TAIP PAT SKAITYKITE: Žmoną gelbėjęs verslininkas nupirko ligoninei aparatą, bet vadovas jo nepriėmė – moteris mirė
Kraupi nelaimė Vozbutų šeimą ištiko liepos 23-iąją, pirmadienį, kai sodyboje sprogus dujų balionui nukentėjo trys žmonės. V.Vozbuto žmona Inga apdegė net 80 proc. kūno ir buvo skubiai nugabenta į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę.
Vilties, kad moteris išgyvens, buvo nedaug. V.Vozbutas žmonos būklę vertino adekvačiai. Apie tai, kad situacija kritiška, sutuoktinį nuolat informuodavo ir pacientę gydę ligoninės specialistai.
Tačiau V.Vozbutas negalėjo laukti sudėjęs rankų – gydytojo padrąsintas jis nusprendė imtis iniciatyvos ir padaryti viską, kad sumažintų žmonos skausmus, o, jei likimas bus maloningas, ir išplėšti ją iš mirties gniaužtų.
„Vienintelis dalykas, ko neturėjome – tai laikas. Pagal medicininę praktiką turėjome šešias su puse, o jei organizmas stipresnis, 7–8 dienas pabandyti būklę perversti į kitą pusę“, – 15min pasakojo vyras.
Prašė tik vieno – pabandyti
Šeimos draugams suskubus į pagalbą V.Vozbutas atliko milžinišką vadybinį darbą. Ieškant inovatyvių gydymo būdų pavyko užmegzti ryšį su Olandijoje įsikūrusia įmone, kurios gaminami „Meek“ technologijos aparatai padidina pacientų šansus pasveikti.
Šis aparatas esą buvo efetyvesnis už tą, kurį ligoninė jau turėjo. V.Vozbutui jis kainavo 18 tūkst. eurų.
„Ketvirtadienį jau turėjome olandų sutikimą, kad aparatą man parduos kaip fiziniam asmeniui. Atlikau skubiausią įmanomą pavedimą, penktadienį olandai aparatą išsiuntė į Lietuvą, šeštadienį jis jau buvo Vilniuje. Pirmadienį nutraukęs savo atostogas pas mus atskrido specialistas iš Olandijos, kuris žmoną gydžiusį chirurgą Darių Kubilių konsultavo, kaip naudotis nauju aparatu“, – įvykius atkūrė V.Vozbutas.
Vienintelis dalykas, ko neturėjome – tai laikas.
Pasak jo, absoliuti dauguma žmonių kritinėje situacijoje elgėsi bendražmogiškai ir buvo linkę bendradarbiauti. „Tik ne ligoninės direktorius A.Pamerneckas”, – konstatuoja V.Vozbutas, iki šiol negalintis suprasti, kodėl ligoninės vadovas vilkino sprendimą priimti jau į Lietuvą atgabentą aparatą.
„Aš puikiai supratau, kad žmonos būklė kritinė. Tenorėjau ir teprašiau vieno – priimti aparatą ir esant galimybei jį panaudoti. Net jei baigtis būtų ta pati, neturėčiau jokių pretenzijų ligoninei. Tačiau negaliu susitaikyti su tuo, kad vienas žmogus nusprendė, kad mano žmonos atvejis beviltiškas ir ją tiesiog nurašė nesuteikiant progos, net jei viltis ką nors pakeisti siekė vos kelis procentus“, – kalbėjo V.Vozbutas.
Vadovui pristigo dėmesio?
Faktines aplinkybes, kaip viskas vyko I.Vozbutienės gydymo atveju, 15min atskleidė trečiadienį.
Ketvirtadienį po vizito Generalinėje prokuratūroje V.Vozbutas atvyko į 15min redakciją ir detaliau nupasakojo išgyventus įvykius. Vyrui galvoje netelpa, kodėl ligoninė, galėjusi aparatą priimti šeštadienį, o pirmadienį ar kitą dieną, jei tik leistų pacientės būklė, atlikti odos transplantaciją, net nepasinaudojo tokia galimybe.
V.Vozbutas galvoje vis suka įvykių plokštelę ir bando atsekti, kas lėmė ligoninės vadovo poziciją.
„Gal čia sužaidė ambicijos? Gal jis įsižeidė, kad aparato klausimus derinau su ligoninės gydytojais ir teisininkais, o ne iškart su juo asmeniškai? Tačiau aš viską norėjau spręsti civilizuotai. Nenorėjau lįsti, draskytis, gaišinti direktoriaus. Juk kas, jei ne ligoninės personalas gali viską suderinti su vadovu. Juolab kad buvau pasirašęs ligoninės teisininkės parengtą aparato panaudos sutartį“, – svarsto V.Vozbutas.
