Su dabar Palangos teniso mokyklai vadovaujančiu palangiškiu, gimusiu Palangoje ir čia negyvenusiu tik studijų metais, 15min kalbėjosi apie pokyčius mieste per keliasdešimt metų – nuo J.Basanavičiaus gatvės iki restoranų.
– Prisiminkite savo vaikystės Palangą. Kas labiausiai čia pasikeitė nuo tada?
– Visų pirma – poilsiautojai. Anksčiau čia atvažiuodavo kitokie žmonės. Augant mano kartai, žmonės labiau poilsiaudavo organizacijomis. Viešbučių Palangoje nebuvo, bet buvo poilsio namai, sanatorijos. Ir žmonės buvo ramesni, atvažiuodavo tikro poilsio – pabūti prie jūros, pagulėti, pasimaudyti, pasivaikščioti vakarais. Veikė vos keli restoranai ir kavinės. Miestas buvo daug ramesnis negu dabar.
Tyla apskritai buvo labai akcentuojama. Būdavo tam tikras laiko tarpas, vadinamas tylos laiku, kai Palangoje triukšmauti nebuvo galima. Visame mieste prie šviestuvų kabojo užrašai „Miestas miega“ ar „Tylos metas“.
Būdavo tam tikras laiko tarpas, vadinamas tylos laiku, kai Palangoje triukšmauti nebuvo galima. Visame mieste prie šviestuvų kabojo užrašai „Miestas miega“ ar „Tylos metas“.
Jei gerai prisimenu, nuo 24 valandos iki 7 valandos ryto negalėjo būti triukšmaujama.
Nors tada tradicijų kavinėms groti garsią muziką lauke ir taip nebuvo. Buvo tik keli restoranai, kurių viduje grodavo.
Tai, manau, ir yra didžiausias pokytis – anksčiau Palanga buvo ramesnis, sanatorinis miestas, o dabar jis tapo labiau į pramogas orientuotu, aktyvaus poilsio kurortu. Nevertinu, tai gerai ar blogai, bet tiesiog taip įvyko.
Kalbant apie pokyčius, dar pastebėčiau, kad dabar dauguma viešbučių ar privačių apartamentų yra pritaikyti trumpam poilsiui. O seniau žmonės čia atvažiuodavo mėnesiui – procedūroms, gydymuisi.
Ir dar vienas dalykas – Palanga išaugo. Daug kam ji tapo antrų namų vieta. Žmonės turi kotedžus, apartamentus, tai yra jų antri namai.
Tiesa, tokių esminių pokyčių kaip kokiame Dubajuje, kuris per trisdešimt metų iš dykumos tapo miestu, Palangoje nebuvo. Bet gal ir gerai, kad Palanga netapo visiškai urbanizuota.
– Kur anksčiau Palangoje daugiausia rinkdavosi žmonės?
– Žinote, kaip dabar visi renkasi prie tilto palydėti saulės? Tai štai, ši tradicija nesikeičia iš metų į metus. Pats sezoniškumas ir žmonių polinkis eiti prie jūros yra išlikęs. Dabar į Palangą atvažiuoja daug žmonių, kuriuos kažkada prie tilto vedė tėvai ar seneliai, o dabar jie veda vaikus ir anūkus. Ir iki tilto jie eina ta pačia J.Basanavičiaus gatve, kaip ir prieš keliasdešimt metų.
Tiesa, pati gatvė labai pasikeitė. Mano vaikystėje J.Basanavičiaus gatvė buvo kaštonų alėja su keliomis kavinėmis. Dabar tai yra visiška pramoginė promenada su restoranais, bet be gyvenamųjų namų, ir, gaila, be kaštonų.
Mano vaikystėje Basanavičiaus gatvė buvo kaštonų alėja su keliomis kavinėmis. Dabar tai yra visiška pramoginė promenada su restoranais, bet be gyvenamųjų namų, ir, gaila, be kaštonų.
Nebeliko nei vieno kaštono, kuris tą dvasią primintų. Gatvė tiesiog visiškai kitokia.
– O kada įvyko tas pokytis? Kada J.Basanavičiaus gatvė iš kaštonų gatvės tapo vakarėlių gatve?
