesni, jie dažniau vieni su kitais sveikinasi, jie visi vieni kitus pažįsta. Dirbant Kultūros centre mane labiausiai nustebino tai, kad nėra tokių dalykų kaip mano ir tavo pareiga. Mes visi darome absoliučiai viską. Artėja Joninės, kilo klausimas, kas parūpins Joninėms šakų. Mes eisime ir visi karpysime tas šakas, nesvarbu, ar esi direktorius, pavaduotojas, organizatorius ar vairuotojas“, – kalbėjo J.Valčikaitė.
Jurgita prisipažįsta, kad realizuoti savęs pagal įgytą muzikologės specialybę ji Naujojoje Akmenėje negalinti. Bet kultūrinis gyvenimas šiame mieste jos bent kol kas nenuvylė – esą tikėjosi po Vilniaus su gausybe jo renginių čia patirti kultūrinį šoką, kai realiai nėra ką veikti. Tačiau tikina to nepatyrusi, nors ir pasitaiko savaičių, kai mieste nieko nevyksta.
Mato perspektyvų
„Bet čia yra labai daug itin kūrybingų žmonių, kurie turi žvėrišką potencialą, jeigu galiu taip pasakyti. Mane būtent tokių žmonių gausa labiausiai ir nustebino. Mes čia neturime masinių renginių, tarkim, simfoninių orkestrų, nors kartais ir jie atkeliauja. Bet žmonės čia ne mažiau kultūringi, yra kur tą kultūrinę erdvę vystyti. Pavyzdžiui, Vilniuje yra visko, galime bet ko paragauti, o čia tą erdvę turime patys auginti, bet sąlygos yra pačios geriausios“, – kalbėjo J.Valčikaitė.
Ji pasakojo pradedanti bendradarbiauti su įvairių festivalių organizatoriais, matanti galimybių prisikviesti jų renginius į Naująją Akmenę, galbūt ir patys organizuos koncertus Kultūros rūmų terasoje, kuri esą puikiai tinka vasarai. Žinoma, į renginius veržiasi ne visi akmeniškiai, bet norinčiųjų tikrai yra: Kultūros centras turi nuolatinių lankytojų.
J.Valčikaitė įsitikinusi, kad per dešimtmetį Naujojo Akmenė tikrai turės visiškai kitokį kultūrinį gyvenimą, esą ir jaunų žmonių, norinčių to, yra.
„Meilės emigrantė“
Jurgitos kolegė Marija Urbonienė, Akmenės rajono savivaldybės Kultūros centro etninės kultūros specialistė, irgi į Naująją Akmenę atsikraustė ne taip seniai – ji čia gyvena kelerius metus ir juokdamasi save vadina „meilės emigrante“. Emigruoti jai teko netoli, nes yra kilusi nuo Telšių, o šešerius metus studijavo Šiaulių universitete – baigė etnologijos bakalauro ir istorijos bei politikos magistro studijas.
„Mano atvejis šiek tiek kitoks, aš gimiau ir užaugau Telšių rajone. Čia atvykau vedama meilės, čia dirbo mano būsimas vyras. Ieškojau darbo ir Kultūros centras yra mano pirmoji darbovietė, liepos pradžioje bus dveji metai, kai čia dirbu. Ir tai man atrodo geriausia vieta, kur galėčiau šiuo metu dirbti“, – kalbėjo Marija.
Čia atvykau vedama meilės, čia dirbo mano būsimas vyras. Ieškojau čia darbo ir Kultūros centras yra mano pirmoji darbovietė, – kalbėjo M.Urbonienė.
Ji prisipažino, kad yra etninės kultūros specialistė, tačiau organizuoja ir kitokius renginius, tarkim, šiemet rugpjūčio pabaigoje vyks antrasis gyvosios muzikos vakaras Kultūros rūmų terasoje, skirtas dainuojamajai poezijai. M.Urbonienė ir pati dainuoja, groja gitara, yra surengusi pasirodymą kartu su seserimi, tad tikisi rengti ir daugiau panašių šeimyninių pasirodymų, nes tokių – dainingų, muzikalių – šeimų yra ne viena.
Ar Naujosios Akmenės gyventojai yra žemaičiai? Marija šypteli: ji, kadangi iš Telšių rajono, tai tikra žemaitė, galinti ir žemaitiškai renginius vesti, ir šiaip pasikalbėti. Tačiau vietiniai žmonės turi abejonių. „Sunku net rasti, kas moka žemaičių kalba kalbėti, jau nekalbant apie kažkokias tradicijas. Todėl etninė kultūra yra tokia pritaikyta. Tie mūsų akmeniškiai gal labiau pusiau latviai, ne tiek žemaičiai. Švenčiam Baltų vienybės dieną bendradarbiaudami su Aucės kultūros centru“, – juokėsi Marija.
Kultūros centro darbuotojų teigimu, pramogų šiame rajone netrūksta, o jei pritrūksta – Šiauliai netoli, kaip ir Klaipėda, Palanga bei visas Baltijos pajūris. O pačioje Naujojoje Akmenėje yra ir sporto klubas, ir dviračių takų, ir maudyklų, tikimasi, kad ateityje bus ir baseinas. „Naktinio klubo nėra“, – juokiasi moterys, paklaustos, ko nėra Akmenės rajone, bet prisipažįsta – bent jau jos tokių pramogų nepasigenda.