Pranešė, kad informacijos neteiks
Laikas tiksėjo. Jo žmonos būklė bangavo – tai smarkiai pablogėdavo, tai vėl šiek tiek pagerėdavo. Tokios būklės ji ištvėrė daugiau nei septynias vadovėlines dienas.
Rugpjūčio 2-ąją, ketvirtadienį, V.Vozbutas nežinios nebeištvėrė ir nuvyko į priėmimą pas ligoninės direktorių A.Pamernecką.
Skubos tvarka direktorius sukvietė gydytojus D.Kubilių, Sigitą Ryliškį, Rūtą Banytę, reanimacijos skyriaus vedėją Luciją Saltanavičienę, direktoriaus pavaduotoją klinikiniam darbui Tatjaną Golubajevą ir teisininkę Dovilę Meškėnaitę.
Gal čia sužaidė ambicijos?
V.Vozbuto teigimu, šis susitikimas prasidėjo patyčiomis. „Direktorius pasakė, kad neturi teisės teikti man informacijos apie žmonos būklę. Nusistebėjau: o kam daugiau, jei ne man? Paaiškino, kad Vozbutienei. Likau šokiruotas: „Kaip tai? Juk ji komos būklėje!“ Paaiškino, kad ligoninė turi būtent tokį žmonos įgaliojimą. Paprašiau man jį parodyti. Direktorius reanimacijos vedėjai liepė atnešti žmonos ligos istoriją. Laukiant praėjo maždaug 20 minučių. Atneša. Atverčia. O ten mano brolio žmona pasirašė ant dokumento ligoninės priėmimo skyriuje, kai žmona buvo atvežta. Teisininkė direktoriui paaiškino, kad čia – ne įgaliojimas. O jis ramiai: „Tada galime kalbėti“, – pasakojo V.Vozbutas.
Gydytojai bijo prasižioti?
A.Pamernecko bendravimo maniera esą nepriminė noro bendradarbiauti. „Todėl aš pasiteiravau, kad, jei kalbame teisiniais terminais, gal ir man reikia advokato? Sakė, kad ne. Ir paaiškino, kad turi mane supažindinti su žmonos būkle. Girdi, jos būklė kritinė ir aparatas greičiausiai jau nepadės. Iš visų jėgų laikiausi nesikarščiuodamas, tačiau pasakiau, kad žmonos būklės aptarimą galime praleisti, nes jau visą savaitę girdžiu, kad jos būklė labai sunki, o ir pats tai puikiai mačiau. Paaiškinau, kad nieko daugiau nenoriu, tik tiek, kad ligoninė priimtų aparatą ir esant galimybei jį panaudotų. Viskas“, – dėstė V.Vozbutas.
Tuomet direktorius esą paaiškino, kad priimti aparato neturi moralinės teisės. Be to, išreiškė nuogąstavimą, kas bus, jei pacientės vyras vėliau pareikalaus atlygio už aparatą ir pan.
Supratau, kad čia viską sprendžia vienas žmogus.
„Užtikrinau, kad to tikrai nebus, tačiau galime pasirašyti nuo rizikos apsaugantį raštą. Paaiškinau, kad jei reikia, aparatą galiu duoti ne pagal panaudos sutartį, kurią jau buvau pasirašęs, bet dovanoti. Tada vadovas ėmė pasakoti, kad ligoninė turi aparatą, su kuriuo odos transplantaciją žmonai būtų galima atlikti per 6–7 operacijas. Paklausiau: „O ar Inga tiek atlaikys? Su mano siūlomu aparatu gal užtektų tik dviejų operacijų“, – pokalbį atkūrė V.Vozbutas.
Šio susitikimo metu esą kalbėjo tik ligoninės direktorius. Likę darbuotojai ir gydytojai nepratarė nė žodžio.
„Supratau, kad čia viską sprendžia vienas žmogus“, – apibendrino V.Vozbutas.
Vargais negalais dviejų valandų susitikimas davė vaisių: A.Pamerneckas pasidavė ir sutiko priimti aparatą.
Neišėjo, kol aparato nepriėmė
Kitą dieną, penktadienį, vos po 8 val. ryto, V.Vozbutas su aparatu jau buvo ligoninėje. Tačiau paaiškėjo, kad jo niekas nesiruošia priimti. Pasigirdo kalbų, kad direktorius nusprendė analogišką aparatą įsigyti per viešuosius pirkimus.
Be to, iš ryto vyksta pacientų vizitacijos, gydytojų konsiliumai.
