Profesorių Lazersoną iš pradžių išmetė iš universiteto, vėliau – atėmė namus, sudegino knygas ir išsiuntė į Dachau koncentracijos stovyklą. Ten Vladimiras Lazersonas – žmogus parašęs dešimtis straipsnių, davęs pradžią net kelioms psichologijos kryptims Lietuvoje, užsiiminėjęs eksperimentine psichologija kaip karo medikas – žuvo.
Karo medikas ir taikos psichologas
Maskvoje gimęs Vladimiras Lazersonas savo, kaip mokslininko, karjerą pradėjo Vokietijos ir Šveicarijos universitetuose. 1911 metais jis apsigynė psichologijos disertaciją ir pasirinko dar vieną mokslo šaką – mediciną. Šios mokėsi Vokietijoje ir Rusijoje. Vladimiro Lazersono kelias į Lietuvą nebuvo tiesus, bet grįžo jis pačiu tinkamiausiu laiku. Padirbėjęs karo mediku ir docentu Kijeve, prasidėjus žydų pogromams, jis nutarė grįžti į nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą.
Nepriklausoma Lietuva, kuri ilgą laiką buvo ne tik geografinė, bet ir akademinė periferija, pamažu ėmė kurti savo švietimo sistemą, todėl Vladimiras Lazersonas iš karo lauko ligoninės, kurioje trumpai padirbėjo tik grįžęs į Lietuvą, buvo nusiųstas į Aukštuosius kursus, kurie tapo Vytauto Didžiojo universiteto pagrindu.
Tuomet susitiko du būsimi Lietuvos psichologijos mokslo korifėjai – Jonas Vabalas – Gudaitis ir Vladimiras Lazersonas, kartu įkūrę Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos laboratoriją. Šie garsūs mokslininkai buvo kolegos ne tik universitete, jie artimai bendravo ir už jo ribų: Lazersonai su trimis vaikais vasarodavo kartu su Vabalo – Gudaičio šeima.
Kauno žydų bendruomenė, pasak Tamaros Lazersonaitės, jos tėvą laikė asimiliuotu. Galbūt dėl to, kad nelankė sinagogos, vaikams išrinko nežydiškus vardus, leido juos į lietuviškas ir rusiškas mokyklas, o savo vardą lietuviškame pase sutrumpino ir pasivadino Vladu. Pats Vladas Lazersonas savęs asimiliuotu nelaikė ir turėjo daug bičiulių tarp žydų ir lietuvių, buvo Lietuvos kariuomenės karo gydytojas, dėstė tarptautinėje žydų sveikatos organizacijoje, konsultuodavo neturtinguosius.
Akademinis gyvenimas, eksperimentai ir naujų Lietuvoje nematytų tyrinėjimo, gydymo būdų taikymas buvo Vladimiro Lazersono atgaiva. Universitete jis buvo ne tik Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos katedros asistentas, bet ir privatdocentas, skaitęs daug paskaitų skirtingomis kalbomis ir daugeliu temų.
Lietuvą okupavus vokiečiams, Vladimiras Lazersonas turėjo galimybę pabėgti, nes lemtingąjį birželį galėjo vykti į komandiruotę Kijeve.
Privačiame nervų ligų kabinete gydė įvairiausius sutrikimus, taikydavo hipnozę, mėgindamas padėti beviltiškiems alkoholikams. Duktė prisimena, kad tėvas buvo užimtas ir retai būdavo namuose, o net ir tuomet, kai būdavo – tarškindavo rašomąja mašinėle, rašydavo vis naujas mokslines publikacijas.
Lietuvą okupavus vokiečiams, Vladimiras Lazersonas turėjo galimybę pabėgti, nes lemtingąjį birželį galėjo vykti į komandiruotę Kijeve. Vietoj komandiruotės jis pasirinko likti namuose, vėliau pakliuvo į getą. Tamara Lazersonaitė savo prisiminimuose rašo, kad getas itin suartino ją su tėvu, kuris net gyvendamas sunkiomis nelaisvės sąlygomis tikėjo, kad tas košmaras greitai baigsis.
Vienas garsiausių nepriklausomos Lietuvos psichologų, medikas, mokslininkas Vladas Lazersonas savo karjerą baigė Kauno geto ambulatorijoje. Į ją jis ateidavo dirbti nešdamas ryšulį malkų, nes buvo itin šalta.
Būtent tada jis taikydavo savitaigą ir save bei kitus įtikinėdavo, kad yra karšta, nepakeliamai karšta. Gete ne tik gydė, bet ir rašė dienoraštį, epigramas, studijuodavo tas kelias knygas, kurios jam dar buvo likusios, ir į darbus įnikdavo taip, tarsi ryt turėtų eiti į universitetą, o ne į geto ambulatoriją. Vladas Lazersonas du jaunesniuosius savo vaikus gete skatino rašyti dienoraštį, sūnus vėliau savąjį sunaikino, bet dukters – Tamaros – dienoraštis tapo naudingu šaltiniu norint pažinti garsų mokslininką bei geriau suprasti, kas anuomet vyko Kauno gete. Vyriausiojo sūnaus Rudolfo Vladui Lazersonui nepavyko išgelbėti iš gestapo nagų, dėl to jis labai išgyveno.
Pradininkas ir švietėjas
1918 metais, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, šalyje stigo daugybės dalykų – vyko vidinės kovos, laikinoji sostinė Kaune baugino ne tik užsienio diplomatus, bet ir vietinius intelektualus, stigo mokslo žmonių, o darbo ir neatrastų galimybių buvo daugybė.
