Svitlana Vilnių pasiekė ankstyvą kovo 11-osios rytą. Ji sako, kad net ir palikusi gimtąją Ukrainą ketina dirbti ir būti naudinga jai. Vis dėlto pasakodama, kaip ir kodėl paliko gimtinę, ji lyg teisinasi – pokalbiui įpusėjus prisipažįsta, kad vis norisi pasiaiškinti, juk jos draugai gina tėvynę, o ji štai čia, saugi Lietuvoje.
Raminama, kad teisintis tikrai nėra dėl ko, ne būdama čia gali būti dar naudingesnė Ukrainai, Svitlana linksi galva – supranta, tačiau esą vis tiek norisi pasiteisinti, priminti, kad visų pirma bėgo dėl savo ir savo draugų sūnų, kurie dabar abu su ja Vilniuje.
„Tai buvo toks spontaniškas sprendimas“, – prisipažįsta moteris.
Karo nuojautos būta
Daug metų dirbusi kultūros įstaigose, su parodomis, projektais, savanoriavusi Svitlana sako jau kurį laiką vis pagalvodavusi – karas gali kada nors kilti.
„Mano mama kilusi iš Rusijos ir ten turime daug giminių, su kuriais nuolat bendravome, važinėjome į svečius. Atsimenu, kaip prieš 20 metų ten nuvažiavau pirmą kartą savarankiškai, gyvenau ten kelias savaites. Tad bendraudama su giminaičiais, žiūrėdama Rusijos televizijos žinias, o jie ten nuolat žiūri televizorių, supratau, kad jie nesusitaikė su tuo, jog Ukraina atsiskyrė, yra savarankiška valstybė. Jie tebegalvoja, kad Ukraina yra Rusijos dalis.
Nuolat girdėjau priekaištus – kaip tavo mama galėjo balsuoti už Ukrainos atsiskyrimą, juk ji rusė! Bet mama, gyvendama Ukrainoje, suprato, kad taip Ukrainai geriau. To nepasitenkinimo buvo labai daug. Tad visa tai matant neatmečiau, jog karas kils“, – pasakoja Svitlana.
Bendraudama su giminaičiais, žiūrėdama Rusijos televizijos žinias, supratau, kad jie nesusitaikė, jog Ukraina yra savarankiška valstybė. Jie tebegalvoja, kad Ukraina yra Rusijos dalis.
Ji prisimena Rusijos televizijų žinių laidas – rodomi reportažai apie Rusiją, jos kasdienybę ir būtinai įterpiama informacija apie Ukrainą, tarsi tai būtų vis dar apie Rusiją, tik kitą regioną.
„Mano tetos man sakydavo – „Čia jūs norite pas mus, mes jūsų nenorime. Mūsų Putinas geras, o jūsiškiai visi ten durneliai, todėl ir norite pas mus. Visas pasaulis pavydi Rusijai, visi nori gyventi Rusijoje ir kalbėti rusiškai, tik tu viena kvailė, tau smegenis praplovė. Kam mums mokytis kokios nors dar kalbos, jeigu visas pasaulis nori gyventi Rusijoje ir kalbėti rusiškai?“ Taip buvo prieš 20 metų ir visa tai dar labiau sustiprėjo dabar.
Tad kai sako – rašykite giminaičiams į Rusiją, pasakokite jiems... Mes pabandėme, man teta atsakė „Sveta, sveikinu sugrįžus į Rusiją“. O mano kita teta, kurios sūnus dingo be žinios Čečėnijoje, būdamas kareivis, palaiko Putiną.
Jie daugybę kartų buvo Ukrainoje, lankė mus, pažįsta mus, jiems labai patinka senoviniai Kyjivo architektūros paminklai, o dabar jie sako „Putinai, įvesk kariuomenę“, „Putinai, sulygink Kyjivą su žeme“. „Tegu tavo sūnų paima į kariuomenę, jį ten nužudys, tada pažiūrėsime“, – taip man kalba mano tetos.
Todėl aš nemanau, kad jiems galima ką nors paaiškinti. Man atrodo, kad Rusijos viduje turi įvykti kažkokie esminiai pokyčiai. Ir nežinau, kiek tam reikia metų, kad pasikeistų jų mąstymas“, – savo asmenine patirtimi dalijasi Svitlana.
Daiktų iš anksto nepasiruošė
Svitlana sako, kad šis suvokimas apie situaciją ir ją, ir kitus ukrainiečius skatino sukti Europos pusėn. Jos močiutė gyvena miestelyje centrinėje Rusijoje, kur iki šiol nėra nei dujų, nei normalaus kelio.
„Todėl, kai jie man sako, kad gina mus, rusus, tai net nežinau... Dabar jie sako, kad „jūs 8 metus bombardavot Donbasą, tai dabar atsiimkit, jūs to nusipelnėt“, nors juk mes visus tuos metus kariaujame su ta pačia Rusija“, – nuoskaudos neslepia Svitlana.
