Čia vyko valstybinės Lietuvos vėliavos pakėlimo ceremonija, tylos minute pagerbti žuvusieji.
Šalies vadovai akcentavo, kad būtent tądien Lietuvai baigėsi Antrasis pasaulinis karas ir šalis tapo galutinai laisva. Jie taip pat pabrėžė dabartinio laikotarpio hibridines grėsmes.
Prezidento Gitano Nausėdos teigimu, laisvė „nėra ir niekada nebus baigtinis taškas valstybės ir tautos istorijos erdvėje“.
„Laisvė – tai kelias, kurį kadaise pradėjome ir kuriuo eisime dar ne vieną šimtmetį. Ir nors ją gali atspindėti konkreti istorinė data, tikroji laisvės didybė atsiskleidžia tik ilgesnėje istorinėje perspektyvoje“, – kalbėjo šalies vadovas.
-
„NY Times“: kadaise Rusija pati veržėsi į kosmosą – dabar ji gręžiasi į Kiniją
-
Jurijus Gagarinas: kaip pirmasis žmogus kosmose įžiebė konspiracijų teorijas?
-
Petras Cvirka: okupantų kolaborantas ar laikmečio įkaitas
-
Keliolika socialdemokratų prie P.Cvirkos paminklo Vilniuje mitingavo prieš jo nukėlimą
„Laisvė visada buvo su mumis. Ji niekur nedingo nei tamsiausios priespaudos metais, nei per baisiausias žudynes, nei per gražiausius tautinės dvasios pakilimus. Laisvė tebėra su mumis. Net ir tada, kai abejojame, nesutariame, sukamės vietoje, ji tebėra su mumis. Dvejonės anksčiau ar vėliau praeina, bet tai, kas svarbiausia, išlieka“, – pridūrė jis.
G.Nausėda taip pat išreiškė nusivylimą, jog iki šiol Lukiškių aikštėje neįamžintas laisvės kovotojų atminimas.
„Neatsitiktinai Laisvės dieną šiandien minime būtent Lukiškių aikštėje, kur vieną dieną, neatlaikę tautos laisvės troškimo, lūžo svetimųjų primesto Lenino keliai. Ši vieta simbolizuoja, ką galime pasiekti, sujungę jėgas ir pasišventę kovai su neteisybe“, – teigė prezidentas.
„Neslėpsiu, man asmeniškai apmaudu, kad, nugriovę priespaudos simbolį, mes iki šiol nesugebame čia įamžinti laisvės ir kovojusių už ją atminimo. Nerandame sutarimo dėl deramos tautos galios ir valios išraiškos. Paskendę tuščiuose ginčuose jau 30 metų trypčiojame vietoje, nerasdami išeities“, – kalbėjo jis.
Vis dėlto šalies vadovas teigė tikįs, kad „ir tai praeis“.
„Argi gali būti kitaip, kai esame atsidūrę autoritarinių režimų apsuptyje ir kai mūsų valstybės sienos patiria įžūlų spaudimą?“ – tvirtino G.Nausėda.
Premjerės Ingridos Šimonytės teigimu, 1993 rugpjūčio 31 dieną paskutinis okupantas karys paliko Lietuvos žemę.
„Galima sakyti, kad tą dieną ir mums pagaliau pasibaigė Antrasis pasaulinis karas, kurio košę užvirė dviejų diktatorių susitarimas“, – sakė premjerė.
Ji akcentavo, kad ir dabar „laisvę, tėvynę ir mus laisvus laisvoje tėvynėje taip pat tenka ginti“.
„Kartais nuo įvairių hibridinių agresijų, kartais nuo tų agresijų, kurios kyla mūsų galvose ir sielose. Ypač pavojingi yra tie bandymai, kurie kryptingai siekia smukdyti pasitikėjimą valstybe“, – kalbėjo ministrė pirmininkė.
Ji teigė, kad laisvė ne visada patogi, ją reikia ginti ir puoselėti kiekvieną dieną, tačiau, paragavus laisvės, jos nesinori iškeisti į nieką.
Savo ruožtu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis kalboje teigė, jog buvusiose rusų kareivinėse Lietuvoje rasti užrašai, kuriuose pastarieji žada grįžti.
Anot jo, reguliarios Rusijos ir Baltarusijos pratybos „Zapad“ tam ir skirtos, todėl Laisvės diena šalyje visuomet sutinkama virš galvų kabant „karinio revanšo kumščiui“.
„Todėl mūsų laisvės diena turi būti žmonių sutelkties, valstybės ir piliečių diena“, – kalbėjo V.Landsbergis.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas sakė, kad Rusijos kariuomenės išėjimas yra ne tik Laisvės diena, bet ir Pergalės diena.
„Lietuvių tauta gali daugiau, nei mano esanti galinti“, – teigė ministras.
Minėjimą Lukiškių aikštėje baigė Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai, kurie atliko parodomąją programą su dedikuotomis salvėmis.
Kiek vėliau antradienį Vilniaus viešosiose erdvėse skambės karinių orkestrų koncertai: Lukiškių aikštėje bei Vinco Kudirkos aikštėje gros Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas, o Rotušės ir Katedros aikštėse – Lietuvos kariuomenės orkestras.
Nors apie atkuriamą nepriklausomybę Lietuva paskelbė 1990 metų kovo 11 dieną, paskutinis Rusijos okupacinės armijos karinis ešelonas šalį paliko 1993 metų rugpjūčio 31 dieną, likus keliolikai minučių iki vidurnakčio.
Prieš pradedant išvesti Rusijos kariuomenę, Lietuvos teritorijoje buvo dislokuota maždaug penkios divizijos – apie 34,5 tūkst. karių, maždaug tūkstantis tankų, 180 lėktuvų ir 1,9 tūkst. šarvuočių.
