„Moteris, kuri kreipėsi, kategoriškai atsisakė tyrimo, todėl kad ji ir kitos moterys nenorėjo patirti pažeminimo, nenorėjo, kad sužinotų vyrai, bendradarbiai, nes tai yra gėda. Paprašė tik tiek, kad būtų įspėtas darbdavys. Nors yra apsaugos mechanizmas, žmonės vis tiek jaučia baimę kalbėti, galbūt tai pernelyg intymu ir privatu“, – antradienį diskusijoje apie seksualinį priekabiavimą vienu iš atvejų dalijosi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Teisės skyriaus vyr. patarėja Laima Vengalė-Dits.
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba pakvietė į diskusiją „Visi taškai ant „i“: seksualinis priekabiavimas yra diskriminacija“. Reaguodami į šių dienų aktualijas dalyviai paaiškino, kaip seksualinį priekabiavimą atskirti nuo flirto, kaip jaučiasi aukos ir kodėl jos dažnai tyli, kaip įrodyti priekabiavimo faktą bei kokią atsakomybę numato įstatymai.
„Džiaugiamės moterimis, kurios išdrįsta kalbėti apie seksualinį priekabiavimą. Nors ir vyrai patiria seksualinį priekabiavimą, bet dažniausiai vis dėlto moterys. Tarnyba gauna labai mažai skundų ir kreipimųsi, lyginant su tuo, kiek apie tai kalbama. Moterys galbūt neatpažįsta, kad susiduria su priekabiavimu, atpažinusios nežino, ką daryti, o net žinodamos, to nedaro. Norime paskatinti visus kreiptis ir patarti kreiptis kitiems, nes tai yra diskriminacija, ir yra būdų tai įrodyti“, – į diskusiją pakvietė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Viešųjų ryšių skyriaus vadovė Mintautė Jurkutė.
Diskusiją moderavusi Lygių galimybių centro direktorė Margarita Jankauskaitė atkreipė dėmesį į tai, kad vis dar itin paplitęs aukų kaltinimas. „Seksualinis priekabiavimas laikomas smurto lyties pagrindu forma. Mes žinome, kad kai žmogus nukenčia nuo smurto artimoje aplinkoje, labai dažnai kaltė permetama aukai. Neva kad moteris žinojo, į kokius santykius ėjo, kad jai patinka, kad smurtaujama, kad ji paprovokuoja ir pan.“, – kalbėjo M.Jankauskaitė. Ji pridūrė, kad nenustebtų, jog panašius rezultatus, kokius parodė apklausa apie reakciją į smurtą, gautume, jei pasiteirautume visuomenės, ką ji mano apie seksualinį priekabiavimą.
Išgyvena kelis krizių etapus
Linas Slušnys, vaikų ir paauglių psichiatras, kalbėdamas apie tai, kaip jaučiasi auka, teigė, kad ji išgyvena keletą krizės stadijų. „Pirmoji krizė, kai patiria prievartą, kai gyvena su kaltės jausmu, su pojūčiu, kad ne taip elgėsi. Kartais taip žmonės nugyvena visą gyvenimą – kaip ir po išprievartavimo“, – teigė L.Slušnys. Jis pasidalijo patirtimi, kai susidūrė su brandžia moterimi, kuri buvo patyrusi seksualinę prievartą: „Pirmas jos sakinys – negaliu gyventi su tuo, man blogai. Antras – savęs kaltinimas, kad nesugebėjo apsaugoti savęs. Man pačiam su tikra istorija teko susidurti, kai žmogus, ilgai tam ruošęsis, pasiryžo kalbėti apie tai, kas įvyko prieš 20 metų, kai gavo palaikymą iš vyro, kuris žino situaciją.“
Pasak L.Slušnio, moteris papasakoti apie savo patirtį ruošėsi pusmetį – galiausiai atėjo ir pasakė, kad prieš keliolika metų ji išgyveno tokią patirtį, apie kurią tuomet nežinojo nė vienas artimasis. „Mama pasakė, kad nujautė tai, tėtis audringiau reagavo: „Užmušiu.“ Giminė atsisėdo pasikalbėti, tas, kuris buvo prievartautojas, nusižudė, nes jį ketino paduoti policijai. Ta moteris lieka su kalte. Tai didelė krizė, kur svarbiausia turėti tvirtą palaikymą iš artimiausių asmenų, jei jis yra – nėra sudėtinga, jei jo trūksta, laivelis susiūbuoja ir krizė gali gilėti“, – kalbėjo L.Slušnys.
