Netrukus beveik vienbalsiai šiai kandidatūrai pritarė ir Seimas. Darius Jauniškis – ne tik vienas iš Specialiųjų operacijų pajėgų kūrėjų, bet ir iki šiol joms vadovavo. Jis yra dalyvavęs trijose tarptautinėse misijose Afganistane, buvo dviejų eskadronų „Aitvaras“ vadas, apdovanotas dviem Vyčio Kryžiaus ordinais. Prieš 25-erius metus D. Jauniškis buvo vienas pirmųjų savanorių Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriuje, yra dirbęs Vadovybės apsaugos departamente. Su naujuoju VSD vadovu kalbasi žurnalistė Nemira Pumprickaitė.
– Žinote, tiesą pasakius, aš jau nepamenu, kad būčiau tiek gerų žodžių girdėjusi apie žmogų, kuris iki tol visuomenei nebuvo žinomas. Bet yra posakis „koks kareivis nenori būti generolu“. Matyt, ir pulkininkas norėtų tapti generolu? Kaip jūs pasiryžote atsisakyti tarnybos kariuomenėje ir pasukti į departamentą?
– Matote, aš visą savo gyvenimą sąžiningai tarnavau Lietuvai. Iš pradžių, kaip jūs ir paminėjote, buvau apsaugos skyriuje. Valstybės reikalai visada man rūpėjo. Ir šiuo metu, kai matau, kokios grėsmės kyla valstybei iš tam tikrų valstybių, kas vyksta mūsų pašonėje, kai yra okupuojamos teritorijos ir nesilaikoma jokių demokratijos taisyklių, mano manymu, šiuo metu yra laikas prisiimti atsakomybę ir daryti darbus Lietuvos labui.
– Prieš kiek laiko jums buvo pasiūlytos šios pareigos ir kiek laiko jūs svarstėte pasiūlymą?
– Buvo pasiūlyta, matyt, prieš keletą savaičių. Dabar tiksliai sunkiai galėčiau pasakyti, nes jau tiek laiko praėjo. Svarstymui turėjau vieną parą.
– Pakalbėkime apie naująjį jūsų darbą. Kokie, jūsų požiūriu, yra saugumo departamento veiklos prioritetai?
– Mums šiuo metu reikėtų labai aiškiai nusimatyti grėsmes. Grėsmės, be jokios abejonės, yra įvardintos, bet, manau, atėjo laikas tas grėsmes labai aiškiai įvardyti, kad sudėliotume į prioritetus, resursus ir veiksmus šioms grėsmėms šalinti. Tai būtų vienas iš prioritetų, kuriuos matau. Antras prioritetas, be abejonės, yra tarpinstitucinis bendradarbiavimas. Turėtume gerinti šitą veiklą departamente ir aš matau tikrai daug potencialo departamento veikloje. Tarpinstitucinis bendradarbiavimas būtų varomoji jėga identifikuoti tas grėsmes ir laiku jas užkardyti.
Atėjo laikas tas grėsmes labai aiškiai įvardyti, kad sudėliotume į prioritetus, resursus ir veiksmus šioms grėsmėms šalinti
– Aš noriu jus pacituoti, berods, Seime jūs sakėte, „situacijos stebėjimas yra būtinas, bet nepakankamas veiksmas valstybės saugumui užtikrinti. Reikalinga vykdyti grėsmių užkardymą įvairiais teisėtais metodais. VSD turėtų imtis lyderio vaidmens šioje srityje“. Ar tai reiškia, kad iki šiol VSD nebuvo lyderis?
– Stebint iš šalies, manyčiau, kad nebuvo. Manau, kad šiuo metu reikėtų imtis tos lyderystės ir inicijuoti daug gerų sprendimų, kad galėtume dirbti teisinga linkme kartu su visomis institucijomis, nes, mano įsitikinimu, keitimasis informacija mus padaro daug stipresniais.
– O kokias institucijas jūs turite galvoje, su kuo departamentas turėtų glaudžiau dirbti?
– Aš turiu galvoje visas teisėsaugos institucijas: ir Antrąjį operatyvinių tarnybų departamentą, kuris yra Krašto apsaugos ministerijoje, taip pat kitas institucijas Vidaus reikalų ministerijoje, kurios tikrai renka informaciją ir tikrai žino daug, galiausiai – Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Muitinės departamentas ir t.t.
– Pakalbėkime apie bausmių užkardymą. Buvęs departamento direktorius visą laiką tvirtino, kad negali būti jokio užkardymo, nes pagal Žvalgybos įstatymą jie dirba tiek, kiek šis įstatymas leidžia. Jūs sakote, kad reikia vykdyti grėsmių užkardymą ir šalinti grėsmes įvairiais metodais. Ar norite pasakyti, kad reikia plėsti Žvalgybos įstatymą, jūs esate pasirengęs teikti pataisas, ar tiesiog reikia dirbti?
– Kaip aš matau ir kiek skaičiau įstatymą, jis yra pakankamai daug duodantis galių veikti. Tiesiog turbūt tai yra informuotumo ir asmeninės atsakomybės klausimas. Rankos yra atrištos ir, neatskleidžiant veiklos metodų, tikrai, mano manymu, remiantis šiuo įstatymu, tikrai galima daug padaryti.