Vis dėlto visas šis suvokimas, kad karas bus, raginimai sukomplektuoti „pavojaus lagaminėlius“, įsigyti radijo imtuvą, degtukų ir pan., nesuveikė – moteris sako nieko to taip ir nepadariusi.
„Sąmonė atsisakė priimti tai ir tuo patikėti“, – nelinksmai šypteli, kartu pasvarstydama, kad Kyjivo užpuolimas 5 val. ryto atrodo, lyg V.Putinas mėgintų varžytis su Hitleriu, panašiu laiku užpuolusiu Lenkiją 1939 metais.
„Kažkokie atsitiktiniai daiktai – išvažiuodama turėjau tai, ką vilkėjau, dokumentus, katiną. Bute liko mūsų mylimas driežas, voras, pripylėme jiems vandens ir aš labai tikiuosi, kad namas nebus sugriautas, o jie išgyvens. Vazoje liko pamerktos tulpės, kriauklėje – neplauti kavos puodukai. Aš galvojau, kad va grįšiu po trijų dienų ir išsiplausiu.
Kaimynė pasakė, kad gali mus paimti kartu į Vakarų Ukrainą. Aš nenorėjau, bet išvažiuoti pas tėvus Vidurio Ukrainoje jau nebegalėjau. Tad prieš savo valią išvažiavau į vakarus. 300 km važiavome 25 valandas. Ir visą kelią mums priešais judėjo mūsų tankai, mūsų kariškiai.
Tai buvo didžiulis stresas visiems. Pravažiuojame Žytomyrą, jį bombarduoja, oro uostą bombarduoja, o važiuojame greta. Chmelnycke irgi bombarduoja oro uostą“, – tokia buvusi pirmąją karo dieną Kyjivą palikusios Svitlanos kelionės pradžia.
Kažkokie atsitiktiniai daiktai – išvažiuodama turėjau tai, ką vilkėjau, dokumentus, katiną.
Ji sako mananti, jog V.Putino režimas ir Rusija buvo tikri – Kyjivą jie paims per dvi dienas, o bombarduodami pirmiausia karinius, o paskui ir visus kitus objektus jie išgąsdins ukrainiečius, kurie praras orientaciją ir kapituliuos.
Dar vienas pavyzdys, kaip sako Svitlana, iš jos asmeninės patirties – pirmiausia viena teta ją sveikino grįžus į Rusiją, paskui jau kita jos mamai, savo seseriai, atsiuntė žinutę, kurioje su pašaipa rašoma, kad štai dabar visa Ukraina pajus, ką išgyveno Donbasas, kurį esą tiek metų Ukraina bombardavo. Ir jokia Amerika nepadėsianti, o štai tvarką atkurti vėl reikia Rusijai ir V.Putinui.
„Todėl aš nemanau, kad jie ten ką nors supras“, – nutęsia.
Trijų dienų karui pasibaigti neužteko
Svitlana pasakoja, kad Vakarų Ukrainoje ji tuoj pat įsitraukė į savanorišką veiklą, slėptuvėse pynė maskuojamuosius tinklus ir vis galvojo, kad kelios dienos ir važiuos namo.
„Tačiau kažkuriuo metu viduje pajutau abejonę. Aš daug metų dirbau kultūros srityje, su įvairiais kultūriniais projektais, tad turiu daugybę kontaktų įvairiose šalyse. Pažinojau ir Lietuvos istorijos instituto direktorių Alvydą Nikžentaitį, todėl jo paklausiau, kokios galimybės atvykti į Lietuvą, dirbti čia, gyventi, jeigu karas nesibaigs dar ilgai.
Jis man patarė – atvažiuok dabar. Dar mėginau aiškinti, kad negaliu taip iš karto, duokite savaitę, gal karas baigsis ir nereikės niekur važiuoti. Į tai jis man atsakė, kad visų pirma mažai tikėtina, jog karas taip greitai baigsis. O net jeigu ir taip nutiks, Ukrainos laukia sunkūs laikai, o galbūt aš net būsiu naudingesnė savo šaliai gyvendama kitur.
Mane motyvavo ir tai, kad turiu paauglį sūnų. Vaikams tai itin sunkūs laikai – jiems reikia mokytis, reikia stabilumo gyvenime. Jie dar ne tokio amžiaus, kad imtų ginklą į rankas ir kovotų. Todėl ir pasiryžau važiuoti, o kartu pasiėmiau ir draugų sūnų, draugai išvažiuoti negalėjo, bet patikėjo man savo sūnų ir taip aš laikinai tapau dviejų vaikų mama“, – jau kiek linksmiau nusišypso Svitlana.
Mane motyvavo ir tai, kad turiu paauglį sūnų. Vaikams tai itin sunkūs laikai – jiems reikia mokytis, reikia stabilumo gyvenime. Jie dar ne tokio amžiaus, kad imtų ginklą į rankas ir kovotų.
