Šeštadienį A.Brazauskui būtų sukakę 80 metų. Ta proga V.Beriozovas pasidalijo su 15min.lt savo prisiminimais apie pirmąjį nepriklausomos Lietuvos prezidentą.
„Mes suartėjome, kai įsikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Sąjūdyje buvo nemažai komunistų, kuriuos Centro Komiteto (CK) antrasis sekretorius Nikolajus Mitkinas bandė priversti išeiti. Išplatinome tą mintį kitiems, todėl jis patyrė fiasko.
Pradėjome veikti dviese – sutapo mūsų mintys dėl Nepriklausomybės, iš esmės dviese ir mėginome viską padaryti. Jaunimas irgi padėjo. Jie padėjo paruošti dokumentus ir atsiskyrimą (nuo SSRS Komunistų partijos – red. past.). Taip atsiskyrėme, kad dokumentuose nieko nebeliko.
Algirdas Brazauskas apie darbą su konservatorių dauguma: Ką galiu nuveikti? Mane ignoruoja. Galėčiau mėnesiui išvažiuoti į sodybą ir manęs niekas nepasigestų.
Visą laiką su A.Brazausku bendravome ir kovojome, kai kvietė į politbiurą 1989 metų lapkritį. Mus dviese ir tardė. Norėjo mane palikti Maskvoje. Vakare paskambino iš atstovybės, vienas iš Baltijos respublikų kuratorių, sako: rytoj 9 valandą būk TSKP CK.
A.Brazauskas buvo įspėjęs, kad norės mane pasilikti Maskvoje ir susidoroti. Sakė: jokiais būdais nelik, niekada nevažuok į Maskvą vienas. Atsisakiau pasilikti. Grįžome į Vilnių. Kai nusileido lėktuvas, visų biuro narių laukė mašinos, o manosios, nors buvau CK antrasis sekretorius, nebuvo. Tada net į galvą neatėjo, kad jie manęs nelaukė grįžtančio, kad kokiu nors būdu susidoros – ar fiziškai, ar provokacijas rengs. Jie ruošėsi tai padaryti, o A.Brazauskas mane išgelbėjo.
Iš patirties žinojome, kad jei įvyks perversmas, mes du pirmieji žūsime, o ne kas nors iš inteligentijos, iš tų, kurie prie Sąjūdžio. Juos tiesios išvarys iš partijos. Tai rodė Vengrijos, Čekijos patirtis: ten pirmą sekretorių sušaudė. Maskvoje sykį vaikščiojome su vienu žmogumi iš Sąjūdžio – dabar neblogai žinomas, bet pavardės minėti nenoriu. Sakau jam: žinai, kai toks puolimas, jei bus perversmas, mes su A.Brazausku nukentėsime – iki sušaudymo ar kankinimo. Jis: taip taip, ruoškitės iš anksto.
Bet mes sąmoningai į tai ėjome. Niekada nebuvo baimės. Ateidavome į mitingus – vien plojimai. Aš daugiausiai gavau balsų, kai mane rinko Jurbarke ir Tauragėje. Tuomet baimės nelieka. Vienas kaimietis į mane buvo nusitaikęs: neik, šausiu. Galvojau: į galvą nešaus, nes jaunas, greičiausiai nepataikys, tai turbūt į nugarą. Nesustojau, o jis neišdrįso. Taip ir išsigelbėjau.
Kada atsirado Nepriklausomybės nuojauta? Kartą žmonės iš Sąjūdžio vadovybės paprašė, kad nuvažiuočiau į Kauną, kur Sąjūdžio grupėje atsidūrė radikalūs asmenys, taigi bijota, kad gali būti blogai, panaudota jėga. Aš turėjau nuvažiuoti ir apraminti, kol subręsime Nepriklausomybei. Mane pasitiko kaip antrąjį sekretorių visi Sąjūdžio Kauno iniciatyvinės grupės nariai. Kalbėjome 2-3 valandas. Analizavome, kiek metų reikės – gal trejeto, gal penketo. Niekas negalvojo, kad taip greitai viskas įvyks. Pagreitino Maskvos įvykiai – pamatėme, kad didelis judėjimas eina prieš Michailą Gorbačiovą, konservatyviąją liniją.
Kai mus dvi dienas Maskvoje svarstė CK plenumas, per pertraukas nelikdavome salėje. Jį daug kas pažinojo ir nuolat eidavo su priekaištais: ką padarei? Man tai „do lampočki“ jų priežiūra buvo. Vos tik pertrauka, mes – už apsiaustų ir išeiname, pusvalandį vaikštome aplink. Tai suartino.
Kai A.Brazauskas tapo prezidentu, ir šeimyninius reikalus aptardavome. Jis klausė: kaip man į prezidentus balotiruotis, su žmona bus sunku. O aš sakiau: važiuosite su dukra, viena ar kita. Taip ir darė.
