Su Pavelu Kolesniku susitinkame, deja, ne prie plovo lėkštės. Tądien, kai matėmės Visagine, tik kalbėjomės, degustaciją patiekalo, kuris šį vyrą išgarsino ne tik tarp lietuvių, atidėdami vasarai Dzūkijoje.
Kodėl Dzūkijoje, jeigu Pavelas – visaginietis? Viskas paprasta, būtent Dzūkijoje, Merkinėje, Pasaulio puodų vasaros kieme turėtų virti P.Kolesniko plovas jau šį sezoną.
Veiklos įvairovė
Pavelo veikla – įvairi. Kaip pats sako, nuo internetinės parduotuvės iki maisto tiekimo paslaugų: „Internetinė prekyba viena iš pagrindinių veiklų, čia daug visko susidėjo. Tai uzbekiškų kazanų importas, sukūriau savo prieskonių liniją, aksesuarai kazanams, kurie pagaminti remiantis savo patirtimi. Tai kiaurasamčiai ir kt. Tad – ir kūryba, ir gamyba, ir pardavimas. Na ir pats gaminu maistą.“
Visa tai, kaip pasakoja Pavelas, prasidėjo, kai jis tapo Aštuonių šalių plovo gamybos čempionu. Tada žmonės ėmė domėtis, kur galėtų įsigyti kazaną, aksesuarų. „Fizinės parduotuvės dar nėra, nespėju kol kas – per daug idėjų“, – šypteli.
Jis stengiasi, kaip sako, kuo daugiau daryti pats, nes rasti tinkamų darbuotojų, kuriems galėtų perduoti dalį veiklos, nelengva. Dabar kartu su juo dirba trys žmonės, kurių paieškos užtruko nei daug, nei mažai – trejus metus.
„Nes nesinori atiduoti bet kam, pasitaiko atvejų, kai nuvažiuoja kur nors kitas šefas, o man paskui skambina žmonės ir sako – ne taip buvo, neskanu. Dėl to darbuotojų reikia ilgai ieškoti“, – prisipažįsta Pavelas.
Patiekalų karalius – plovas
Jo tiekiamo maisto meniu – uzbekiška virtuvė, viskas, kas gaminama, kaip sako, „ant malkų“.
Visų patiekalų karalius yra plovas. O važiuojame į krikštynas, antrąją dieną vestuvėse, įmonių vakarėliai – tai būna pagrindinis patiekalas.
„Visų patiekalų karalius yra plovas. O važiuojame į krikštynas, antrąją dieną vestuvėse, įmonių vakarėliai – tai būna pagrindinis patiekalas. Atvažiuojame į vietą, tada keturias valandas mums užima pagaminti – nuo malkų uždegimo iki pačios pabaigos. Pavaišiname visus svečius, papasakojame, kas tai yra ir tiek.
Labai populiaru tai pasidarė antrąją vestuvių dieną, bet kartais užsisako ir pirmai dienai, kai svečiai laukia visada vėluojančių jaunųjų“, – apie siūlomą paslaugą pasakoja Pavelas.
Jo teigimu, žmonės tokias pramogas mėgsta, tad gaminti plovą tenka ir dideliuose vakarėliuose gamtoje, ir net butuose. Šitą veiklą jis pradėjo maždaug prieš 4–5 metus. Tada, kaip pasakoja, dirbo vienu iš vadovų logistikos bendrovėje. Tačiau gaminti jau tada mėgo.
„Taip visą savaitę dirbdavau įprastą darbą, o dažną šeštadienį ir sekmadienį gamindavau. Po kokio mėnesio atsirado daugiau pageidavimų – sriubos. Tam reikėjo kazanų, malkų. Tai nupirko kazanus, prasidėjo norai plovui, troškiniams.
Taip maždaug po metų atėjau pas direktorių ir pasakiau – ačiū, išeinu iš darbo. Bet jis pats mane pastūmėjo. Taigi taip prasidėjo šita mano kelionė“, – apie postūmį imtis dabartinio verslo pasakojo Pavelas.
Plovo vonia
Pernai per metus Pavelas sako pagaminęs apie 4,5 tonos plovo. Jis pasakojo turįs 250 litrų kazaną, jame ne kartą teko gaminti.
„Vonia tokia. Ten keliauja septynios avys, 70 kg morkų. Yra ką veikti. Tai ir fiziškai nelengvas darbas. Taip ir išsiplėtė viskas, žmonės iš to paties kolektyvo pradėjo kviesti į asmenines šventes, atsirado puslapis feisbuke ir t. t.
Teorija yra viena, kartais skambina žmogus ir sako – aš viską žinau, tačiau nepavyksta. Reikia patirties, kad ranka tinkamai maišytų“, – šypsosi visaginietis.
Vonia tokia. Ten keliauja septynios avys, 70 kg morkų. Yra ką veikti. Tai ir fiziškai nelengvas darbas.
Pavelas tapo čempionu Aštuonių šalių plovo čempionate. Tokius renginius organizuoja vienas restoranas Druskininkuose. Paskutinis įvyko 2019 metais, kur dalyvavo Azerbaidžano, Irano, Uzbekijos, Lietuvos ir kitų šalių komandos.
