D.Jauniškis iki tapdamas Valstybės saugumo departamento vadovu 2015 metais tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo Specialiųjų operacijų pajėgų vadas.
Interviu D.Jauniškis pabrėžė, kad Vakarų žvalgyba Rusijos agresijos kontekste veikė kitaip negu anksčiau.
„Vakarų žvalgyba pirmą kartą po daugelio metų išėjo su atvira ir tikslia informacija. Taip buvo siekiama išvengti Krymo scenarijaus, kad vėl pasaulis nebūtų užkluptas netikėtai. Žvalgybai pavyko parodyti, kad tai yra karas, atvira agresija, kokiais agresyviais metodais veikia Rusija. Tai padeda sklaidyti pavojingas Vakarų abejones dėl to, ar turėtume remti Ukrainą. Nes jeigu mes jos neremsime, tai tas karas ateis ir pas mus“, – sakė D.Jauniškis.
O kalbėdamas apie karo baigtį, VSD direktorius mato vieną teisingą išeitį – sėsti prie derybų stalo su Rusija galima tik tada, kai jos kariuomenė bus nugalėta.
Interviu temos
- Rusijos „nešvarios bombos“ propaganda
- Žvalgybos galimybės perspėti dėl Rusijos branduolinio ginklo
- Baltarusijos įsitraukimas į karą
- Rusijos galimi veiksmai prieš NATO
- Susiskaldymas Kremliaus valdančiajame elite
- Rusijos pajėgumai imtis puolamųjų operacijų
- Socialinės įtampos Lietuvoje
- Migracijos keliamos rizikos
– Rusų propagandos kampanija skelbia apie vadinamosios „nešvarios bombos“ susprogdinimą Ukrainoje. Matomas akivaizdus suaktyvėjimas, aukščiausių politinių ir karinių vadovų skambučiai. Kas vyksta? Kažkam ruošiamasi?
– Pradėsiu nuo to, kad šiais laikais sudėtinga atskirti tikrą informaciją nuo netikros – turime krūvas ekspertų, kurie kasdien reiškia savo nuomonę, interpretacijas. Tai prisideda prie chaoso kūrimo.
Rusija kovoja propagandinį informacinį karą prieš Vakarus, prieš Ukrainą, prieš savo piliečius. Žvalgybos darbas – tris kartus pertikrinti informaciją ir tik tada pateikti sprendimų priėmėjams, atskyrus pelus nuo grūdų.
Dėl „nešvarios bombos“ atvejo buvo oficiali amerikiečių, britų ir NATO reakcija, raginanti Rusiją nustoti manipuliuoti dezinformacija. Nėra jokių duomenų, kad tokia bomba būtų ruošiama iš ukrainiečių pusės.
Tai yra absoliuti nesąmonė – kam ji būtų reikalinga ukrainiečiams dabar, kai jie laimi karą, išstūminėja rusus iš okupuotų teritorijų? Matyt, yra atvirkščiai. Galbūt Rusija ruošia dirvą savo galimiems veiksmams pateisinti.
– Rusai kišenėje turi du ginklus – branduolinis ginklas ir visiškas Baltarusijos įtraukimas į karą. Ar Vakarų žvalgybos sugebės iš anksto įspėti apie Rusijos rengimąsi panaudoti branduolinį ginklą?
– Taip, bent jau kalbant apie strateginį branduolinį ginklą, nes Vakarų žvalgybos mato aiškų vaizdą, turi galimybes stebėti, kas vyksta. Taktinis branduolinis ginklas yra sunkiau susekamas.
– Kokia, jūsų vertinimu, yra tikimybė, kad Baltarusijos režimas pilnai įsitrauks į karą ir pasiųs savo karius per Ukrainos sieną?
– Kol kas nematome indikatorių, kad baltarusiai rimtai ruoštųsi atakuoti Ukrainą. Baltarusijos diktatorius puikiai supranta, į ką jis įsiveltų – yra didelė rizika jam, kad daug ginkluotų žmonių atsuktų ginklus prieš jį patį.
Mes nefiksuojame didelio karo palaikymo Baltarusijos visuomenėje, o ypač jeigu jiems reikėtų tiesiogiai patiems įsitraukti, eiti žūti už Rusijos, Putino interesus jo pradėtame kare.
Diktatorius A.Lukašenka bando sukti uodegą, atsiriboti nuo šito karo ir neįsitraukti, bet spaudimas iš Rusijos pusės yra didelis. Dažnų pokalbių metu jis spaudžiamas į kampą tam, kad visapusiškai įsitrauktų ir padėtų Rusijai kare. Mano galva, tai būtų savižudybė režimui.
– Ar Baltarusijos ir Rusijos karių bendros karinės grupuotės formavimas kažkaip keičia Lietuvos saugumo situaciją?
– Be jokios abejonės. Reikia atidžiau stebėti veiksmus, ar gali būti atsisukta į mūsų pusę. Rusijos karių atsiradimas arčiau mūsų sienų kelia rizikų. Neatmestini piktybiniai sienos pažeidimo atvejai ar kokio nors girto kareivio kvailas elgesys, tarkime, įsiveržus pašaudyti ir grįžti atgal. Papildomų rizikų atsiranda.
