Mokyklose jau registravosi ketvirtadalis iš Ukrainos dėl karo į Lietuvą pasitraukusių vaikų, beveik pusė jau pradėjusiųjų mokslus registravosi į lietuviškas klases, pirmadienį paskelbė Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
Vilniuje renkasi rusiškas mokyklas
O štai dauguma Vilniuje mokyklas pradėjusių lankyti ukrainiečių vaikų tėvai rinkosi tas įstaigas, kuriose mokoma rusų kalba.
Kaip sako Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vyriausioji patarėja Alina Kovalevskaja, pirmadienio duomenimis, sostinės mokyklose yra 662 vaikai iš Ukrainos.
„Jie mokosi rusų, lenkų, baltarusių bei lietuvių kalbomis. Daugiausiai, apie 570 vaikų, mokosi rusų kalba, kiek daugiau nei 70 – lietuvių kalba, likusieji lenkų ir baltarusių kalbomis. Darželius jau lanko 134 vaikai iš Ukrainos.
Vaikai integruojami į klases, grupes, svarbiausia yra užtikrinti vaikų saugumą ir gerą savijautą. Planuojame kurti ir atskiras ukrainietiškas klases, tačiau pirmiausiai vertiname tėvų norus ir poreikius“, – teigė A.Kovalevskaja.
Nors neretai akcentuojama, kad ukrainiečiai nuo karo bėga į Lenkiją dėl kalbos panašumo, tačiau Lietuvoje būtent lenkiškos mokyklos populiarumu negali pasigirti. Tik kelios dešimtys rinkosi lenkiškas ir baltarusiškas mokyklas.
Skambina, bet dar neatėjo
Tą pripažįsta ir Jono Pauliaus II gimnazijos direktorius Adamas Blaškevičius, kuris, kalbėdamas radijo stoties „Znad Wilii“ laidoje „Politikos salonas“, sakė, kad būta pokalbių telefonu, tačiau į jo vadovaujamą mokyklą dar neatėjo nė vienas vaikas iš dabartinės pabėgėlių bangos.
Ne visiems yra rusų kalbos barjeras, bet nėra etiška rekomenduoti bėgantiems nuo rusų žmonėms rusų kalbą.
Anot direktoriaus, nėra taip, kad į mokyklą lenkų dėstomąja kalba atėję vaikai nejustų kalbinio barjero, jeigu iki šiol jie nesimokė lenkų kalbos.
„Ne visiems yra rusų kalbos barjeras, bet nėra etiška rekomenduoti bėgantiems nuo rusų žmonėms rusų kalbą. Kai kurie patys renkasi, yra tokių faktų – kalbėjau su Kauno mokyklų direktoriais, ten yra viena rusiška mokykla, tai ji turi jau apie 300 mokinių iš Ukrainos. Jie renkasi artimesnę kalbą, nors psichologiškai tai turbūt sunkus pasirinkimas“, – sakė direktorius.
A.Blaškevičius pabrėžė nemanąs, jog ukrainiečius mokinius reikėtų itin intensyviai mokyti lietuvių kalbos. Esą kaip tik atvirkščiai – jiems turi būti sudarytos sąlygos toliau mokytis gimtąja kalba, nes juk nėra taip, kad Lietuva manytų, jog ukrainiečiai nenorės ir negalės grįžti į tėvynę.
Ypač jis pabrėžė būtinybę vyresnių klasių mokiniams toliau mokytis įprastai – juk esą per metus ar dvejus jie tikrai neišmoks lietuvių kalbos taip, kad galėtų laikytis brandos egzaminus.
A.Blaškevičius tvirtina, kad, jo manymu, logiškiausia kurti klases ukrainiečių dėstomąja kalba, tuomet prireiks ukrainiečių mokytojų iš tų pačių pabėgėlių. Čia gali padėti ir sprendimas, kad pabėgėliams iš karo siaubiamos Ukrainos dvejus metus nereikės pateikti įrodymų, jog moka lietuvių kalbą.
Problemų nemato
A.Kovalevskaja sako, kad kol kas problemų Vilniuje dėl mokinių įsiliejimo į vietinių mokyklų bendruomenės nėra, nors gandų pasitaiko ir priešingų.
„Ugdymo procesas klostosi puikiai, savo ruožtu darome viską, kad namų ir įprastos mokyklinės aplinkos, bendruomenės ir draugų netekę ukrainiečių vaikai jaustųsi čia jaukiai ir svarbiausia – saugiai, gautų emocinę paramą. Kartu ne tik mokomasi, bet ir sportuojama, užsiimama kūrybine veikla, palaikomas draugiškas ryšys“, – vardijo A.Kovalevskaja.
Mokyklos vadovė sako, kad vos sulaukus pranešimo apie tai, imtasi aiškintis padėtį, bet jokių įrodymų dėl smurto nerasta. Ji žada bendradarbiauti su policija.