A.Brazauskas buvo labai humaniškas, nestokojo užuojautos kitiems, niekada neturėjo arogancijos. Dar gerokai iki AT-AS posėdžio, kuriame buvo renkamas pirmininkas, apvedžiojo Vytautą Landsbergį po kabinetą, parodė, kur poilsio kambarys, kur telefonai bendrauti su Maskva, su užsieniu. Rinkimai dar net nebuvo įvykę. Puikiai žinojome, kad laimės Sąjūdis, o AT prezidiumo pirmininku išrinks V.Landsbergį, ir jokių pretenzijų neturėjome. Buvo juokinga girdėti, kad „Beriozovas be nuotaikos, nes neišrinko Brazausko“.
Vladimiras Beriozovas: „Žinojome, kad jei įvyks perversmas, mes du pirmieji žūsime, o ne kas nors iš tų, kurie prie Sąjūdžio.“
Vakare vyko pasitarimas, ar bendrai kelti V.Landsbergio kandidatūrą. Sakė: negražu prieš žmones, vis tiek reikia siūlyti A.Brazauską. Jis nenorėjo būti nei AT prezidiumo pirmininku, nei pavaduotoju, nemėgo pirmininkavimo. Buvo ūkininkas ir man pabrėždavo: visada buvau ūkininkas, nesivaikau jokios ideologijos, politika nerūpi, tik paskui gyvenimas privertė ja užsiimti.
Bet į prezidentus buvo neįmanoma neiti. Jo partija, būdama opozicijoje, turėjo tik 9 narius. Bendražygiai buvo išsilakstę į kitas partijas. O po rinkimų pasidarėme absoliuti dauguma. Būtinai reikėjo eiti į prezidentus. Ir žmonės reikalavo. Mano žmona namuose nespėdavo atsakinėti į skambučius. Kai V.Landsbergį išrinko AT prezidiumo pirmininku, žmonės sakė: nenorime jo, kodėl ne A.Brazauskas, pradėsime rinkti parašus.
Pirmaisiais prezidentavimo metais jo partijos nariai buvo daugumoje, bet paskui vėl atsidūrė mažumoje, o daugumą sudarė konservatoriai. Buvau nuėjęs prieš pat pareiškimą, kai jis atsisakė kandidatuoti antrai kadencijai. Sako: „Žiūrėk, Vladai, sėdime su tavimi, kalbame, geriame kavą – beveik tris valandas, o ar nors vieną skambutį girdėjai? Kviečiu ministrą – atsiunčia pavaduotoją. Aš juos nei nuimsiu, nei ką. Jų absoliuti dauguma. Noriu apdovanoti – atsisako imti apdovanojimą. Aš taip negaliu, esu veiklos žmogus, o čia sėdėti… Ką galiu nuveikti? Mane ignoruoja, blokuoja. Galėčiau nors visam mėnesiui išvažiuoti į kokią sodybą ir manęs niekas nepasigestų.“
A.Brazauskas buvo nepaprastai nuoširdus. AT-AS gavome valdiškas mašinas, bet jis mane veždavo į namus. Užeidavome, mano žmona Danutė paruošdavo vakarienę. Klausdavau: kur dabar važiuosi? „Pas dukras.“ Mane dažnai siųsdavo pas žmoną, teiraudavosi, gal jiai ko reikia, visada duodavo pinigų, kai buvo išrinktas prezidentu, buvo skirta mašina su vairuotoju. Kartais nuoširdžiai su ja pakalbėdavau. Sykį kažkurį jos jubiliejų šventėme – ir A.Brazauskas dalyvavo.
Mes su kita šeima įsigijome sodybą – alytnamį – prie ežero. Jis atvažiuodavo pas mane, apsaugą įspėdavo truputį pasivaikščiosiantis ir išvažiuodavo pasivažinėti. Nueidavo pas ūkininkus pasikalbėti. Kartą, pamatęs, kad žmogui šluotos ar grėblio kotas sulūžo, rado ant kelio lazdyno šaką ir padarė naują. Buvo betarpiškas, geranoriškas. Sakydavo: būtų geriausia, jei ministrais ir merais būtų ne politikai, o tie, kurie išmano tą sritį. Jo Vyriausybėje nemažai ministrų nebuvo partijos nariai.
Vėliau mūsų ryšiai susilpnėjo, ypač kai antrą kartą vedė. Ir aš išėjau į pensiją. Tik kartais susitikdavome, pakalbėdavome apie orą, bet nutolome vienas nuo kito. Kai kurie dalykai man ne visada patikdavo. Jis niekada nepasikeitė, bet, matyt, aplinka susidarė kitokia.“
Vladimiras Beriozovas (gim. 1929 m. rugsėjo 29 d.) – sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos politinis bei visuomenės veikėjas, Kovo 11 d. Akto signataras. Prasidėjus Atgimimui, remiamas Sąjūdžio 1988 m. jis buvo išrinktas LKP antruoju sekretoriumi, kuriuo galėjo tapti tik rusas. Pirmasis per beveik pusę amžiaus šiose pareigose ne iš Maskvos atsiųstas, ėjo šias pareigas iki 1991 m.
1989 m. buvo išrinktas SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo liaudies deputatu. Iš Lietuvoje rinktų deputatų jis surinko daugiausiai rinkėjų balsų.
Buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas, Kairiųjų frakcijos pirmininko pavaduotojas. 1992–1997 buvo prezidento A.Brazausko patarėjas.