„Yra sąlyga – vidurdienį pradedi ir 16 val. turi pabaigti gaminti plovą. Turi savo įrangą. Pabaigęs atiduodi vertinti komisijai, o visa kita parduodama šventės dalyviams, visų plovas turi kainuoti tiek pat – didelė porcija apie tris eurus. Renginys vyksta per Tulpių žydėjimo šventę.
Vertina pagal kelis kriterijus – bendrą skonį, druską, ryžių birumą ir pateikimą. Anksčiau tiesiog uždėdavo šypsenėles, buvo pirma, antra ir trečia vietos, kitų nevertino. Dabar pagal naują sprendimą komisija negali tartis tarpusavyje, privalo išlaikyti atstumą, komisijos nariai nekomentuodami vertina savo užrašuose pagal kriterijus. Tai surinkau 169 balus ir buvau pirmas“, – paskutinį čempionatą prisiminė Pavelas, neslėpdamas džiaugsmo, kad už nugaros liko ir uzbekų komanda, ir restoranai.
Pavelas pats sudėliojo ir parduodamų prieskonių mišinius, kurie parduodami ne tik internetinėje parduotuvėje, bet ir prekybos centruose. Kaip sako, šiuo metu yra 11 rinkinių.
„Visa ta linija yra tokia, kaip aš mėgstu. Žmonėms patinka, galbūt daug meilės įdėjau, – šypteli visaginietis. – Prieskonių prisivalgiau, toliau juos naudoju, bet jau ne tokiais kiekiais.“
Kol kas Pavelas sako gyvenąs ir Vilniuje, ir Visagine, tačiau jau suplanavo persikraustymą į gimtąjį miestą – žmona dirbs čia, tad trukdžių ir nebelikę. O gamta – ežeras, pušynas. Abu su žmona gimę Visagine, tad sako, kad sprendimas grįžti nebuvo sunkus. Nors nebrėžia linijos, net galbūt ateityje turės kitų minčių ir pamėgins kurtis dar kur nors.
„Radioaktyvūs tinginukai“
O štai Olga Mazniova, jaunimo verslo iniciatyvų kuratorė Visagino technologijos ir verslo profesinio mokymo centre, pati nėra verslininkė, tačiau jos palaikomi šio centro moksleiviai sukuria dar nematytų bent jau Visagine smulkių verslų.
„Pernai mes buvome versliausia komanda Lietuvoje, o buvome sugalvoję gaminti saldumynus – „tinginukus“, įvairių formų, o pardavinėti juos kaip „radioaktyvius tinginius“.
Tai buvo paprasčiausia idėja, bet ji tikrai iššovė. Susidomėjimas buvo didelis, užsakymų netrūko. Turėjome ir tokią šviečiančią reklamą“, – rodydama nedidelį kabinetą, apkrautą įvairiausiais daiktais, apie mokinių kūrybingumą pasakojo Olga.
„Radiacijos kambarys“
Dar vienas jos moksleivių, lankančių verslumo būrelį, sumanymas – JUMANJI pabėgimo kambarys. Šis reiškinys Lietuvoje jau buvo gerokai išpopuliarėjęs, tačiau Visaginas tokio neturėjo. Tad idėja buvo įgyvendinta ir sulaukė populiarumo.
„Tai buvo pats pirmas verslas, jis gimė iš poreikio. Kalbėjomės su moksleiviais, ko trūksta mūsų miestui, ką galima padaryti, kad būtų galima ateiti į mūsų mokyklą. Buvo daug idėjų, o viena mergina pasiūlė paimti klasę ir įrengti pabėgimo kambarį. Nė vienas iš mūsų iki to nebuvo tokiame kambaryje“, – prisiminė O.Mazniova.
Centro direktorius mielai sutiko suteikti patalpas, jis, kaip sako Olga, niekada nepasakys, kad moksleivių idėja yra nesąmonė.
„Kai sugalvojome idėją, važiavome pasižiūrėti, kas tai yra, į Kauną, gimė idėja daryti radiacijos kambarį, mūsų buvo apie 20. Bet kai pradėjome ruoštis, gautas patalpas valyti, remontuoti, butaforijas gaminti, rašyti scenarijų, galvoti užuominas, deleguoti darbus, tada ir pasimato, kas norėjo tik kalbomis, o kas tikrai pasiruošęs darbui. Galų gale mes turėjome tik aštuonis žmones“, – šypsodamasi prisiminė Olga.
Šis sumanymas buvo įvertintas europiniu lygiu – komanda važiavo į Helsinkį ir atsiėmė apdovanojimą kaip versliausia mokykla.
Pabėgimo kambarys veikia ir dabar, va tik karantinas jį buvo ilgam užrakinęs. Tačiau, kai tik pandemija baigsis, veiklą ketinama tęsti. Dabar čia turime du kambarius – Hario Poterio ir radiacijos. Pirmojo idėja galbūt keisis, bus nauja tema užduotims, bet radiacijos Ignalinos atominės elektrinės pašonėje atsisakyti neketinama.
