„Turime išmokti suburti pilietinį pasipriešinimą kovai su kasdienėmis hibridinėmis grėsmėmis: programišių atakomis, kišimusi į demokratinius procesus, propaganda, melagingomis naujienomis, netgi korupcija“, – aiškina politologas Deividas Šlekys.
Tokios mintys penktadienį skambėjo Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) jau penktus metus iš eilės organizuojamoje tarptautinėje konferencijoje, kurios dalyviai diskutavo apie visuotinės gynybos aktualumą Lietuvai ir pasauliui.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktoriaus pavaduotoja dr. Margarita Šešelgytė primena, kad prieš beveik penkerius metus prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą, saugumo situacija mūsų regione ir ypač jos suvokimas smarkiai pasikeitė. Daugeliui Vakarų politikų pagaliau nukrito „rožiniai akiniai“, per kuriuos jie matė Rusiją. Pradėta suvokti, kad Rusija nesidemokratizuoja – ji ginkluojasi ir didina įtaką Europoje naudodama hibridines poveikio formas.
Į pasikeitusią saugumo situaciją reagavo ir Lietuva, stiprindama gynybą. Gynybos biudžetas padidintas nuo 0,77 proc. BVP 2013 m. iki planuojamų 2,01 proc. kitąmet ir dabar sudaro apie 800 mln. eurų. Daug investuojama į informacinį ir kibernetinį saugumą. Mūsų šalyje pirmą kartą dislokuotos NATO pajėgos, primena M.Šešelgytė.
LŠS vadas pulkininkas leitenantas Gintaras Koryzna sako, kad tam tikra prasme dabar esame net saugesni nei buvome iki Rusijos agresijos Ukrainoje. Žinoma, ne todėl, kad Rusijos grėsmė būtų sumažėjusi ar Kremlius tapęs taikesnis, anaiptol. Tačiau, aiškina G.Koryzna, Vakarams deramai įvertinus Rusijos grėsmę, dabar turime tiek gynybos garantijų, kiek dar nesame turėję, tad Rusijos tiesioginės karinės agresijos prieš Lietuvą tikimybė sumažėjusi.
Vokiečių kariuomenės atsargos generolas, buvęs NATO Jungtinės pajėgų vadavietės vadas E.Ramms`as pritaria, kad nemažai kas pasikeitė nuo 2014 m. Tačiau jis atkreipia dėmesį, kad mažiausiai tikėtinas scenarijus dažniausiai būna ir pats baisiausias. Tad „nori taikos – ruoškis karui“, lotynišką posakį primena E.Rammms`as. Vis dėlto, jo įsitikinimu, labiausiai turime būti pasiruošę atremti hibridinį karą – tai labiausiai tikėtina grėsmė, ypač iš Rusijos pusės.
Visuotinė gynyba
VU TSPMI docentas Deividas Šlekys akcentuoja, kad valstybės gynyba vykdoma ne tik kariniais būdais, bet ir pasitelkus sukarintas ir nekarines pilietinio pasipriešinimo formas. Lietuvos gynybos tradiciją jis apibūdina „trijų M“ metafora: miestas, miškas ir mitingas yra trys esminės erdvės, kuriose lietuvių politinė tauta gynė ir planuoja ginti savo teritoriją. Kiekviena iš jų atspindi ir savitą gynybos ar pasipriešinimo tradiciją, kurias visas turime.
Miestas – tai konvencinio karo erdvė. Šiandien pasaulyje vis labiau ginkluoti konfliktai persikelia į miestus, tad vis daugiau dėmesio pasirengimui kautis mieste skiria ir Lietuvos ginkluotosios pajėgos. Miškas – tai partizaninio karo erdvė ir savanorių pajėgų gynybos tradicijos metafora: galime prisiminti 1830 ir 1863 m. sukilimus, 1919–1921 m. savigynos būrių veiklą, pokario miško brolių rezistenciją. Mitingas – pilietinio, nekarinio pasipriešinimo forma ir erdvė, kurioje reiškėsi M.Valančiaus blaivybės sąjūdis, nepriklausomybę atkūrė Sąjūdžio vedama dainuojanti revoliucija.
Šiandien ši įvairi istorinė gynybos patirtis yra neišsemiamas pamokų ir patarimų šaltinis, bet kartu ir sukuria dilemų, siekiant rasti kompromisą ir suderinti skirtingus kovos būdus, pastebi D.Šlekys. Tačiau tik turint strategiją, paremtą visomis trimis gynybos tradicijomis, būtų galima sukurti efektyvią visuotinės gynybos sistemą, įsitikinęs karybos ekspertas.
Dažnai kalbame apie visuotinę gynybą tik kaip apie tarpžinybinį bendradarbiavimą tarp skirtingų šalies saugumo ir gynybos sistemos institucijų, pastebi D.Šlekys. Tačiau jis pabrėžia, kad visuotinė gynyba susideda iš dviejų komponentų – ginkluotos kovos (miesto ir miško komponentų) ir pilietinio neginkluoto pasipriešinimo (mitingo komponento). Jie turi būti vienodai svarbūs, įsitikinęs karybos ekspertas, o LŠS turėtų tapti juos jungiančiu tiltu.
E.Rammms`as irgi pabrėžia: nors nelengva pasiekti bendrą sutarimą, kad piliečiai, politikai, vyriausybės, nevyriausybinės organizacijos veiktų kartu, turime rasti būdų, nes tik taip pasieksime rezultatą. M.Šešelgytė dar priduria, kad visuotinė gynyba, sujungianti visus valstybės resursus (karinius, ekonominius, socialinius, psichologinius ir kt.) ypač aktuali, kuomet priešininkų pajėgumai nelygūs.
