„Labai norint ūkininkauti nepalankias aplinkybes galima pergudrauti“, – interviu leidiniui „Mano ūkis“ 2012 m. liepą, prieš pat Seimo rinkimus, paatviravo Vilniaus rajono ūkininkas Sergejus Ursulas. Atrodo, kad naujausios S.Ursulo klastos sąjungininke dabar tapo į žemės ūkio ministrės pareigas Darbo partijos deleguota V.Baltraitienė.
Labai norint ūkininkauti nepalankias aplinkybes galima pergudrauti, – yra sakęs S.Ursulas.
Ministrė į Seimą praėjusią savaitę atsinešė pristatyti įstatymą, kuris turėtų apriboti laisvą prekybą pienu. Taip pat jame numatyta priversti perdirbėjus visą reikalingą pieną pirkti iš Lietuvos.
Tik tuomet, jeigu lietuviško pieno pritrūks, jį bus galima atsivežti iš užsienio. Taip pat ketinama įpareigoti žalio pieno pirkėjus pasiaiškinti dėl daugiau nei trimis procentais mažinamų pieno supirkimo kainų.
Pristatydama projektą Seime V.Baltraitienė paminėjo, kad šis projektas itin reikalingas nuo Rusijos embargo nukentėjusiems pienininkams. Pasak jos, sunkiausia dabar yra net ne patiems mažiausiems pieno gamintojams, bet apie 100 karvių auginantiems ūkiams.
Būtent tokio dydžio ūkį Šatrininkų kaime šalia Vilniaus turi V.Baltraitienės kolega Darbo partijoje, Seimo narys S.Ursulas.
Dar prieš trejus metus jis davė interviu, kuriame skundėsi, kad grandinėje „gamintojas-perdirbėjas-pardavėjas-vartotojas“ reiktų stipresnio valstybės reguliavimo, nes, kaip sakė S.Ursulas, esą naivu tikėtis, kad verslininkai savanoriškai, lygybės vardan, imtų dalintis savo didžiuliais pelnais su ūkininkais.
Verslininkų apetitą, nepaisydama galimų konkurencijos pažeidimų, dabar užsimojo pažaboti S.Ursulo kolegė Darbo partijoje, žemės ūkio ministrė V.Baltraitienė.
Prisipažino įtikinęs ministrę
S.Ursulas 15min.lt tvirtino, kad šis įstatymas labai naudingas ir reikalingas, kad tik jis gali sugrąžinti pieno perdirbėjams sąžinę.
„Jis reguliuos tuos santykius, bet labiausiai jis reikalingas dėl sąžiningumo. Aš manau, kad visa Lietuva suinteresuota, kad ir pieno gamintojas gautų normalią kainą, ir galutinis vartotojas, kad normaliomis kainomis pirktų pieno produktus. Priklauso viskas nuo perdirbėjų ir prekeivių sąžiningumo. Tikim, kad įstatymas padės“, – sakė S.Ursulas, niekaip neatskleisdamas, kad ir pats turi interesų pieno gamyboje.
Pieno gamyba ūkyje besiverčiantis politikas pripažino, kad ir pats apie būtinybę tramdyti pieno perdirbėjų apetitus su ministre V.Baltraitiene kalbėjosi ne kartą.
„Žinoma, kad kalbėjomės su ministre“, – teigė S.Ursulas.
Tik tiesiai paklaustas, ar jis pats padėjo ministrei parengti prekybą pienu reguliuojantį įstatymą, S.Ursulas trumpam nutilo. „Nu, matote, aš nelabai galiu, nes pats turiu ūkį, tai aš suinteresuotas“, – po akimirkos išpažino jis.
Pati ministrė su partijos kolega apie pieno gamintojus ginantį įstatymo projektą kalbėjusi griežtai paneigė. „Nei mane kas įtikinėjo, nei kas siūlė. Nežinau, ką jis čia šneka. Aš su juo šita tema nešnekėjau“, – stebėjosi ji.
Už balsavo ir pats
Kaip galima patikrinti, dokumentas vis dėlto buvo sukurtas ne V.Baltraitienės kabinete Seime, o Žemės ūkio ministerijos teisininkės kompiuteriu. Tačiau V.Baltraitienė kažkodėl nutarė įstatymą teikti savo, o ne ministerijos vardu.
Per Vyriausybę yra labai sudėtingas kelias ir projektą turėtume tik kitais metais, – paaiškino ministrė.
Pati ministrė aiškina, kad savo vardu projektą nutarė teikti siekdama paskubinti jo priėmimą.
„Manau, kad taip yra žymiai greičiau. Per Vyriausybę yra labai sudėtingas kelias ir projektą turėtume tik kitais metais. Derinimas būtų labai ilgas. Ne dėl to, kad ministrai nesutiktų, ar jų kitokia pozicija, bet buvo noras kaip galima greičiau. Skubėti reikia, nes situacija pieno sektoriuje tik blogėja. Pernai dar galėjome kompensuoti, tačiau šiemet jau nebe“, – aiškino V.Baltraitienė.
Ministrė teisi. Paskubėti teikiant projektą asmeniškai pavyko. Praėjusią savaitę šis projektas jau buvo pradėtas svarstyti Seime, nors neretai tokie vienasmeniai siūlymai parlamento stalčiuose pradulka metų metus.