– Kai buvo rekonstruota. Bijau pasakyti, kada tai įvyko, bet čia turėjo įvykti prieš pat 2000 m. Buvo didelė rekonstrukcija. Viena vertus gerai, kad tokia šiuolaikinė gatvė buvo padaryta, bet, kita vertus, gatvėje gyvenę ar patalpas turėję verslininkai visi turėjo savo supratimą, kaip tą verslą vystyti. Todėl išėjo nevienalytis rezultatas – vienose gatvėse atkarpose gana ramu, o kitur balaganas.
O muzika gatvėje skambėti pradėjo kaip pataikavimas klientams. Kažkas vienas pradėjo groti, jam sekėsi, nes dėl to, kad pas jį grojo, atėjo žmonių. Tada ir kitas panoro, kad jo kavinėje grotų muzika, ir trečias. Ir taip atsirado dešimt kavinių, kuriose groja vienu metu.
Kai muzikos skirtingose vietose tiek daug, beliko konkuruoti triukšmu, siekiant groti garsiau negu konkurentai. Visi norėjo perspjauti kaimynus priešais ir prasidėjo tokios žiurkių lenktynės. Stengtasi pataikauti publikai, grojant primityvią muziką, rusiškus šlagerius.
– Kur seniau rinkdavosi Palangos jaunimas?
– Prie Ronžės upės, pačiame miesto centre, netoli J.Basanavičiaus gatvės pradžios yra vadinamieji „akmenys“. Virš Ronžės upelio yra akmeninė siena. Dabar ten daug kioskų, kur parduodami gintaro dirbiniai. O seniau jų nebuvo.
Prie tų „akmenų“ jaunimas sėdėdavo, rinkdavosi vakarais. O po to traukdavo į šokius, vadinamąją „plaščiadkę“ prie Gintaro sanatorijos. Visi mes atsimename tuos dalykus. Dar ir dabar būna, kad su draugais tariamės susitikti „prie akmenų“.
Nors poilsiautojai buvo ramesni, ir mano laikais Palangoje ne visada buvo visiškai ramu. Būdavo, jaunimas šokiuose ir santykius pasiaiškindavo. Palangiškiai su kauniečiais, pavyzdžiui, dar Šiauliai prisijungdavo, grupuotės būdavo. Vasaromis tai vykdavo. Šokių aikštelėje prasidėdavo konfliktai, tada persikeldavo dar kažkur.
Beje, čia, kur mes vaikštome (Gedimino g. , – 15min), buvo uždara zona.
– Kada? Sovietiniais laikais?
– Taip, iki atkuriant Nepriklausomybę. Čia viskas buvo uždara, buvo partijos ir vyriausybės poilsinė teritorija. Griškevičiaus, Sniečkaus vilos. Vienoje gatvės pusėje buvo vartai, kitoje – taip pat. Budėdavo milicija, paprasti mirtingieji negalėdavo įeiti. Buvo įrengti teniso kortai, tinklinio aikštelė. Dar čia buvo vyriausybiniai poilsio namai „Žilvinas“.
Beje, Sąjūdžio laikais vieno mitingo metu žmonės nusprendė, kad tuos vartus reikia atidaryti. Tiesiog atidarė ir demonstratyviai praėjo.
Buvo ir daugiau tokių zonų. Tarkime, „Auska“ netoli Vytauto gatvės pradžios, anapus Botanikos parko kažkada buvo vadinamoji Brežnevo vila. O dabar tai yra privatus viešbutis.
– Kokie Palangos restoranai buvo labiausiai prestižiniai?
– Seniausias Palangos restoranas, į kurį taip paprastai nepapuldavai, buvo „Birutė“. Dabar jis nebeveikia. Kelių aukštų pastatas, apačioje buvo restoranas ir kavinė, viršuje – naktinis baras. Norėdamas ten patekti, turėjai durininkui duoti 10 rublių. Būdavo muzikinė programa – dainuodavo, pavyzdžiui, Edmundas Kučinskas. Su varjetė, su šokiais, būdavo vau.
Prieš „Birutės“ restoraną, beje, būdavo vadinamasis „pasikalbėjimų punktas“. Tai buvo didžiulis pastatas, kuriame buvo daug būdelių su telefono aparatais. Ir norinčius sujungdavo su Maskva, su visa Sovietų Sąjunga. Didžiulės eilės susirinkdavo poilsiautojų, norinčių pakalbėti su namais ir papasakoti, kaip jie gerai gyvena, deginasi, ir panašiai.
