Knygoje vaizduojamas visas Roberto Antinio „Puskalnio“, Mindaugo Navako „Dviaukščio“ ir Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ gyvenimas – nuo idėjos užuomazgų ir sukonstravimo iki šių dienų. Šios skulptūros iškilo 2009 m., kai Vilnius dėvėjo Europos kultūros sostinės karūną.
Neįprasta estetinė patirtis
„Daugeliui miesto gyventojų minėti kūriniai yra gal ir ne radikaliai nauja, bet (šalia Vilniuje paplitusių realistine forma grįstų monumentų) neįprasta estetinė patirtis, labiausiai, žinoma, susijusi su gigantiško surūdijusio vamzdžio problema. Kad ir kaip būtų, šios skulptūros yra tapusios gerai atpažįstamu ženklu, kurio reikšmių laukas aprėpia kultūrines, ekonomines ir politines šiandienos visuomenės įtampas“, – knygoje svarsto menotyrininkė Austėja Čepauskaitė.
Į „Krantinės arką“, visuomenei geriau žinomą tiesiog „vamzdžio“ vardu, krypsta daugumos knygoje perspausdintų publikacijų autorių žvilgsnis. Kitos dvi skulptūros, kaip ir kultūros sostinės metais, lieka tarsi nuošalyje.
„Krantinės arka“ tapo pretekstu pokalbiui apie meną, kuris Lietuvoje visada egzistavo, tik nebuvo toks garsus, viešas ir koncentruotas“, – knygoje svarstydama, kaip menui apsimesti nemenu, reziumavo dailėtyrininkė Eglė Mikalajūnė.
Medžiaga prokuratūrai
Knygos pristatyme dalyvavusi buvusi viešosios įstaigos „Vilniaus – Europos kultūros sostinė 2009“ (VEKS) direktorė Elona Bajorinienė atkreipė dėmesį, kad „vamzdis“ tapo antruoju, o gal net ir pirmuoju Vilniaus, kaip kultūros sostinės, logotipu.
Pažadėjo, kad prokuratūroje šią knygą perskaitys tikrai ne vienas žmogus, – sako E.Bajorinienė.
„Jis apaugo įvairiausiomis interpretacijomis ir tapo ne tik meno, bet ir socialiniu reiškiniu. Deja, profesionalią projekto analizę nustelbė bulvarinė žiniasklaida, talžiusi jį iš visų pusių. Ką dar rodo ši knyga? Pirmiausia tai, kad viešųjų ryšių karą mes akivaizdžiai pralaimėjome. Tačiau išliko svarbi pati diskusija apie šiuolaikinį meną. Tai labai svarbu, nes šiuolaikinis menas masinės visuomenės yra organiškai atmetamas. Menininkai keliauja savo siauromis trasomis ir tos trasos labai retai pasiekia platesnę auditoriją. Todėl, kai kas nors iš to inkubatoriaus atkeliauja į matomą erdvę, kyla žiežirbos, kurių neišvengėme ir šiuo atveju“, – kalbėjo E.Bajorinienė.
Ji linksmai papasakojo knygą nusinešusi į „eilinę apklausą prokuratūroje“. „Pasakiau, kad turiu dovanėlę. Iš pradžių tardytojas labai išsigando, gal pamanė, kad kokią nors pakišą duosiu. Bet atsivertęs knygą ir pamatęs joje dokumentų, labai apsidžiaugė. Sakė, dabar žinos, kur kreiptis ir ieškoti informacijos. Ir pažadėjo, kad prokuratūroje šią knygą perskaitys tikrai ne vienas žmogus“, – šmaikštavo E.Bajorinienė.
„Kablys“ – vis dar arčiau širdies
VEKS Vizualiųjų menų projektų vadovės pareigas ėjusi dailės kritikė ir parodų kuratorė Laima Kreivytė įsitikinusi, kad R.Antinio, M.Navako ir V.Urbanavičiaus skulptūros iš esmės pakeitė lietuvių požiūrį į šiuolaikinį meną ir jam skirtas miesto erdves. Girdi, iki tol įsivaizdavome, kad skulptūros paskirtis – užkaišyti architektūrines skyles. Menininkams patiems rinktis vietą savo kūriniams buvo neįprasta.
„Krantinės arkos“ vienas iš svarbiausių nuopelnų tas, kad miesto valdininkai, žmonės – profesionalai ir eiliniai vartotojai – ėmė svarstyti, kokie galimi skulptūros viešoje erdvėje atsiradimo būdai, ir kam iš viso ta viešoji erdvė priklauso. Reakcija į skulptūras mane džiugino, net jei ji buvo kritiška. Juk už konkretų objektą kur kas svarbiau tai, kaip jis keičia tavo požiūrį“, – aiškino L.Kreivytė.
