Ši nedidelė gatvė prie Vilnios K.Škirpos vardą gavo 1998 metais.
Argumentuose – LGGRC pažyma
R.Vaisbrodas prie prašymo pridėjo ir išsamią argumentaciją, kodėl reikia tokio sprendimo. Čia cituojama ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro (LGGRC) parengta pažyma, pasirašyta centro direktorės Birutės Burauskaitės.
„Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikai visapusiškai išnagrinėjo Kazio Škirpos veiklą Antrojo pasaulinio karo metais. K. Škirpos kaip istorinės asmenybės veikla vertintina nevienareikšmiškai. Iš vienos pusės jis buvo Lietuvos patriotas, daug jėgų skyręs Nepriklausomos valstybės kūrimui bei pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui organizavimui. Kita vertus, 1940–1941 m. jo veikloje būta ir antisemitizmo apraiškų.
K.Škirpai, jo vadovaujamai organizacijai galima prikišti tai, kad Berlyno LAF organizacijos veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą. Kita vertus reikia pastebėti, kad Berlyno LAF organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu. Taip pat reikia pastebėti ir tai, kad Berlyno LAF organizacijos nariams karo išvakarėse nebuvo žinoma, kad naciai yra suplanavę vykdyti totalinį žydų genocidą.“
Tokia citata iš pažymos buvo pateikta 2019 m. balandžio 17 d. Vilniaus m. pavadinimų, paminklų ir atminimo lentų komisijai.
„Turime daug didvyrių“
Apie šį laukiantį sprendimą Vilniaus meras Remigijus Šimašius pasisakė savo feisbuke.
„Šiandien pritariau kolegos Renaldo siūlymui pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą į Trispalvės alėjos. Liepos 10 d. posėdyje dėl to turės apsispręsti miesto taryba – tikiuosi, kad Taryba šiam klausimui pritars.
Tai sudėtingas sprendimas, kadangi K.Škirpos asmenybę istorikai vertina nevienareikšmiškai. Kaip savo pažymoje rašo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras: „Iš vienos pusės jis buvo Lietuvos patriotas, daug jėgų skyręs Nepriklausomos valstybės kūrimui bei pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui organizavimui. Kita vertus, 1940–1941 m. jo veikloje būta ir antisemitizmo apraiškų.“
Ir čia, deja, švelniai tariant“, – rašė R.Šimašius.
„Mes juk turime daug herojų, kurie nesuklupo 20 amžiaus istorijos verpetuose ir visada sugebėjo pasirinkti teisingai, jiems ir atiduokime didžiausią garbę.
Trispalvė ir vėl turi misiją suvienyti mus aplink tikrąsias Lietuvos vertybes – laisvę ir pagarbą kiekvienam žmogui. Prašau visų pagalbos ir paramos“, – įrašą pabaigė meras.
Kreipėsi ir Žydų bendruomenė
Į Vilniaus miesto savivaldybę ne kartą kreipėsi ir Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, prašydama pervadinti K.Škirpos alėją: „žydų bendruomenės pozicija – K.Škirpos alėjos pavadinimą keisti būtina vien iš pagarbos visiems Lietuvos piliečiams“. Bendruomenė tokį savo teiginį argumentavo ištraukomis iš K.Škirpos pasisakymų.
Tarkim, tokia „Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. [...] Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, tuo bus vėliau lengviau baigti nuo žydų nusikratyti.“
„K.Škirpos istorinės asmenybės vertinimas nėra Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos funkcija. Esminė motyvacija, kodėl Tarybai yra teikiamas pasiūlymas pakeisti šiuo metu reprezentacinėje Vilniaus miesto vietoje esančios alėjos pavadinimą, yra faktas, kad esamas gatvės pavadinimas supriešina visuomenę“, – rašoma R.Vaisbrodo prašyme.
R.Vaibrodas yra Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdantysis direktorius.
LGGRC pažyma
2015 metų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras parengė istorinę pažymą, kurioje teigia, kad centro istorikai visapusiškai išnagrinėjo K.Škirpos veiklą Antrojo pasaulinio karo metais.
„K.Škirpos kaip istorinės asmenybės veikla vertintina nevienareikšmiškai. Iš vienos pusės jis buvo Lietuvos patriotas, daug jėgų skyręs Nepriklausomos valstybės kūrimui bei pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui organizavimui. Kita vertus, 1940–1941 m. jo veikloje būta ir antisemitizmo apraiškų“, – rašoma pažymoje.
Apibendrinime išvardinta keletas priežasčių, kodėl K.Škirpa negali būti laikomas Kauno Tautinio darbo apsaugos (TDA) bataliono steigėju, atsakingu už jo egzistavimo laikotarpiu 1941 m. liepos 4, 6, 9, 19 d. Kauno VII forte vykdytas masines žydų žudynių operacijas.
Taip pat teigiama, kad K.Škirpai ir jo vadovaujamai organizacijai galima prikišti, kad antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį, o tai „galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą“. Vis dėlto atkreipiamas dėmesys, kad Berlyno Lietuvos aktyvistų frontas esą „siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu“.
Pirmasis kariuomenės savanoris
K.Škirpa (1895–1979 m.) buvo Lietuvos diplomatas, karinis, politinis bei visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos kariuomenės savanoris, Generalinio štabo viršininkas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai, Vokietijai, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjas.
1940 m. Berlyne sudarė Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) branduolį. Ruošė 1941 m. Birželio sukilimą. Po sukilimo paskelbtas Laikinosios Lietuvos vyriausybės Ministru Pirmininku.
1944 m. įteikė Reicho vyriausybei memorandumą, kuriame reikalauta atšaukti okupaciją Lietuvoje. Birželio 14 d. suimtas ir išsiųstas į politinių internuotųjų stovyklą. Karui pasibaigus, amerikiečių evakuotas į Paryžių. 1946 m. persikėlė į Airiją, 1949 m. emigravo į JAV, kur gyveno iki pat mirties.