Vaikystėje dirbau ten – monetas keisdavau. Ten po penkiolika kapeikų skambinant reikėdavo įmesti. Esu ten praleidęs ne vieną vasarą.
– O ar jaunimui tais laikais būdavo darbo galimybių?
– Tikrai taip. Mes, mokyklinio amžiaus jaunimas, kone visi vasaromis dirbome. Aš darbinę karjerą turbūt pradėjau nuo kokios 5 klasės. Galimybių buvo įvairiausių.
Pavyzdžiui, buvo toks Buitinių paslaugų kombinatas, ir ten gaminome suvenyrines gaireles. Ir pardavinėdavome. Dar vasaromis valydavome Ronžės upelio krantines.
Labai daug mano draugų dirbo krovikais, nes buvo daug sanatorijų, ir reikėdavo išvežioti daug maisto produktų. Kiti ledus pardavinėjo arba butelius rinkdavo ir priduodavo. Tas depozitas už stiklinius butelius buvo gana didelis. Dar buvo daug valgyklų, į kurias eidavome indus plauti, tvarkyti.
Net buvo keista, jei kas nors nedirba. Tiesiog buvo įprotis, kad Palangoje vasarą eini dirbti. Visi palangiškiai mėnesį ar du dirbdavo. Vakarais eidavome gastroliuoti, bet dieną dirbdavome.
– Iš kur turistų būdavo daugiausia?
– Sovietiniais laikais Palanga buvo vadinama „Visasąjunginiu kurortu“. Čia atvažiuodavo žmonės iš visos Sovietų Sąjungos, pačių įvairiausių tautybių. Rugpjūčio pabaigoje – rugsėjį, pavyzdžiui, atvažiuodavo daug žydų tautybės žmonių. Buvo vadinamasis „barchatinis“ sezonas.
Iš visos SSRS poilsiautojai atvykdavo. Pavyzdžiui, aš gyvenau privačiam name, ir pas mano tėvus visą vasarą gyvendavo iš Maskvos atvažiavę žmonės viename kambaryje. Kitame kambaryje – iš Kauno atvykę kažkokios organizacijos nariai.
Didžioji dauguma namų turėjo sutartis su įvairiomis Lietuvos organizacijomis, ir poilsiautojus atveždavo autobusais. Būdavo ciklai, kurie tęsdavosi nuo 1 iki 15 mėnesio dienos. Pirmą kiekvieno vasaros mėnesio dieną visą miestą užpildydavo autobusai – vienus atveždavo, kitus išveždavo. Ne taip, kaip dabar, kai mašinomis suvažiuoja.
– O ar buvo įprasta kaip dabar kambarius savo butuose privačiai nuomoti?
– Taip. Gyvenantys privačiuose butuose vasaromis tada iškraustydavo vaikus į vadinamuosius „sklepus“. Dabar su draugais susitikę iki šiol tuos „sklepukus“ prisimename. Beveik visi, kurie turėjo butus, nuomodavo ir iš to žiemą išlaikydavo šeimas. Šitas dalykas nepasikeitė, tik dabar, aišku, patogumų daug daugiau.
– Egzistuoja visuomenės folkloru jau tapęs posakis „Palangos verslininkai vėl skundžiasi blogu oru“. Ar anksčiau palangiškiai taip pat liūdėdavo dėl prastų vasarų?
– Tikrai taip. Nesu girdėjęs, kad daug palangiškių sakytų: „va, šiemet gera vasara“. Visi sako: „pasiskaičiavau, kad lyginant su praėjusiais metais šiemet gerų dienų daug mažiau“. Ir šitą pasisakymą girdžiu kasmet. Metai keičiasi, bet posakis lieka tas pats.
Bet, žinote, aš galvoju, kad anais laikais žmonės ne tiek skaičiavo uždirbtą pelną. Kiek gaudavo, tiek gaudavo. Dabar yra aiškus verslumas, pelno siekimas, skaičiavimas. Žmonių lūkesčiai dideli – nori gauti daug. Todėl, kai metai būna panašūs į praėjusius, skundžiasi, kad šiemet žymiai blogiau.
