Senovėje buvo paprotys pagerbti mirusiuosius ne tik palaidojus, bet ir per šeimos bei kalendorines šventes. Taip pat manoma, kad lietuviai mirusiuosius paminėdavo dar du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Tie paminėjimai susiję su žemės ūkio darbų pradžia ir pabaiga.
Iki šių dienų išliko paprotys prisiminti ir pagerbti mirusiuosius artimuosius rudenį. Tikėta, kad vėlės sugrįžta į namus tamsų rudenį. Šiandien lietuviai lapkričio 1 ir 2 dienomis švenčia dvi šventes: lapkričio 1-ąją – Visų Šventųjų pagerbimo šventę ir lapkričio 2-ąją – Vėlines – Mirusiųjų pagerbimo dieną.
Visų Šventųjų pagerbimo šventė siekia net IV a., kai popiežius Bonifacas lapkričio 1-ąją dieną paskelbė liturgine šventųjų atminimo švente. O popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius. Nuo 1990 m. Lietuvoje Mirusiųjų pagerbimo diena (lapkričio 1-oji) yra tautinė šventė, nedarbo diena. Vėlinės yra minėtina šventė, bet darbo diena. Manoma, kad šventės žinomos Lietuvoje nuo krikščionybės įvedimo. Jos nesunkiai prigijo, kadangi sutapo su senąja rudens darbų pabaigimo švente. Daugelyje žinomų šventės papročių galima įžvelgti pagoniškų elementų, sumišusių su krikščioniškuoju tikėjimu.
Per Visų Šventųjų šventę ir Vėlines lietuviai tvarko artimųjų kapus, uždega žvakes, meldžiasi. Žvakučių deginimo paprotys palyginti yra naujas. Tikima, kad uždegtos žvakutės apšviečia vėlėms kelią į dangų.
Anksčiau pagrindinis mirusiųjų paminėjimo apeigų akcentas buvo vaišės ir ugnies deginimas. Yra išlikusių žinių, kad senovės lietuviai iki krikščionybės išplitimo turėjo paprotį kapinėse kelti vaišes mirusiesiems. Jie pokyliaudavo kelias dienas, valgydavo ir šokdavo, aukodavo dievams, ypač Perkūnui, kad pastiprintų vėles. Nuo XVII a., bažnyčiai persekiojant viešai atliekamas vėlėms skirtas apeigas, Vėlinės pradėtos švęsti namie.
Minėdami mirusiuosius, lietuviai artimųjų vėlėms kūrendavo pirtį ir ruošdavo puotą. Stalą apkraudavo valgiais ir gėrimais, padėdavo tiek kėdžių, kiek pakviesdavo vėlių. Po to valgius ir gėrimus nunešdavo į kapines. Gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo. Per Vėlines kepdavo duoną, skirtą protėviams (vėliau dalydavo elgetoms). Kai kur gamino valgius iš kraujo (jukas, kraujinius vėdarus). Dzūkijoje buvo paprotys patiekti nekasdieniškų valgių – grikinio saldienio (bandeles iš grikinių miltų su sacharinu) ir šaltanosių (į sutarkuotų bulvių paplotėlių vidų įdėdavo aguonų ar kanapių).
Pagrindinis mirusiųjų pagerbimo šventės akcentas buvo maldos. Tų maldų prašydavo tarpininkų pas Dievą – elgetų ir dvasininkų. Per Vėlines buvo dalijama duona elgetoms. Lietuvoje kaip ir kitose Europos šalyse buvo paprotys pjauti aviną ir išdalinti jį varguoliams. Elgetos melsdavosi už mirusiuosius. Vėliau elgetoms duodavo lašinių, bandelių.
Dar XIX a. kai kur Lietuvoje ruošdavo namie ar kapinėse vaišes, kviečiant į jas ir mirusiuosius. Vėlių vaišės – pabarstytos aguonos, duonos trupiniai, kruopos. Per Vėlines prisimindavo ir klajojančias, ne savo mirtimi mirusiųjų, vėles.
Nuo seno Visų Šventųjų diena buvo susijusi su įvairiais tikėjimais, prietarais. Tikėta, kad šią dieną gimęs kūdikis, suaugęs šermenyse regės vėles. Šiomis dienomis negalima nieko lopyti, nes ėriukai bus margaspaslviai. Buvo spėjami orai: jei medžiai tomis dienomis su lapais, tai kitais metais bus ligos; jei ledas, tai per Kalėdas drėgna, o per šv. Jurgį žalia.