Toli gražu ne kiekviena moteris pajėgi išeiti į viešumą prabilti apie patirtą seksualinį priekabiavimą. Anot psichiatro, taip yra dėl to, kad esame šalis, stokojanti bendrosios inteligencijos: „Kultūra yra svarbus veiksnys, mes užaugame mokykloje būdami nuolat kalti. Jeigu vaikas netinkamai elgiasi, vaikas dažniausiai kaltas, nes turi tėvus, kurie neauklėja, tuomet reikia ir tėvus auklėti, mokykla nebūna kalta. Su tuo susigūžusio žmogaus principu mes užauginame žmogelį, kuris ilgainiui virsta suaugusiu ir nešasi jausmą, kad suklysti negalima.“
Psichiatras retoriškai klausė, kada apie tai prabils vyrai? Nors seksualinį priekabiavimą esą dažniausiai patiria moterys, yra ir tokių vyrų: „Netgi juokiasi jie, o kam gali pasakyti? Sako, kad sapne nesapnuoju, kad galėčiau pasakyti. Jeigu išsižiosiu? Mane gi su žemėm sumaišys, kad aš kvailys“, – paciento įžvalgomis dalijosi L.Slušnys.
Netgi juokiasi jie, o kam gali pasakyti? Sako, kad sapne nesapnuoju, kad galėčiau pasakyti. Jeigu išsižiosiu? Mane gi su žemėm sumaišys, kad aš kvailys, – paciento įžvalgomis dalijosi L.Slušnys.
Atsako darbdavys
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisės skyriaus vyr. patarėja Laima Vengalė-Dits atkreipė dėmesį į tai, kad darbinimosi procese atsirado draudimas, kurio nebuvo anksčiau – kad būtų užtikrinta, jog šio proceso metu nebūtų seksualiai priekabiaujama.
„Atsakomybė tenka darbdaviui, jis atsako, kad darbuotojas ar darbo ieškantis asmuo nepatirtų seksualinio priekabiavimo“, – paaiškino teisininkė. O jeigu priekabiauja ne darbdavys, o, tarkime, kolega? Tai, anot L.Vengalės-Dits, galbūt būtų šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, už kurį gali būti skirtas ir atleidimas iš darbo be įspėjimo. Be to, pasak jos, pasiskundęs asmuo ar liudininkas privalo būti apsaugoti nuo priešiško elgesio.
Ji taip pat pateikė atvejį, kai buvo pateiktas anoniminis skundas apie tai, kad vienoje „Maxima“ parduotuvėje nuolatos prie moterų darbuotojų priekabiauja apsaugininkai ir kiti kolegos. Tai esą vyksta daugybę metų.
„Paklausėme, ar norite, kad būtų pradėtas tyrimas. Moteris, kuri kreipėsi, kategoriškai atsisakė, nes ji ir kitos moterys nenorėjo patirti pažeminimo, nenorėjo, kad sužinotų vyrai, bendradarbiai, nes tai yra gėda. Paprašė tik tiek, kad būtų įspėtas darbdavys. Nors yra apsaugos mechanizmas, žmonės vis tiek jaučia nerealią baimę kalbėti, galbūt tai pernelyg intymu ir privatu“, – pasakojo L.Vengalė-Dits.
Kreipsis į tarnybą
„Maximos“ komunikacijos ir korporacinių reikalų departamento direktorė Ernesta Dapkienė, reaguodama į paminėtą seksualinio priekabiavimo atvejį, teigė, kad įmonė absoliučiai netoleruoja seksualinio priekabiavimo ar bet kokio kito žmogaus orumą žeidžiančio elgesio.
„Veikiame vadovaudamiesi visose grupės įmonėse galiojančiu Verslo etikos kodeksu, nustatančiu elgesio standartus, taip pat turime vidinį planą, kaip tokiais atvejais turėtume reaguoti“, – sakė ji.
E.Dapkienės teigimu, tenka apgailestauti, kad apie minėtą atvejį įmonė sužino iš žiniasklaidos priemonių.
„Nors šioje publikacijoje minima, jog darbuotoja, kuri kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, prašė informuoti darbdavį, jokios informacijos iš Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos nesame sulaukę. Priešingu atveju šią situaciją būtume išsprendę vos gavę signalą. Kaip galėdami greičiau į minėtą tarnybą kreipsimės oficialiai, prašydami pateikti kuo daugiau informacijos“, – žadėjo E.Dapkienė.
Taip pat ji teigė apgailestaujanti, jog nukentėję darbuotojai, kaip teigiama, ilgą laiką neinformavo vadovų, nesikreipė anonimine pasitikėjimo linija.
„Visus darbuotojus, kurie bet kokia forma yra susidūrę su, jų manymu, neetišku ar juos žeidžiančiu elgesiu kviečiame kreiptis mūsų Pasitikėjimo linija. Tai anoniminė linija, kuria paskambinus žinutė yra įrašoma. Vėliau atsakingi darbuotojai žinutes perklauso ir situacijos yra nedelsiant sprendžiamos. Tai jau ilgus metus įmonėje veikianti geroji praktika. Pasitikėjimo linijos numeris: 85 204 5090“, – ragino ji.