Lvivą iš Chmelnyckio jie pasiekė evakuaciniu traukiniu, važiavusiu iš Charkivo. Kaip sako Svitlana, keturias valandas stovėjo ant vienos kojos praėjime, bet bent jau sugebėjo į tą traukinį patekti: „Žmonių daugybė, traukinys didelę dalį kelio važiavo be šviesų dėl saugumo. Stotyse taip pat visiškai tamsu. Jose daugybė savanorių, suformuoti koridoriai, kad žmonės tiesiog tranzitu keliautų iš gatvės iki perono.
Traukiniai važiuoja ne pagal grafiką, tiesiog atvažiuoji į stotį ir lauki – traukiniai važiuoja tada, kai gali, kai nešaudo, juk kerta regionus, kur vyksta apšaudymai ir t.t. Mums pasisekė, nes atvažiavome ir stovėjo traukinys. Lyg Dievas būtų padėjęs.“
Visose tarpinėse stotyse irgi daugybė savanorių, kurie įvaldę techniką vos traukinys sustoja mėtyti per langus į vidų vandens buteliukų pakuotes, pyragėlius, sauskelnes. Tiesa, gerti niekas daug sau neleidžia – į tualetą nueiti galimybių praktiškai nėra, nes visur pilna žmonių, vaikai miega ant grindų, tai net norint išlipti tenka atsargiai žengti per miegančiųjų kūnus.
Svitlana pasakoja, kad dauguma važiuojančių arba neturi, arba turi labai mažai daiktų – kartais ir turintys lagaminus juos palieka, kadangi jiems tiesiog nėra vietos vagone.
Lietuva lyg advokatė
Draugai Svitlaną su berniukais atvežė iki Lenkijos sienos, kurią jie perėjo pėsčiomis. Moteris dalijasi patirtimi apie Lenkijos pasieniečius, kurie eina prie pabėgėlių, vaikus vaišina vafliais, dalina sumuštinius, vandenį. Kaip sako, kartais gana įsakmiai liepia imti, kadangi atvažiavusieji ir užmiršta, jog jau parą nieko nevalgė, o ir vandens senokai burnoje neturėjo.
Ne mano būdui tiesiog bėgti nuo karo. Ir nebūčiau bėgusi, jei nevežčiau dviejų vaikų, likčiau savanoriauti. Bet išvažiavau ir dėl vaikų, ir jausdama, kad galiu būti naudinga ir būdama čia.
Į Vilnių šeima atvyko automobiliu. Jau po kelių dienų kiek apsipratusi moteris ėmėsi veiklos – stengsis susisteminti visą informaciją, kad ja galėtų pasinaudoti visi atvykstantys ukrainiečiai. Ir rastų duomenis apie galimybes atvykti, apsigyventi, įsidarbinti, užimti vaikus vienoje vietoje.
Svitlanos teigimu, ukrainiečiai nenori būti išlaikytiniais ir gyventi svetimoje šalyje iš pašalpų, tad jų pagrindiniai klausimai – kur mes gyvensime ir kur dirbsime.
„Man labai pasisekė, nes draugai man padėjo ir Ukrainoje, ir čia. Dabar būdama Lietuvoje dar aiškiau matau, kokia Lietuva, lietuviai yra geri Ukrainos draugai.
Nepataikauju, nebandau įsiteikti, o sakau tai labai nuoširdžiai – jau ne vienerius metus Lietuva palaiko Ukrainą, atstovauja jos interesams dėl paramos, pagalbos, integracijos į ES ir t.t. Jaučiau tą, kad Lietuva yra mūsų geras, teisingas advokatas. Visada tai jaučiau. Kai manęs klausia, kodėl atvažiavau į Lietuvą, nors turiu draugų, pažįstamų kitose šalyse, kurie mane irgi kvietė, aš sakau, kad mane papirko būtent tai, ką jau sakiau.
Kai manęs klausia, ar nebaisu, kai čia iš vienos pusės Baltarusija, o kitos – Kaliningrado sritis, ar nebaisu važiuoti į potencialios rizikos šalį, tai noriu pasakyti, kad ne mano būdui tiesiog bėgti nuo karo. Ir nebūčiau bėgusi, jei nevežčiau dviejų vaikų, likčiau savanoriauti. Bet išvažiavau ir dėl vaikų, ir jausdama, kad galiu būti naudinga ir būdama čia“, – sako Svitlana.
Dar viena jos veiklos sritis – pagalba Ukrainoje kovojantiems žmonėms. Čia jos dėmesys yra skirtas tėvo Serhijaus vadovaujama visuomenine organizacija „ELEOS – Ukraina“, kuri šiuo metu vykdo civilių evakuaciją iš Kyjivo apskrities, Charkivo, Enerhodaro. Ji taip pat teikia humanitarinę pagalbą žmonėms, po evakuacijos liekantiems Kyjive.
Kaip sako Svitlana, dabar tam reikalinga kiekvieno parama.
Rekvizitai: pervedimams Lietuvoje: sąskaitos numeris LT817044060008072823 Jerzy Giedroyc forumas.
Pervedimams Ukrainoje: HO ELEOS-UKRAINA UA123253650000000260030005342 SWIFT: WUCBUA2X.