Būna, kalbu su žmogumi liepą ir jis man sako: „Blogi metai šiemet“. Aš jam atgal sakau: „Tai kad vasara dar nesibaigė“. O jis man: „Taip, bet vis tiek šiemet blogiau“. Lietuviai šiaip pesimistai, kas bebūtų.
Būna, kalbu su žmogumi liepą ir jis man sako: „Blogi metai šiemet“. Aš jam atgal sakau: „Tai kad vasara dar nesibaigė“. O jis man: „Taip, bet vis tiek šiemet blogiau“.
Šiemet buvo daug dienų, kai temperatūra sukosi apie 20 laipsnių. Ir aš manau, kad tai yra vasaros komforto temperatūra. Jai esant galima ir maudytis, ir aktyviai kažką veikti. Nereikia slėptis nuo karščio.
Pats geriausias šių metų pokytis Palangoje man – kad žymiai ramiau. J.Basanavičiaus gatvėje mažiau triukšmo, ta muzika pasitraukė, tik keliose vietose liko. Kai kur dar groja atlikėjai, bet tyliau negu anksčiau, pasitraukė į uždaras patalpas. Ir patys žmonės supranta, kad to triukšmo nebereikia.
Natūralu – esame jauna valstybė, jaunas ir kurortas. Kitose šalyse kurortai vystėsi šimtmečiais. Aš tikiu, kad Palanga įgis naują veidą, taps aktyvaus poilsio kurortu, daugiau orientuotu į sportinį aktyvumą, žmones, kurie nori ne tik pagulėti ir pasimaudyti, bet ir važinėtis dviračiu, žaisti krepšinį ar tenisą ir panašiai.
– Kaip Palanga pasikeičia rudenį ar žiemą?
– Rudenį Palanga yra gražiausia. Miestas būna žalias, gražus, dar daug kas veikia, bet nebėra daug žmonių, ir tai yra didžiulis kurortas tiek mieste, tiek pajūryje. Bet kurioje viešoje erdvėje.
Dar ruduo yra vestuvių metas. Rudenį Palanga pilna vestuvininkų.
O žiemą Palanga gyvena savo gyvenimą. Kaip ir bet kuris Lietuvos miestas – turime ir mokyklas, ir kavines, ir viešas vietas. Skirtumas gal tik tas, kad palangiškiai dažniau atostogauja rudenį ar žiemą.
O svečiai žiemą dažniau atvažiuoja savaitgaliais, kai gražus oras. Be to, dabar, kai šimtas kilometrų nebėra didelis atstumas, atvažiuoja daug kitų miestų gyventojų – Klaipėdos, Kretingos, Plungės, Telšių. Jie būna vienos dienos turistai, bet vis tiek turistai. Pavyzdžiui, per stintų šventę labai daug susirenka.
– Kokios vietos iš savo jaunystės labiausiai pasiilgstate?
– Ten, kur dabar yra Sabonio viešbutis, anksčiau buvo medinė krepšinio aikštelė. Visa medinė. Ten buvo keturi krepšiai. Susirinkdavome, žaisdavome krepšinį, bendraudavome. Ta vieta man kelia nostalgiją, gaila, kad jos neliko. Jei atsirastų panaši vieta, kur jaunimas galėtų ir susitikti, ir pasportuoti, būtų puiku.
Tiesa, dar prisiminiau, kad sovietmečiu kasmet vykdavo didžiulė kurorto atidarymo šventė. Visos organizacijos privaloma tvarka ruošdavosi, ir vykdavo paradas. Per visą miestą nusidriekdavo, daug žiūrovų susirinkdavo.
Sykį įvyko kuriozas – kažkokios organizacijos nariai, gal dešimt vyrų, susijungė į ilgą vabalą, tik kojos matėsi. Ir vienas tų vyrų prieš šventę „įkalė“ tiek, kad pakeliui „nulūžo“. Pasitraukti iš parado nebuvo galima, tai kolegos jį turėjo vilkti visą kelią (šypsosi).
Paradas baigdavosi senosios gimnazijos stadione. Vykdavo didžiulis koncertas. Ir visa tai būdavo birželio viduryje. Dabar sezonas atsidaro gegužę, bet tokios didžiulės šventės nebėra.