– Tad norite pasakyti, kad prieš tai departamentas turėjo visas galimybes veikti, rankos buvo atrištos, bet tiesiog nebuvo noro imtis atsakomybės?
– Aš jokiais būdais nenoriu kritikuoti buvusios departamento vadovybės, bet manau, kai nori, gali padaryti daug.
– Ar departamentui gresia didelės permainos, aš turiu galvoje darbuotojų kaitą?
– Nemanyčiau, kad turėtų būti kažkokie masiniai keitimai. Departamentas dirba ir atlieka savo funkciją. O tam, kad galėčiau išsamiau atsakyti į šitą klausimą, man dar reikėtų gilesnių žinių apie departamento istoriją ir veiklą.
– Kaip jūs vertinate tas Žvalgybos įstatymo pataisas, kurioms Seime jau pritarta po svarstymo ir kurios leistų jums pačiam pasirinkti savo pavaduotojus bei turėti pirmąjį pavaduotoją?
– Be abejonės, gerai, kad tas įstatymas duoda tam tikrą laisvę, manau, kad departamente ateityje mes turėtume tikėtis pasikeitimų.
– Kol kas jūs savo pavaduotojų nežadate keisti, bet ateityje negalite pažadėti jiems, kad jie išliks?
– Aš tik sakau, kad man dar reikėtų giliau susipažinti su situacija ir galbūt į šį klausimą galėčiau atsakyti vėliau.
– Norėčiau paklausti pie tai, kiek VSD veikla turėtų būti atvira visuomenei, kiek visuomenė turėtų būti informuojama? Jūsų manymu, ar iš tiesų per mažai visuomenė žino, per mažai tų ataskaitų ir grėsmių, kurios kiekvienais metais yra pateikiamos?
– Ką mes matome dabar, mano manymu, jau balansuojame ant konfidencialumo ribos. Praeitų metų ataskaita pateikta visuomenei yra pakankamai atvira ir kartais yra netgi tam tikrų nuogąstavimų dėl to atvirumo. Aš manau, kad visuomenė yra informuojama pakankamai.
– Dar viena problema, apie kurią visi kalba, yra ta, kad trūksta finansavimo. Jūsų pirmtakas sakė, kad, jeigu direktorius artimiausiu metu neras 5 mln. eurų, bus labai sunku. Tuomet prašau pasakyti, kaip jūs įsivaizduojate, ar be tų 5 mln. jūs sugebėsite vykdyti funkcijas, ar vienas iš artimiausių darbų – kreiptis į vyriausybę ir prašyti papildomo finansavimo?
– Aš manau, kad tinkamai paskirsčius resursus, tinkamai nusistačius grėsmes, galima dirbti ir su tuo biudžetu, kurį mes turime. Bet tai nereiškia, kad neprašysime (papildomo finansavimo, – red. past.) ateityje. Aš tik noriu pasidžiaugti, kad šiuo metu yra partijų susitarimas skirti 2 procentus krašto apsaugai, kas labai džiugina, ir mes matome akivaizdžius žingsnius į priekį. Tame pačiame susitarime nuspręsta, kad žvalgybos institucijos taip pat turi būti remiamos. Tad manau, kad ateityje į tai bus atsižvelgta, tikiu tuo.
– Kadangi jūs užsiminėte apie partijų susitarimą, noriu paklausti, kaip manote, kiek jūsų darbas ir to darbo sėkmė priklausys nuo politikų?
– Žinoma, kad reikšmingai priklausys, nes tie patys politikai mums kelia prioritetus, politikai skirsto biudžetą, politikai pateikia poreikį informacijai. Įtaka yra didelė.
Tikiu, kad, jeigu po 5-erių metų dar būsiu naudingas valstybei ir manęs reikės kariuomenėje, turėčiau būti priimtas
– Aš atsimenu vieną saugumo departamento vadovą, kuris sakė, kad jis labiau mąsto dešiniuoju pusrutuliu, ir vėliau turėjo dėl to problemų. Ar jūs turite kokių nors partinių prioritetų?
– Labai tikiuosi, kad aš mąstau dviem pusrutuliais, galbūt vienas ar kitas yra dominuojantis, testų nedariau, bet esu absoliučiai nepartinis ir man įtakos nedaro jokia politinė jėga.
– Kai jūs buvote specialiųjų pajėgų vadas, kariškis, lankėtės trijose misijose Afganistane – ar dalyvavote koviniuose veiksmuose?
– Be jokios abejonės.
– Ar jūsų gyvybei yra grėsęs pavojus?
– Tikrai taip.
– Pone direktoriau, kai kariškis po 20-ies metų tarnybos tampa civiliu, ar lieka kelias atgal?
– Žinoma, kad lieka. Tikiu, kad, jeigu po 5-erių metų dar būsiu naudingas valstybei ir manęs reikės kariuomenėje, turėčiau būti priimtas. Pagal įstatymus, esu paskaičiavęs, kad galėčiau tai padaryti. Tad, jeigu mano paslaugų reikės, tikrai su malonumu grįžčiau į krašto apsaugos sistemą.
