1940 metų pavasarį Katynėje buvo nužudyti 22 000 lenkų, tarp jų 14 000 karininkų. Žmonės buvo šaudomi lauke ir NKVD rūsiuose. Trijose belaisvių stovyklose – Starobelske prie Charkovo, Ostaškove prie Seligero ežero ir Kozelske prie Katynės – laikomi karininkai iki paskutinės minutės tikėjosi būti paleisti.
Kelis dešimtmečius Kremliaus vadovai tikino, kad žudynių vykdytojai buvo ne Raudonoji armija, o vokiečių vermachtas. Vis dėlto paaiškėjo, kad būtent sovietų politbiuras įsakė išnaikinti didžiąją dalį lenkų elito. Istorinis teisingumas reikalauja, kad aukos būtų reabilituotos, to reikalauja ir aukų giminaičiai Maskvos teisme.
Ribbentropo-Molotovo pakto pasekmė
Lenkai į Raudonosios armijos rankas pateko 1939-ųjų rugsėjį, vos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui. Kai tik Vokietijos kariuomenė užėmė kaimyninės šalies vakarinę dalį, sovietų daliniai įžygiavo į rytinę, nes taip pagal 1939 metų rugpjūčio 23 d. vokiečių ir sovietų pasirašytą nepuolimo sutartį Hitleris ir Stalinas buvo pasidaliję Lenkiją.
Rugsėjo 6 d. Zambrovo artilerijos mokykla buvo evakuota į miestą Vladimir-Volynskij, esantį į šiaurę nuo Lvovo – kuo toliau nuo puolančių vokiečių. Po vienuolikos dienų į miestą įsiveržė Raudonoji armija. Lenkų vadovybė Stalino kareivius laikė sąjungininkais, todėl įsakė nesipriešinti rusams. Tai buvo mirtina klaida. 3000 lenkų kariškių buvo suimti ir traukiniais išgabenti į Sovietų Sąjungos gilumą. Dar porą mėnesių jų gimines Lenkijoje pasiekdavo laiškai iš Rusijos.
Tik po dvejų metų priverstiniams darbams išvežti lenkai Katynės miške aptiko lavonų. 1943-ųjų vasarį į tyrimą įsitraukė vermachtas. Netrukus slaptoji policija atkasė ir masinius kapus su apirusiais kūnais. Juose gulėjo 4400 prapuolusių lenkų karininkų. Visi nužudytieji buvo užkasti su asmeniniais dokumentais ir skiriamaisiais ženklais, matyt, rusai buvo įsitikinę, kad niekas kapų neras.
Propagandinis karas
Vokiečiai parengė ypatingą viešųjų ryšių kampaniją: pakvietė tarptautinę tyrimo komisiją, įsakė iškasti mirusiuosius ir paskelbė „tarnybinės masinių Katynės žudynių medžiagos" rezultatus.
1943-ųjų rudenį Raudonoji armija atkariavo iš vokiečių Smolensko sritį ir Maskva įsakė ištirti žudynes saviems ekspertams. Šie paskelbė, kad nusikaltimas įvykdytas „1941 metų rudenį“. Tai reiškė, kad lenkus nužudė „fašistai“, o ne NKVD. Šiai tezei patvirtinti 1945 metais Leningrade ir Smolenske buvo pakarta 15 karo belaisvių, paskelbus, kad jie atsakingi už Katynės žudynes.
Prasidėjo absurdiškas Katynės propagandos karas, trukęs daugiau nei keturis dešimtmečius. Ir tik 1990 metais Michailas Gorbačiovas pripažino, kad už žudynes atsakinga Rusija. Po dvejų metų Borisas Jelcinas Varšuvoje perdavė 1940 metų kovo 5 d. politinio biuro sprendimo aktus, kuriuose nurodyta sunaikinti 25 700 lenkų, dokumente vadinamų „nepataisomais sovietų valdžios priešais“. Stalinas norėjo sunaikinti lenkų inteligentiją, kad šalis kaimynė niekada neatsigautų.
