Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvoje trūko rašomojo popieriaus, todėl sovietų okupacinės valdžios įstaigos naudodavo įvairių dokumentų antras puses.
Dažniausiai buvo naudojami tarpukario Lietuvos, Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto bei Vokietijos okupacinės valdžios įstaigų, įmonių ir organizacijų dokumentai, tušti blankai, spaudiniai, žemėlapiai ir pan., rasti iki sovietų okupacijos veikusių įstaigų patalpose ir archyvuose.
Su popieriaus trūkumu susidūrė ir Vilniaus miesto sanitarinė-epidemiologinė stotis, kurios dokumentai buvo rengiami ant Rytų krašto (Ostlando) Lietuvos generalinės srities kreipimusi „Lietuvi ūkininke!“ antrų pusių. Kreipimąsi Vokietijos okupacinė valdžia Lietuvoje platino 1943 m. vasarą, pradėjus Lietuvos gyventojų ir Lietuvoje esančių karo pabėgėlių vežimo priverstiniams darbams į Vokietiją akciją.
Vilniaus sanitarinė-epidemiologinė stotis 1944 m. rugsėjo 29 d. Vilniaus trestui „Valgis“ atsiuntė raštą dėl tresto valgyklai patiektos abejotinos kokybės dešros, kuris buvo parašytas ant kreipimosi „Lietuvi ūkininke!“ antros pusės.
Tresto direktorius Kajetonas Aksomaitis gautą raštą perdavė darbui atsakingiems darbuotojams ir netrukus sulaukė „svečių“ iš LSSR valstybės saugumo liaudies komisariato (NKGB). Saugumiečiai tresto patalpose atliko kratą ir paėmė visus ant kreipimosi antros pusės parašytus dokumentus.
Krata buvo atlikta ir Sanitarinės-epidemiologinės stoties patalpose, kur rasta apie 300 „antisovietinio pobūdžio atsišaukimų“. Saugumas apie atliktą tyrimą informavo Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) (LKP(b)) centro komitetą (CK) ir pasiūlė iš pareigų atleisti tresto „Valgis“ direktorių K.Aksomaitį.
-
Archyvas paviešino legendinio S.Kudirkos šuolio į laisvę bylos dokumentus ir nuotraukas
-
Paviešinus planuotų ištremti žmonių sąrašus, lūžo elektroninė sistema: šimtai tūkstančių lankytojų
-
Viena didžiausių Lietuvoje geležinkelio katastrofų: primena nuotraukos
-
Politinių kalinių pavardes viešai planuojama skelbti kitąmet
LKP(b) CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus ant NKGB rašto užrašė rezoliuciją, kurioje nurodė uždrausti įstaigoms naudoti „hitlerinių atsišaukimų popierių“ ir šiuos atsišaukimus išimti iš apyvartos.
1944 m. spalio 15 d. LSSR NKGB suėmė K.Aksomaitį, apkaltinus jį priklausymu Lietuvos nacionalistų partijai, bendradarbiavimu su Vokietijos okupacinė valdžia Lietuvoje ir „paleidus į apyvartą“ antisovietinius atsišaukimus. Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) kariuomenės Karo tribunolas 1945 m. liepos 18 d. nubaudė K.Aksomaitį 10 metų laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje, su turto konfiskavimu ir 5 metų tremties.
Juokinga, kad saugumiečiai K.Aksomaitį kaltinę antisovietinių dokumentų platinimu, prispausti popieriaus trūkumo, patys dokumentams rašyti naudojo įvairių senų dokumentų ar jų blankų antras puses, nors jie A.Sniečkaus nurodymu turėjo būti „išimti iš apyvartos“. Tokių dokumentų K.Aksomaičio baudžiamojoje byloje yra gana nemažai.
Didžioji dalis baldų, užuolaidų, paveikslų, patalynės, indų ir kitų namų apyvokos daiktų buvo perduota „saugoti“ majorui Palmovui ir pervežta į jo butą Akmenų g.
Įdomus yra ir K.Aksomaičio turto likimas, kuris LSSR valstybės saugumo liaudies komisaro Aleksandro Guzevičiaus potvarkiu turėjo būti skubiai perduotas LSSR NKGB Administraciniam, ūkio ir finansų skyriui.
Didžioji dalis baldų, užuolaidų, paveikslų, patalynės, indų ir kitų namų apyvokos daiktų buvo perduota „saugoti“ majorui Palmovui ir pervežta į jo butą Akmenų g. Stalinis laikrodis atiteko „saugoti“ vyresniajam leitenantui Kozovui.
K.Aksomaičio avalynė, piniginė, papirosai bei maisto produktai buvo perduoti LSSR NKGB Administraciniam, ūkio ir finansų skyriui. Fotoaparatas, objektyvai, radijo imtuvas ir kiti prietaisai buvo „saugomi“ LSSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) 2 skyriaus 6 poskyryje.
Tikra kova vyko dėl bute palikto pianino, kurį „pasaugoti“ norėjo LSSR NKGB 5 skyriaus viršininkas majoras Michailovas bei 2 skyriaus 6 poskyrio viršininkas Zausajevas, nes „iki jam atvykstant į Vilnių, du jo vaikai mokėsi muzikos mokykloje, todėl siekiant pratęsti jų mokymąsi, pianinas jiems yra pirmo būtinumo“.
Ant Michailovo prašymo yra rezoliucija: „jeigu pianinas priklauso Aksomaičiui, o ne trestui „Valgis“, kad jis nebūtų sugadintas, galima perduoti saugoti Michailovui“, o ant Zausajevo prašymo užrašyta: „paimkite į sandėlį“. Kas laimėjo šią dvikovą, neaišku, nes byloje nėra duomenų, kam atiteko pianinas.
1945 m. lapkričio mėn. LSSR MGB gavo raštą iš Karo tribunolo, kad K.Aksomaitis yra nubaustas laisvės atėmimu su turto konfiskavimu ir nurodyta visą, jį suimant rastą turtą perduoti realizuoti, o gautas lėšas pervesti valstybės naudai. Tačiau LSSR MGB sandėlyje iš viso K.Aksomaičiui priklausiusio turto buvo rastos tik 3 poros aulinių batų, 6 poros pusbačių, 1 pora aulinukų bei 5 poros moteriškų batelių, taip pat žibintuvėlis ir piniginė. Daugiau turto rasti „nepavyko“, o rasti daiktai buvo perduoti realizacijai.
LSSR MGB sandėlyje, iš viso K.Aksomaičiui priklausiusio turto, buvo rastos tik 3 poros aulinių batų, 6 poros pusbačių, 1 pora aulinukų bei 5 poros moteriškų batelių, taip pat žibintuvėlis ir piniginė.
K.Aksomaitis kalėjo Kamyšlage Omsko srityje, Ozerlage Irkutsko srityje, Karlage, Kazachijos SSR. Iš įkalinimo paleistas 1955 m. kovo 16 d., grįžo į Lietuvą, gyveno Kaune. K.Aksomaičio žmona su vaikais 1941 m. buvo ištremta.
Jo sūnus Povilas Aksomaitis (1938–2004) yra 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.
Su paroda galima susipažinti Lietuvos ypatingojo archyvo interneto svetainėje. Parodos kuratorė – Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyrius vedėja Nijolė Maslauskienė.
