Apie Lietuvą pirmą kartą M.Tiba išgirdo dar mokydamasis mokykloje Damaske. Vienas iš jo draugų internetu susipažino su lietuviais ir pradėjo bendrauti. Lietuva parūpo ir M.Tibai. Dar gyvendamas Sirijoje jis ėmė skaityti apie Lietuvą, bendrauti su lietuviais, pamažu mokytis lietuvių kalbos pradmenų ir dairytis, ką ir kur Lietuvoje galėtų studijuoti.
M.Tiba skaičiuoja, kad jis, ko gero, apskritai buvo pirmasis siras, kuris nutarė ne per mainų programą atvykti studijuoti į Lietuvą. Dėl to kilo problemų tvarkantis dokumentus, mat vizą teko darytis per Egiptą, o siriškų antspaudų pavyzdžių niekas ambasadoje Kaire neturėjo. „Viską turėjau gauti pats ir tikrai dėl dokumentų daug vargo buvo“, – prisimena M.Tiba.
Labai intensyviai mokiausi, reikėjo pasistengti, kad galėčiau normaliai studijuoti ir susikalbėti.
Tačiau atkaklumas ir pastangos buvo įvertintos. M.Tiba gavo galimybę studijuoti informacines technologijas Vilniaus universitete. Tiesa, už studijas jam reikėjo susimokėti. Be to, vaikinas įsipareigojo prieš kibdamas į profesines studijas mažiausiai metus praleisti tik mokydamasis lietuvių kalbos. Tai buvo būtina, nes vaikinas, skirtingai nei kiti užsienio studentai, nutarė mokytis ne anglų, o lietuvių kalba.
„Nebuvo labai lengva, bet labai patiko. Labai intensyviai mokiausi, reikėjo pasistengti, kad galėčiau normaliai studijuoti ir susikalbėti“, – kalbėjo vaikinas.
Raktas į lietuvio širdį – kalba
Dabar M.Tiba lietuviškai kalba beveik be jokio akcento. Jis sako, kad kalba – pats geriausias raktas pritapti svečioje šalyje ir ragina nuo jos pradėti visus atvykėlius.
„Kai su lietuviais pradedi kalbėti lietuviškai, jie į tave iškart pradeda kitaip žiūrėti. Iškart įvertina tavo pastangas ir labai draugiškai bendrauja. Būna, kad nauji pažįstami su manimi pradeda kalbėti angliškai, nes mano, kad tik taip susikalbėsime ar bent man bus lengviau, bet man tada jau būna keista, nes tai toks pats jausmas lyg su arabu kalbėčiau angliškai, o ne arabiškai“, – sako M.Tiba.
Sirijoje labai daug žmonių, kurie nėra praktikuojantys musulmonai, tiesiog paprastai gyvena, kaip ir čia.
Pats M.Tiba sako Vilniuje įsikūręs gana lengvai. Gal taip atrodo tik dabar, kai jis čia – jau septintus metus, tačiau siras sako, kad iš lietuvių sulaukė tik smalsumo ir geranoriškumo.
„Gal naktimis po Justiniškes nevaikščiojote?“ – neatlyžau. Tačiau M.Tiba tik nusijuokė. Sako, Lietuvoje jam tikrai visi buvo malonūs ir niekas neužgauliojo. Prisitaikyti nebuvo ypač sunku ir pačiam vaikinui. Dar gyvendamas Sirijoje jis nebuvo pats religingiausias žmogus, todėl mečetės Vilniuje nepasigedo, nespjovė ir į studentišką alų.
„Mano namuose Sirijoje nebuvo labai griežtų taisyklių nei dėl alkoholio, nei dėl maisto. Dauguma žmonių mano, kad musulmonai negeria nė lašo ir nevalgo kiaulienos, tačiau tai tikrai priklauso nuo žmogaus. Sirijoje labai daug žmonių, kurie nėra praktikuojantys musulmonai, tiesiog paprastai gyvena, kaip ir čia“, – sako M.Tiba.