Menotyrininkas, interneto projektų plėtotojas ir eseistas Ernestas Parulskis įsitikinęs, kad „Krantinės arka“ virto tam tikru simboliu: „Šiandien skulptūra simbolizuoja tą Vilnių, kuriuo miestas taip ir netapo – industrinį, kapitalistinį, prekiaujantį ir organiškai verslų.“
Šiuolaikinio meno centro direktorius Kęstutis Kuizinas be entuziazmo prisipažįsta, kad V.Urbanavičiaus kūrinys jam kažkuo primena abstrakčios formos dekoratyvines parko skulptūras, į kurias dažniausiai niekas nekreipia dėmesio. „Kitaip tariant, susidaro įspūdis, kad šiam kūriniui tiesiog pritrūko galios, įžūlumo ir aiškesnio minties polėkio. Šia prasme „vamzdis“ gerokai atsilieka nuo savo vyresnio giminaičio ir, tiesą sakant, labiau paveikaus M.Navako „Kablio“, – palygino K.Kuizinas.
Kovinės parengties būsena
Dailėtyrininkė Raminta Jurėnaitė, sklaidydama išleistos knygos lapus, sakė, kad kiekvieno didelio projekto pabaiga turėtų virsti analogišku visuomenės reakcijų rinkiniu. „Tačiau vertėtų apmąstyti, kas nepasisekė. Šiandien akivaizdu, kad komunikacijos suvaldyti nepavyko: prieš projektą nesugebėta visuomenės paruošti taip, kad ji sugebėtų skulptūras priimti“, – atkreipė dėmesį R.Jurėnaitė.
„Vieno projekto apkalta“ rekomenduota kaip mokomoji priemonė Vilniaus dailės akademijos studentams. Tikimasi, kad ji sudomins ir permainas posovietinėje Rytų ir Vidurio Europos erdvėje tyrinėjančius istorikus, dailėtyrininkus, žiniasklaidos atstovus.
„Be to, šiandien dirbant su jaunais žmonėmis, labai svarbu jiems pristatyti realų kontekstą: kiekvieno sumanymo įgyvendinimas artimas kovinės parengties būsenai, sietinai ne tik su kūrybiniu džiaugsmu, bet ir su valingu medžiagos bei aplinkos pasipriešinimo įveikimu, administracine rutina, kuriai išeikvojama daug energijos“, – vieną pagrindinių knygos leidybos motyvų įvardijo Elona Lubytė.
Sudarytojos žodis
„Ši knyga – tai istorija apie feodalines biurokratinių reglamentų užtvaras ir bulvarinės žiniasklaidos pagiežą įveikiančią susivienijusios bendruomenės – menininkų bei juos palaikančiųjų galią. Kartu – tai asociatyvi nuoroda, atkurianti dramatišką išgyvenimų įtampą ir intrigas“, – knygos pratarmėje rašo jos sudarytoja dailėtyrininkė E.Lubytė.
Susidaro įspūdis, kad šiam kūriniui tiesiog pritrūko galios, įžūlumo ir aiškesnio minties polėkio, – sako K.Kuizinas.
Siekiant objektyvumo, projekto istorija knygoje apžvelgiama, gretinant skirtingus šaltinius: dokumentus, perspausdintas dienraščių, nišinės kultūrinės žiniasklaidos, tinklaraščių publikacijas. Pateikiant žiniasklaidos atsiliepimus, tikslinės atrankos nebuvo: siekta surinkti visus ir pateikti kuo platesnį požiūrių spektrą. Faktai, įvykiai, nuomonės, skatinant skaitytoją savarankiškai vertinti pateikiamą informaciją, suguldyti chronologine tvarka 2008–2011 m. kalendoriuje.
„Viešosios įstaigos VEKS 2009 ir jos vykdomą Neries krantinės skulptūrų projektą lydėję vertinimai atveria gilumines mūsų visuomenėje pasireiškiančių tradicijų ir modernių vertybių nesantaikos priežastis. Tačiau skirtingai nuo Niujorko federalinėje aikštėje pastatytos Richardo Serros „Lenktos arkos“ (Titled Arc, 1981), kuri po kelerius metus trukusio teismo proceso buvo išmontuota ir sunaikinta, ši istorija baigėsi maža visų mūsų pergale. Skulptūros Neries krantinėje tebestovi“, – pratarmėje pasidžiaugia E.Lubytė.
Įteisino
2010 m. sausio 21 d. Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu skulptūros „Puskalnis“, „Dviaukštis“ ir „Krantinės arka“ buvo legalizuotos ir perimtos miesto žinion. Visos trys skulptūros perduotos savivaldybės Komunalinio ūkio departamentui eksploatuoti ir prižiūrėti. Minėtu įsakymu ankstesnis administracijos direktoriaus sprendimas, apibrėžiantis terminuotą skulptūrų eksponavimo laiką, laikomas netekusiu galios.
