– Prieš kelis mėnesius Vištytyje įvyko skaudi nelaimė, kai kilo gaisras ir gaisrininkų automobilis tiesiog neužsivedė. Kur dabar ta mašina?
– Šiuo metu mašina remontuojama, taisomas variklis, ruošiama techninei apžiūrai.
– Ar ji po to įvykio iki dabar remontuojama?
– Ne, ji neseniai išvežta. Po to įvykio viskas buvo tvarkoje, buvome į kitus gaisrus nuvažiavę, viskas buvo gerai.
– Abu šie garažai, kuriuos matome, yra tušti. Gaisrinių ten nėra?
Jeigu nedidelis, tai turime gesintuvus, nuvažiuotume arba lauktume, kol iš kitų punktų atvažiuotų.
– Gaisrinių nėra.
– Jeigu kiltų kažkur aplink gaisras, ką jūs darytumėte?
– Net neįsivaizduoju, ką ir pasakyti tokiu atveju. Jeigu nedidelis, tai turime gesintuvus, nuvažiuotume arba lauktume, kol iš kitų punktų atvažiuotų.
– Iš kur gali atvažiuoti?
– Iš Kybartų, [taip pat] šaukiamas Vilkaviškis, Gražiškiai už 22 kilometrų.
– Kiek maždaug laiko gaisrinei užtrunka atvažiuoti tokį atstumą?
– Kol per centrą pašauktų, atvažiuotų, praeitų mažiausiai pusė valandos.
– Tai gaisro atveju, praktiškai, gali ir sudegti namas?
– Jis jau pilnai įsiliepsnotų ir stogą apimtų – viską.
– Kaip jūs, kaip gaisrininkas, jaučiatės, dirbantis ir neturintis automobilio nuvažiuoti į gaisrą?
– Labai blogai. Baisu ir prieš žmones gėda.
– Ar dažnai kyla gaisrai?
– Nelabai dažnai. Pavasarį, kai žolės [dega], rudenį, kai javapjūtė. Pasitaiko ir taip.
– O jūs pats tą dieną, kai kilo baisusis gaisras, dirbote?
– Ne, nedirbau, dirbo kiti vyrai, kita pamaina. Aš buvau kaip tik iš ryto perdavęs pamainą.
– Ką jums pasakojo kolegos?
– Pasakojo, kad neužsikūrė tuo laiku mašina. Šiaip taip užstūmus mašiną nuvažiavo, išpylė vandenį ir paskui vėl užgeso. Yra nufilmuota viskas. Teisybė nepilnai nufilmuota, bet yra.
– Kurioje vietoje neteisybė, kaip sakote?
– Pasakoja, kad neišpylė [vandens], kad iki gaisro stūmė tą mašiną, tai yra neteisybė. Nuvažiavo į gaisrą, gesino, tik paskui, vėl baigus išpilt vandenį, užgeso, vėl užstūmė ir vėl toliau vyko gesinimo darbai.
– Ar didelio atgarsio šis įvykis sulaukė Vištytyje, aplinkinėse vietovėse?
Tikrai čia gėda ir mums, ir kitiems, kas nesirūpina mumis.
– Labai didelio. Tikrai čia gėda ir mums, ir kitiems, kas nesirūpina mumis. Galima taip sakyti.
– Kaip suprantu, iš esmės reikėtų tiesiog naujos mašinos, nes dabar ji remontuojama.
– Visur, ne tik pas mus. Daug kur Lietuvoje tokia prasta padėtis. Tikrai reikėtų rūpintis žmonėmis, jų gyvybe ir sveikata. Galėtų valdžia tuo pasirūpinti.
– Sakėte, kad Lenkijoje, čia visai netoli, situacija su gaisrinėmis kitokia. Kaip yra ten?
– Jie turi naują gelbėjimo mašiną, turi gaisram gesinti automobilį ir prie kiekvienos sodybos privestas hidrantas, iš jo galima gesinti. Pas juos visai kitaip rūpinasi žmonėmis ir žmonių turtu.
– Apskritai, gyvenimas Vištytyje – koks jis, kaip nupasakotumėte?
– Smagu ir žiemą, ir vasarą. Čia gimęs, augęs, nenorėčiau gyventi niekur kitur. Poilsiautojai suvažiuoja, giminės, vasarą visi veržiasi į Vištytį.
– Ežeras yra didžiulis.
– Taip, ir ežeras didžiulis, švarus.
– Dažnai pats išsimaudote?
– Nuolatos. Ne kiekvieną rytą, nes tolokai, bet nuolatos.
– O žiūrint į ežerą, ar pasienis arti kranto, ar jis matosi?
– Jei namai nemaišytų, mes matytume Kaliningrado sritį ir jų pionierių stovyklą, poilsiavietes – viską matytume.
– O pasieniečiai jų atplaukia iki pasienio?
– Nuolatos ir jų pasieniečiai ties siena vaikšto, ir mūsų pasieniečiai. Mes džiaugiamės, kad mūsų pasieniečiai čia mus saugo.
– Sakote, kad Vištytyje nemažai turistų. Iš kokių šalių atvyksta?
– Papoilsiauti atvažiuoja daug vokiečių ir lenkų. Iš Klaipėdos ir Palangos atvažiuoja ieškantys ramybės.
– Ar yra kur apsistoti?
– Yra tikrai gražių poilsiaviečių ir maitinimas, ir pobūviai – viskam yra [vietos]. Tikrai yra kur apsistoti ir žmonėms pabūti.
– Turistai atvažiuoja, laužus kuria. Matyt, ir ten gali įvykti nelaimė?
– Visur gali. Ir miške gali įvykti nelaimė laužą susikūrus, ir mašina užsidegti, bet kas gali nutikti.
– O jeigu kalbėtume apie Vištyčio kasdienybę – kaip yra? Ar opios darbo, alkoholizmo problemos?
– Visur yra visokių žmonių, bet visi kabinasi į gyvenimą. Yra šiek tiek ir su alkoholiu susijusių žmonių, bet ką daryti. Ne visi vienodi galime būti.
– O kaip su viešaisiais darbais, ar turi [žmonės] atidirbti, kad pašalpas gautų?
Ne vien dėl to problema, kad yra degtinės. Čia žmogaus problema.
– Atidirba, kad gautų pašalpas. Žoles pjauna, šiukšles renka – viską. Čia yra labai teisingai padaryta, kad jeigu gauni, tai būk geras ir atidirbk.
– Kaip manote, kodėl Lietuvoje tokia opi alkoholizmo problema?
– Nežinau, dėl ko. Gal kad mažai darbo žmonės turi, o gal atsakingumas, kiti įpratę. Gal genai – kas čia žino. Ne vien dėl to problema, kad yra degtinės. Čia žmogaus problema.
– O kaip su jaunimu? Ar yra Vištytyje jaunimo?
– Dar yra, bet visi stengiasi išvažiuoti į miestus, į užsienį išvažiuoja dirbti, mokytis.
– Ar daug jūsų pažįstamų emigravę?
– Labai daug. Mano sūnūs išvažiavę į Angliją dirbti, jauniausias – mokytis.
– Jūsų nekvietė važiuoti kartu?
– Kvietė, bet man ir čia smagu labai.
– Sakote, kad sūnus nori grįžti į Lietuvą – kodėl?
– Mes dviese likome su mama. Jis nori padėti, būti [šalia]. Gal daugiau pripratęs prie namų.
– Artėja Lietuvos valstybės šimtmetis, ko palinkėtumėte Lietuvai šia proga?
– Daug galima linkėti. Svarbiausia, kad nebūtų karo ir valdžia suprastų paprastus žmones.