Tyrimai po Sovietų Sąjungos subyrėjimo
1995 metais lenkai ir rusai susitarė atlikti atskirus tyrimus masinėms žudynėms rekonstruoti. Tuomet paaiškėjo, kad ne vieną budelį Maskva buvo net apdovanojus ordinais.
Katynės aukų giminės norėtų nužudytuosius gražiai palaidoti Lenkijoje, bet prieš tai jie turi būti juridiškai reabilituoti.
Tačiau 2004 metų Vladimiro Putino valdoma Rusija pateikė savas Katynės žudynių tyrimo išvadas – neva nėra jokių nusikaltimo prieš žmoniją įrodymų.
Kad Katynės aukos nusipelno teisingumo mano ir buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Adamas Rotfeldas. Naciai išžudė jo žydišką šeimą, jį patį sovietai karui baigiantis ištrėmė iš tėvynės prie Lvovo.
Aukų giminaičiai jau ketverius metus kovoja su šiuo sprendimu, tačiau nesėkmingai. Tyrimų nutraukimo sprendimas neprieinamas, nes „jame yra duomenų, laikomų valstybės paslaptimi“, – 2006-ųjų kovą paskelbė generalinis valstybės karo juriskonsultas. Tačiau kelios Katynės aukų šeimos susivienijo ir kreipėsi į teismą reikalaudamos atnaujinti tyrimą. Tarsi pasityčiodamas Maskvos srities teismas šią gegužę nusprendė, kad reabilitavimo galima prašyti tik asmeniškai. Tačiau ar mirusieji gali ko nors prašyti. Be to, reikalaujama teisinių nuosprendžių, kurių, savaime suprantama, nėra. Lenkų karininkai buvo sušaudyti be teismo sprendimo. Rusijos užsienio reikalų ekspertas Sergejus Karaganovas nuėjo dar toliau – pavasarį jis išdidžiai pareiškė: „Mes, rusai, niekada viešai neatsiprašysime už Katynę.“
Tačiau Krokuvos universiteto tarptautinės ir europinės teisės profesorius Ireneuszas Kaminskis turi vilčių: „Gal naivu, bet aš tikiu, kad teisinė valstybė egzistuoja, net Rusijoje.“ Jis su dviem lenkų ir dviem rusų kolegomis Maskvoje atstovauja skundo pateikėjams, nes Rusijoje priimtas politinių represijų aukų reabilitavimo įstatymas.
„Jei nebeliks vilties, kreipsimės į Europos Žmogaus Teisių Teismą, – sako Kaminskis. – Viskas paruošta. Lenkams nerūpi žalos atlyginimas, kaip tvirtina rusų spauda, teigdama, kad reikalaujame apie milijoną dolerių už kiekvieną sušaudytąjį. Strasbūre simboliškai pareikalausime sumokėti tik po vieną eurą, kad parodytume, kad ne pinigai mums svarbu.“
I.Kaminskio optimizmas nepasiteisino. Rusija nėra linkusi pripažinti teisybės. Užtat lenkai džiaugiasi sulaukę atsakymo iš Strasbūro – vienos šeimos ieškinys priimtas nagrinėti Žmogaus Teisių Teisme.
Kad Katynės aukos nusipelno teisingumo mano ir buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Adamas Rotfeldas. Naciai išžudė jo žydišką šeimą, jį patį sovietai karui baigiantis ištrėmė iš tėvynės prie Lvovo. A.Rotfeldas mano, jog šiuo metu rusų istorikai per daug ideologizuoti, kad galėtų profesionaliai kalbėti apie bendrą istoriją, todėl reikia turėti kantrybės. Rusai mano kitaip.
Reaguodami į debatus apie Katybę jie pateikė 14 tariamai lenkų įvykdytų per 1920 metais vykusį rusų ir lenkų karą nusikaltimų sąrašą. Tačiau lenkų diplomatas sako tebetikįs, kad kada nors kuris nors Rusijos prezidentas ryšys pasakyti tiesą.
Parengė Rima KRUPENKAITĖ