Nepaisant to, kad projektui daugybę kritikos dėl galimų laisvos rinkos ribojimų pažėrė Konkurencijos taryba ir Seimo teisininkai, parlamento nariai už jį po pateikimo balsavo labai vieningai. Projekto nepalaikė tik liberalai, susilaikė dar keli Seimo nariai.
Ūkį Šatrininkų kaime, Vilniaus rajone, turintis Seimo narys taip pat dalyvavo balsavime, nors teisės aktai numato, kad parlamente svarstant klausimus, dėl kurių kyla interesų konfliktas, parlamentarai turėtų nusišalinti.
Tai va, netyčia, ar kaip čia pasakyti. Iš tikrųjų aš net negalėjau balsuoti, bet čia pateikimas buvo, per svarstymą ir priėmimą aš jau pasitrauksiu iš to balsavimo, – žadėjo S.Ursulas.
Kad negalėjo balsuoti už įstatymą, kuris jam atneš tiesioginės naudos, pripažįsta ir S.Ursulas.
„Tai va, netyčia, ar kaip čia pasakyti, – nutęsė jis, 15min.lt paklaustas, kodėl paspaudė mygtuką „už“. – Iš tikrųjų aš net negalėjau balsuoti, bet čia pateikimas buvo, per svarstymą ir priėmimą aš jau pasitrauksiu iš to balsavimo“, – pažadėjo politikas.
Jis pripažino, kad prievolę nusišalinti dėl šio balsavimo Seime turi vienintelis. Yra daug Seimo narių, kurie turi ūkius ir ūkininko pažymėjimus, bet pieno gamyba verčiasi tik S.Ursulas.
Skolinosi iš „Rokiškio pieno“
S.Ursulas tikino šiuo metu ūkyje laikantis apie 80 karvių ir per metus primelžiantis apie 4,5 tūkst. kg pieno.
Dar prieš trejus metus tame pačiame ūkyje politikas gyrėsi auginęs 90 karvių ir pagamindavęs 7–9 tūkst. kg pieno. Taigi akivaizdu, kad Rusijos embargas ūkininkui smogė iš peties. O kur dar visos per tą laiką paimtos paskolos.
Ne, S.Ursulas tikrai ne skurdžius, lito laikais jis net galėjo vadintis milijonieriumi. Tačiau didžioji dalis politiko turto – ūkis, žemė, technika ir gyvuliai, o grynųjų ne kažkiek – tik apie 26 tūkst. eurų. Todėl ūkininkas nuolat priverstas imti paskolas. Šiuo metu jis bankui tebėra skolingas apie 160 tūkst. eurų.
Pieno įmonės dar geriau dirba nei bankai, – pareiškė iš „Rokiškio pieno“ paskolas ėmęs S.Ursulas.
Tiesa, iki tapdamas politiku S.Ursulas skolindavosi ne iš bankų, o iš pieno perdirbimo įmonės „Rokiškio pienas“. Įmonė per tris kartus išvis ūkininkui yra skolinusi beveik 100 tūkst. eurų.
„Pieno įmonės dar geriau dirba nei bankai. 2008 m., turėjau patvirtintą fermos modernizavimo programą, buvo planuojama melžimo robotą statyti, bet staiga nuo 1 lito iki 47 centų pieno supirkimo kainos krito. Bankas iškart valdytojui liepė perskaičiuoti pajamas ir žiūrėti, kaip pavyks atsiskaityti. Turėjau modernizavimo atsisakyti arba skolintis kitur“, – paaiškino, kodėl paskolą gavo ne iš kredito įstaigos, o iš įmonės, kuriai jo ūkis jau dešimtmetį pardavinėja žalią pieną, S.Ursulas.
Tačiau vos susipykęs su perdirbėju, jis tikino iškart paskolą atidavęs, nors tam ir teko skolintis iš banko, kuris ima didesnes palūkanas.
„Čia buvo seniai. Aš dar nebuvau išrinktas Seime. Tuo metu, kai dėl pieno supirkimo kainos ginčai kilo, aš pasiskolinau iš banko ir grąžinau jiems. Apie trejus metus jie dar siunčia tuos laiškus, siūlo, bet aš net valdytojui pasakiau, kad neatsilieptų, tegu kaip nori, taip daro“, – pripažino S.Ursulas.
Ūkį statė ant kolūkio pamatų
Iš Odesos kilęs S.Ursulas į Lietuvą pirmiausia atvyko tarnauti sovietų armijoje, paskui mokėsi Žemės ūkio universitete Kaune. Po mokslų dirbo kolūkiuose Ukrainoje ir Moldovoje. 1981 m. persikraustė į žmonos tėviškę Vilniaus rajone – kolūkyje dirbo agronomu, pirmininko pavaduotoju. 1992 m. kolūkį pertvarkė į Kyviškių žemės ūkio bendrovei ir jai vadovavo.
2001 m. už Kyviškių žemės ūkio bendrovės pajus S.Ursulas įsigijo karvių, žemės ir pradėjo ūkininkauti savarankiškai.
Po metų „Kyviškes“ nutarta likviduoti. Likvidavimo komisijos pirmininku S.Ursulas buvo nuo 2002 m. iki 2012 lapkričio 14 dienos, tai yra iki tol, kol buvo išrinktas Seimo nariu. Pati bendrovė nėra iki galo likviduota iki šiol. Registrų centro duomenimis, įmonės uždarymo procesas tebevyksta, nors realiai ji jokios veiklos nebevykdo jau kelerius metus.