Tačiau, pasak D.Šlekio, svarbu suvokti, kad ir pilietinio pasipriešinimo idėja kinta. M.Valančiaus ar Sąjūdžio pasipriešinimas buvo kova su ilgalaike okupacija, neturint reguliariosios kariuomenės, bet tiksliai žinant, kas yra okupantas ir kokios yra okupacinio režimo silpnosios vietos.
Mūsų laikais kalbant apie pilietinį pasipriešinimą būtina suvokti, kad priešo sąvoka tapo sunkiau apčiuopiama, o kovos laukas smarkiai išsiplėtė. Turime išmokti suburti pilietinį pasipriešinimą kovai su kasdienėmis hibridinėmis grėsmėmis: programišių atakomis, kišimusi į demokratinius procesus, propaganda, melagingomis naujienomis, netgi korupcija, sako D.Šlekys.
Tėvynės gynėju ir sąmoningu piliečiu negimstama – juo tampama
Saugumo ir karybos tyrėjas Remigijus Žilinskas iš Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos primena, kad tėvynės gynėju ir sąmoningu piliečiu negimstama – juo tampama. 2017 m. Vilniaus universiteto ir Baltijos pažangių technologijų instituto atlikto tyrimo duomenimis, dauguma Lietuvos piliečių norėtų priešintis agresoriui, tačiau nežino kaip.
R.Žilinskas atkreipia dėmesį, kad pilietinė ir visuomeninė veikla jaunuolius sutelkia ir padidina jų nusiteikimą priešintis, tačiau, išskyrus LŠS, gintis neišmoko. Šią funkciją geriausiai atlieka privalomoji (šauktinių) karo tarnyba, kuri Lietuvoje grąžinta 2015.
Vis dėlto šiuolaikinio karo ir hibridinių grėsmių kontekste, jo nuomone, visuotinis šaukimas turėtų būti vertinamas ne tik kaip mobilizacinio rezervo kūrimo, bet ir kaip visuomenės pilietiškumo stiprinimo priemonė. Pvz., didele kultūrų ir religijų įvairove pasižyminčiam Singapūrui privalomoji karo tarnyba padeda ne tik stiprinti gynybą, bet ir vienyti, telkti visuomenę.
Šioje šalyje karo prievolę atlieka visi, nepriklausomai nuo tautybės ar religijos. Už vengimą atlikti tarnybą Singapūre gresia didelės baudos ir realus įkalinimas. Tačiau panašu, kad singapūriečiams tai nekelia pasipiktinimo. 2013 m. Singapūro valstybinio universiteto atliktas tyrimas parodė, kad per 90 proc. piliečių remia privalomąją nacionalinę tarnybą – per daugelį metų ji tapo neatskiriama tapatybės dalimi.
Iš Singapūro modelio Lietuva galėtų pasisemti idėjų, kaip tobulinti karo tarnybos įgyvendinimo modelį ir didinti jos patrauklumą, stiprinti bendradarbiavimą su verslu ir nevyriausybinėmis organizacijomis.
Lanksti sistema Singapūro šauktiniams leidžia vakarais grįžti namo ir gauti minimalų atlyginimą (apie 700 JAV dolerių). Moterys ir pilietybės neturintys, bet siekiantys nuolatiniai šalies gyventojai Singapūre gali prisijungti prie savanorių korpuso. Ir Lietuvoje dalis jaunuolių, kurių sveikatos būklė ar moraliniai įsitikinimai neleistų jiems tarnauti kariuomenėje, galėtų rinktis kitas gynybos institucijas ar atlikti alternatyviąją tarnybą visuomenės labui, kad ir, pvz., LŠS nekinetiniuose vienetuose, svarsto R.Žilinskas.
„Turime suprasti, kad rezistencija ir pasipriešinimas – tai ne tik kovotojai su ginklais, bet ir ryšininkai, rėmėjai, prieglobsčio teikėjai – saugoti sandėlį karo metu irgi svarbus darbas“, – jam antrina ir D.Šlekys.
Pasak R.Žilinsko, dar viena šalis, iš kurios galime pasimokyti visuomenės telkimo per visuotinę tarnybą – Izraelis. Ten privalomąją tarnybą šalies ginkluotose pajėgose arba alternatyviąją – civilinės saugos institucijose ar nevyriausybinėse organizacijose – atlieka beveik visi šaukiamojo amžiaus sulaukę jaunuoliai ir tarnauti jie eina noriai. Viena vertus, dėl to, kad nuo mažens yra pratinami prie šios minties (juk tarnavo beveik visi jų artimieji), nuo mažų dienų ugdomas jų patriotiškumas.
Kita vertus, privalomoji tarnyba Izraelyje suvokiama ne tik kaip pareiga tėvynei, bet ir kaip asmeninio tobulėjimo erdvė, kurioje išsiugdomi adaptyvios lyderystės įgūdžiai, susipažįstama su naujausiomis gynybos technologijomis, įgyjama kitos patirties, kuri vėliau pravers civiliniame gyvenime. Be to, dauguma šauktinių per tarnybos laiką dar įgyja ir papildomą profesiją, pasakoja R.Žilinskas.
Ekspertas atkreipia dėmesį, kad privalomojoje karo tarnyboje svarbus visuotinumo principas – kuo mažiau bus palikta galimybių išvengti tarnybos, tuo mažiau bus priekaištų dėl neskaidrumo. Geras pavyzdys visai šalia mūsų – Estija, kur šauktiniu tarnavo anuometinio prezidento Tomo Hendrikso Ilveso sūnus Lukas.