„Administracijoje pasakiau, kad su aparatu sėdėsiu ir lauksiu ligoninės kavinėje, ir niekur neišeisiu tol, kol jo priims. 9, 10, 11, 12, 13, 14 valandų. Aš vis dar sėdžiu. Iš nevilties nusprendžiu paprašyti atšviesti žmonos ligos istoriją, kad dar kartą peržvelgčiau ir viską įvertinčiau, mat per tas dienas prisiskaičiau tiek literatūros, kad turbūt galėčiau asistuoti operacijose. Ir žinote, ką išgirstu. Sako, mano prašymo gauti ligos istorijos kopiją nepriims – turiu pristatyti santuokos liudijimą. Sakau, jis sudegė. O man atsako: „Tai važiuokite ir išsiimkite kopiją.“ Laimė, viskas vyksta netoli juristės kabineto, ji paprašo darbuotojos šįkart apsieiti be liudijimo“, – pasakojo V.Vozbutas.
Apie 15.30 val. teisininkė savo iniciatyva suorganizuoja aparato paėmimą. Apie 17 val. aparato perdavimo procedūra baigiama, tačiau atlikti operaciją I.Vozbutienė per silpna.
Šeštadienį moters būklė pablogėjo, bet po to šiek tiek atsistatė. Sekmadienį situacija komplikavosi. Pirmadienį moteris mirė. Rugpjūčio 16–ąją jai būtų suėję 38 metai.
Galėtų padėti kitiems pacientams
Ši skaudi asmeninė tragedija V.Vozbutui atvėrė du dalykus: „Pirma – sunkių nudegimų gydymas Lietuvoje atsilieka maždaug 30 metų. Antra: žmogaus likimą gali nuspręsti vienas žmogus.“
V.Vozbutas svarstė galimybę žmoną pervežti į kitą gydymo įstaigą – Santaros klinikas ar kokią nors privačią įstaigą.
„Tačiau pervežimas į kitą valstybinę ligoninę užtruktų dėl biurokratijos, o privačiose nėra specialistų. Be to, šiuo atveju sėkmės tikimybė buvo minimali, todėl niekas nenorėjo rizikuoti“, – apibendrino V.Vozbutas ir dar kartą pabrėžė, kad nesitikėjo stebuklo.
Aparatas supakuotas. Manęs paprašyta jį pasiimti.
Gali būti, kad net panaudojus jo iš Olandijos gautą aparatą žmona vis tiek būtų neišgyvenus: „Tačiau bent žinočiau, kad buvo padaryta viskas, kas įmanoma.“
V.Vozbuto žiniomis, įrenginys yra naudojamas 76 pasaulio, iš jų – 24-iose ES – šalyse. Sertifikuotai juo naudojasi daugiau nei 400 medicinos centrų. Juo kartais pavyksta išgydyti net 90 proc. kūno nudegusius pacientus.
„Aparatas supakuotas. Manęs paprašyta jį pasiimti. O juk net neišgelbėjus mano žmonos jis galėtų būti naudojamas kitiems pacientams gydyti“, – svarsto V.Vozbutas.
Atliks neeilinį auditą
Sveikatos apsaugos ministerijos viceministrė Lina Jaruševičienė išreiškė apgailestavimą dėl pacientės mirties.
„Reiškiame nuoširdžią užuojautą artimiesiems. Paciento mirtis visuomet yra skaudus įvykis tiek artimiesiems, tiek gydantiems medikams“, – sakė viceministrė.
Ministerija kreipėsi į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę ir gavo informaciją apie pacientės, patyrusios viso kūno nudegimą, gydymą.
Siekiant įvertinti teiktų paslaugų kokybę bei jų atitikimą teisės aktams Akreditavimo tarnybai bei Bioetikos komitetui suformuoti pavedimai atlikti neeilinį auditą.
„Kiekvienas pacientas, patekęs į gydymo įstaigą turi gauti aukščiausios kokybės gydymą, o tais atvejais kai yra kovojama dėl paciento gyvybės, turėtų būti panaudojami visi veiksmingi ir teisėti būdai, galintys išgelbėti žmogų“, – kalbėjo L.Jaruševičienė.
Akreditavimo tarnybai ir Bioetikos komitetui pabaigus tyrimą ir pateikus išvadas ministerija pateiks savo vertinimą dėl pacientei teiktų sveikatos priežiūros paslaugų.
Teigia turėję pakankamai gerą aparatą
Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė konkrečiai taip ir nepaaiškino, kodėl buvo delsiama priimti V.Vozbuto nupirktą ir į įstaigą atgabentą aparatą, nors panaudos sutartis buvo parengta.