Buvo nedidelis potencialas, žmonės baigę studijas užsienyje ėmė grįžti, bet darbo buvo itin daug. Reikėjo kurti metodologiją, terminiją, daugelį dalykų pradėti nuo nulio. Tiesa, psichologija jau buvo dėstoma tiems, kurie dirbo pedagoginį darbą, bet pradžioje šis mokslas buvo matomas tik tokioje šviesoje“, – pasakoja profesorius, vienas iš knygos apie Vladimirą Lazersoną sudarytojų, profesorius Albinas Bagdonas.
Eksperimentinės psichologijos ir pedagogikos katedros įkūrimas buvo didelis žingsnis psichologijos mokslo vystymui anuometinėje Lietuvoje ir Vladimiras Lazersonas buvo tos veiklos varomoji jėga. Tiesa, jiedu su Jonu Vabalu -Gudaičiu buvo ir vieninteliai tos srities profesionalai, kiek vėliau atsirado gabių mokinių, bet pradžia ir sunkiausi darbai buvo nuveikti laboratorijos įkūrėjų.
Tai buvo labai jautrus periodas Lietuvos mokslo raidoje ir Vladimiras Lazersonas tuo metu suvaidino itin svarbų vaidmenį. Pokario metu psichologijos dėstymą ir specialistų ruošimą atnaujino būtent Vlado Lazersono ir Jono Vabalo-Gudaičio mokinys Alfonsas Gučas. Dalis buvusios laboratorijos įrangos, kaip ir literatūra vokiečių, prancūzų ir lenkų kalbomis, dar kurį laiką tarnavo jau sovietinio universiteto studentams.
Profesorius Albinas Bagdonas pasakoja, kad tarpukario Kaune buvo nemaža grupė žmonių, kurie domėjosi psichologija ir susibūrė į profesinio orientavimo draugiją. Daugelis draugijai priklaususiųjų buvo mėgėjai, bet buvo ugdoma ir jaunoji profesionalų karta.
„Tam, kad skaitytum paskaitas, dėstytum reikia žinoti terminus. Įspūdinga, kad Vladas Lazersonas rašė straipsnius lietuvių kalba, tuo pačiu metu kūrė terminiją“, – sako profesorius Bagdonas. Tai buvo švietėjiškas etapas, be kurio vėlesnė psichologijos mokslo raida yra neįsivaizduojama.
Vladimiras Lazersonas buvo smalsus mokslininkas, todėl niekada neapsiribojo tik viena tyrinėjama tema – jį domino viskas, nuo vaikų raidos psichologijos iki genialių žmonių, kriminalinės psichologijos ir pedagogikos.
Straipsniai, kurie yra parašyti šiomis temomis, buvo spausdinti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio moksliniuose leidiniuose, o temos ir kryptys, kuriomis domėjosi Vladas Lazersonas, vėliau imtos tyrinėti plačiau. Jis davė pradžią daugeliui atskirų, dabar Lietuvoje įsitvirtinusių psichologijos krypčių. Šis mokslininkas buvo vienas iš nedaugelio, kuris rašė apie seksualinę pedagogiką, vaikų raidą, tyrė žydų mokyklų moksleivius, jų psichinę ir fizinę būkles. Nevengdavo ir filosofinių temų, nagrinėjo Kantą.
Tarpukario Lietuvos psichologijos specialistai sekė vokiškąją mokslo linija.
Žydų procentas psichologijos, medicinos, teisės moksluose buvo labai didelis.
„Gaila, kad iki šių dienų neišliko eksperimentinės laboratorijos aparatūra, knygos. Visa tai tarpukariu buvo pirkta Vokietijoje, nes būtent ten dar XIX amžiaus pabaigoje ir buvo įsteigtos pirmosios laboratorijos. Lietuva, žinoma, su tuo labai vėlavo“, – apgailestauja profesorius Albinas Bagdonas.
Holokausto metu Lietuva neteko itin daug išsilavinusių, talentingų ir daug pasiekusių mokslininkų. Žydų procentas psichologijos, medicinos, teisės moksluose buvo labai didelis. Lietuvoje buvo du pagrindiniai psichologai ir vienas iš jų savo gyvenimą baigė Dachau koncentracijos stovykloje.
„Net sovietiniais metais visi garsiausi Sovietų Sąjungos psichologai, mokslininkai buvo žydai. Vokietijoje iki Antrojo pasaulinio karo garsiausi mokslininkai irgi buvo žydai“, – kalbėjo profesorius Albinas Bagdonas. Žydai Lietuvoje visada buvo miestietiška bendruomenė, vaikus išleisti į mokslus mieste yra lengviau, todėl daugelis jų vaikus leido į mokyklas, o vėliau – universitetus.
Išsilavinimas žydams visada buvo itin svarbus, įsitikinęs istorikas Saulius Kaubrys. Būtent todėl Holokausto metu Lietuva neteko ne tik beveik visų šalyje gyvenusių žydų, bet ir daugybės mokslininkų, teisininkų, medikų. Daugybės tų, kurie kartu kūrė nepriklausomą Lietuvą, tą pačią, kurios irgi neliko.
Rugpjūčio pabaigoje, ties Vydūno al. 67, Kaune atsiras „Atminimo akmuo“ Valdimirui Lazersonui ir jo žmonai gydytojai Reginai Lazersonienei-Safočinskaitei. Atminimo ženklą įrengs vokiečių menininkas Gunteris Demnigas.