Dėl susidariusios situacijos E.Dapkienė labai apgailestavo ir teigė besitikinti, kad bendradarbiaujant su Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ją kuo greičiau išspręs
Darbdavys turi turėti patvirtintą planą, kaip reaguoti
Reaguodama į mintis, kad vis dar gėda kreiptis pagalbos, patyrus seksualinį priekabiavimą, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Birutė Sabatauskaitė teigė, kad šioje vietoje pirmiausia itin svarbus švietimas.
„Kai patiriame mokykloje pasikartojančius priekabiavimo atvejus, niekas nekreipia dėmesio. Turi būti visais lygiais švietimas, pradedant darželiu. Grabinėjimas, liemenėlės tampymas, kai mergaitėms ima augti krūtys, turi būti rimtai įvertintas, o ne pažiūrėjimas, kad „Oj, vaikai jau flirtuoja“, – ragino ji.
Galbūt įstatyme turėtų būti įrašyta nuostata, kad visi per tam tikrą laiką turėtų priimti nuostatą, kaip padaryti, kad užtikrintų, jog darbovietėje nėra seksualinio priekabiavimo, – svarstė ji.
Anot B.Sabatauskaitės, darbdaviai taip pat turi turėti patvirtintą politiką, kokių priemonių imtųsi, jeigu darbuotojas kreiptųsi dėl to, kad patiria seksualinį priekabiavimą. „Galbūt įstatyme turėtų būti įrašyta nuostata, kad visi per tam tikrą laiką turėtų priimti nuostatą, kaip padaryti, kad užtikrintų, jog darbovietėje nėra seksualinio priekabiavimo“, – svarstė ji. B.Sabatauskaitė ragino kalbėti ne apie rekomendaciją, kurios imtųsi didesnės įmonės, o apie pareigą.
Reaguodama į kolegės išsakytas mintis L.Vengalė-Dits papildė, kad vadovaujantis Darbo kodeksu, darbdavys įsipareigoja imtis priemonių, kad darbuotojas nepatirtų seksualinio priekabiavimo. Patyrus seksualinį priekabiavimą darbe, galima kreiptis į Darbo ginčų komisiją ir skųsti darbdavį Darbo kodekso numatytos tvarkos nevykdymu. Vis dėlto tai kol kas šiai komisijai naujas iššūkis.
„Darbo inspekcija turbūt ne iki galo žino, kaip atpažinti seksualinį priekabiavimą, kaip įvertinti, ar darbdavys ėmėsi priemonių“, – teigė Žmogaus teisių centro direktorė B.Sabatauskaitė ir pridūrė, kad, jos suvokimu, jeigu darbdavys neturėjo nurodymų, vidaus taisyklių, kaip elgtis seksualinio priekabiavimo atveju, įstaigoje nebuvo mokymų apie tai, jau būtų galima laikyti, kad darbdavys minėtų priemonių nesiėmė.
„Pavyzdžiui, užsienio kapitalo įmonėse – pažangi praktika. Jei nebūtinai darbe, o vakarėlio metu, po darbo, moterys patiria seksualinį priekabiavimą, darbdavys nedelsdamas sudaro komisiją, liudininkai duoda paaiškinimus, darbdavys iškart atleidžia tą žmogų, kuris priekabiavo. Apie tokius atvejus girdėjau tik užsienio kapitalo įmonėse“, – prisipažino L.Vengalė-Dits.
Užsienyje yra praktika užrašyti taisykles, kurias darbuotojas, priimamas į darbą, pasirašo kartu su darbo sutartimi. „Numatyti tokie dalykai, kiek žiūrėti į akis, prisiliesti ar neprisiliesti, skambint ar neskambint po darbo valandų, nustatytos kai kurios aprangos detalės. Viskas apibrėžiama, kad būtų užkirstas kelias seksualiniam priekabiavimui.“
Seimo narė, Seimo laikinosios Moterų grupės pirmininkė Aušrinė Armonaitė, kiek vėliau prisijungusi prie diskusijos, teigė, kad anksčiau, kai kas nors kabinėdavosi prie moters, ji atsidurdavo silpnojo pozicijoje, turėjo pati rinkti įkalčius, įrodinėti, dirbti tyrėjo darbą, tačiau šis institutas buvo panaikintas: „Kai yra kreipimasis jis turi būti vertinamas rimtai ir teisėsaugos institucijos turi tirti. Mano požiūriu, įrankis yra, bet svarbu kaip institucija į tai pasižiūri.“
Esą, jeigu policininkas nematys problemos, niekas jam neįkals į galvą, kad yra kitaip. Vis dėlto ji teigė matanti pozityvių pokyčių – esą keičiasi visuomenės reakcija į seksualinį priekabiavimą, mažėja tolerancijos tokioms situacijoms, be to, žiniasklaida šioms temoms skiria ypač didelį dėmesį.
Tel.: 8 800 01230, 8 5 210 7176
Tel.: 8 5 211 2023, 8 5 211 2567
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
„Vaikų linija“
„Jaunimo linija“
„Vilties linija“
„Pagalbos moterims linija“
„Linija Doverija“
Tel.: 8 800 77 277