Nukrypdama nuo klausimo ligoninė akcentuoja pastangas gydyti pacientę, nors to pacientės artimieji net neketina neigti.
Paciento mirtis visuomet yra skaudus įvykis tiek artimiesiems, tiek gydantiems medikams.
Atsakyme 15min ligoninės administracija pažymi, kad liepos 30 d. gydytojų konsiliumas konstatavo, kad dėl kritiškai sunkios pacientės I.V. būklės chirurginių intervencijų jai daryti negalima (t.y negalima transplantuoti odos) ir nuspręsta toliau taikyti gydymui naudotus gydymo būdus, kol ligonės būklė bus tinkama odos transplantacijai. Šią gydytojų konsiliumo išvadą pasirašė ir gydytojas dr. D. Kubilius.
Gydytojas dr. D.Kubilius pacientės gydymo stacionare ligos istorijoje buvo nurodęs, jog jai yra reikalinga odos transplantacija, naudojant odos transplantų išskleidimą (transplantuojamo odos audinio padidinimą) santykiu 1:6.
Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė turi odos transplantų išskleidimo įrenginį, kuris padidina odos transplanto plotą gydytojo dr. D.Kubiliaus nurodytu santykiu 1:6, t.y. turi įrenginį, kuris atlieka tokio pat efektyvumo funkciją, kokios poreikį pacientės I. V. Ligoninė tokią įrangą įsigijo 2008 metais naują.
Dėjo maksimalias pastangas?
Direktoriaus pavaduotoja klinikiniam darbui Tatjana Golubajeva 15min aiškino, kad pacientės būklė nuo atvykimo į ligoninę buvo kraštutinai sunki.
Pacientei buvo suteikiamas visas reikalingas gydymas.
„Ligoninės personalas dėjo maksimalias pastangas, siekiant išgelbėti pacientės gyvybę ir ligoninė buvo pasirengusi taikyti galimą individualų operacinį gydymą nedelsiant, kai tik pacientės būklė leistų. Visą hospitalizacijos ligoninėje laikotarpį pacientei buvo suteikiamas visas reikalingas gydymas, gydymo taktika ne kartą buvo aptariama įvairių profesinių kvalifikacijų gydytojų konsiliumo metu. Pacientės artimieji nuolat buvo informuojami apie būklę, taikomą gydymą ir prognozes“, –kalbėjo T.Golubajeva.
Atsižvelgiant į sunkią klinikinę situaciją, ligoninė esą aktyviai bendravo su pacientės artimaisiais, išimtinai vadovaudamasi pacientės interesais.
Situaciją aiškinsis
Ketvirtadienio vakarą Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė išplatino pranešimą spaudai, kuriame nurodoma, kad ligoninė dės visas pastangas išsiaiškinti šį konkretų atvejį.
„Tiek ligoninės administracijai, tiek ligoninėje dirbantiems medikams, nuolat kovojantiems už žmonių gyvybes, ne mažiau nei artimiesiems ar šalies visuomenei rūpi deramai išsiaiškinti priežastis, lėmusias šio konkretaus atvejo eigą.
Tad išsamiai ir visapusiškai analizei nustatyta tvarka sudarytos komisijos, kurios padės išaiškinti, ar medikai ir Ligoninės administracija tinkamai atliko savo pareigas“, – rašoma pranešime.
Jame akcentuojama, kad „ligoninė yra pasirengusi pateikti visus atsakymus į kylančius klausimus, dokumentus bet kuriai institucijai, kuriai jų reikės“.
„Medikų noras ir pastangos bei šiandieninės medicinos galimybės išgelbėti tokioje situacijoje atsidūrusį žmogų išties buvo maksimalios, tačiau lemtis lėmė kitaip“, – pranešime tvirtina ligoninė.
Siekia išlikti kėdėje
15min primena, kad pasibaigus A.Pamernecko kadencijai vadovo kėdėje buvo surengtas konkursas šioms pareigoms užimti. Jį laimėjo dr. Jelena Kutkauskienė, iki šiol vadovavusi sostinės Karoliniškių poliklinikai.
Trečiadienį Vilniaus miesto apylinkės teisme pagal ligoninės direktoriaus A.Pamernecko ieškinį yra pradėta civilinė byla, kuria A.Pamerneckas prašo pripažinti negaliojančiu konkurso komisijos sprendimą.
Ieškinyje pažymima, kad J.Kutkauskienė yra medicinine įranga prekiaujančios bendrovės „Limeta“ vadovo sutuoktinė.