– Dėl Rusijos grėsmės Lietuvai yra įvairių interpretacijų. Optimistai sako, kad rusai tiek nusilaužė dantis Ukrainoje, kad prireiks ne vienų metų, kol atstatytų pajėgumus konvenciniam puolimui. Kiti mato rizikų, kad karas gali išplisti. Jūsų vertinimu, kaip karas Ukrainoje keičia Rusijos puolimo prieš Lietuvą ar provokacijų prieš Lietuvą tikimybę?
– Nematome indikatorių, kad Rusija dabar atsuktų ginklus prieš NATO. Bet tokios galimybės visiškai neatmetame. Į kampą įspaustas diktatorius, iššaudęs visus šovinius, gali pagalvoti apie beprotiškus dalykus, norėdamas sukelti chaosą, įtraukti visą visuomenę į karą prieš NATO. Juk ir dabar jie kalba, kad kariauja prieš NATO, ne prieš Ukrainą, neva ginasi nuo Vakarų spaudimo, Vakarų hegemonijos.
Aš nesiūlyčiau nurašyti Rusijos. Rusija per daugybę metų istoriškai yra įrodę, kad jie daug yra karų pradėję blogai, bet užbaigė pergalingai. Rusija turi pakankamai resursų, didelį strateginį gylį, kiek gali atsitraukti, persigrupuoti, galbūt pertvarkyti kariuomenę, mąstymą, po kokių metų atsigauti ir padaryti darbą.
Jokiais būdais neskubėčiau džiaugtis pergalėmis, o visus pakviesti susiimti rankomis ir ruoštis bet kokiam galimam blogam scenarijui.
Mes nežinome tikrųjų V.Putino intencijų. Galiausiai toliau už mūsų yra dar viena galinga šalis, galandanti dantis. Turiu omenyje Kiniją. Jų tikslas – dominuoti pasaulyje, kai nusilps Vakarai.
– Juodžiausias scenarijus galėtų būti dvigubas puolimas ateityje, kai Kinija vienu metu puola Taivaną, o Rusija mus ar Lenkiją, rytinį NATO pakraštį. Kiltų klausimas, kiek Vakarai su Amerikos lyderyste būtų pajėgūs kovoti dviem frontais. Kaip vertintumėte tokį scenarijų, kaip jam ruoštis?
– Mes turėtumėme vertinti labai rimtai ir ruoštis labai rimtai. Nors Rusija dabar labai nusilpusi, sutrupintais dantimis ir tikrai ne antra kariuomenė pasaulyje, šią akimirką nelabai kelia grėsmę, bet neturime pamiršti, kad, ko gero, yra tam tikri susitarimai tarp tų šalių.
Ir aš manau, kad tiek Rusija, tiek Kinija žiūri pro tam tikrą galimybių prizmę. Atsivėrus galimybėms, nėra jokių garantijų, kad jie to juodojo scenarijaus nepanaudos. Reikia stebėti, kas vyksta, ir ruoštis pačiam blogiausiam, tikintis geriausio.
– Vis pasirodo pranešimų, kad pralaimėjimai kare skaldo Kremliaus valdantįjį elitą. Kokie ženklai matomi tiek Kremliaus elite, tiek visuomenės požiūryje?
– Likčiau prie nuomonės, kad labai tikėtis didelio susiskaldymo tiek pačiame Kremliuje, tiek visuomenėje nereikėtų. Susiskaldymas įvyktų tik visiško Rusijos pralaimėjimo atveju. Pirmiausia Rusiją reikėtų įveikti karo lauke, sunaikinant jų kariuomenę, ir tik tada sėsti prie derybų stalo.
Putino skaičiavimas yra labai aiškus. Pirmiausia, sudaužyti visą šilumos ir elektros gamybos ūkį Ukrainoje, o paskui energetiškai spausti Vakarus, tikintis, kad kai žmonės pradės šalti, badauti ir kainos kils, žmonės pradės protestuoti, nuvers valdžias ir ateis Kremliui palankios valdžios, tada jau bus galima sėsti prie derybų stalo.
– Karas pirmiausia yra valių susidūrimas. Akivaizdu, kad socialinės įtampos kažkiek augs žiemą, turbūt ir įskaitant Lietuvą. Ar Lietuvoje socialinės įtampos gali padidinti vidaus grėsmes nacionaliniam saugumui?
– Žinoma, kad gali. Protesto elektoratas ir praėjusių metų riaušės prie Seimo tik parodė, kad tas potencialas yra. Reikėtų labai rimtai tai stebėti, kartu nepamirštant, kad mes gyvename demokratinėje valstybėje, kur kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę taikiais metodais, bet kai tai išsivysto jau į riaušes ir smurtą, tai tas neturėtų būti toleruojama.
Matome rizikas dėl „Geros kaimynystės forumo“ kelionių į Baltarusiją, Rusiją, kalbantis su režimo atstovais, Lietuvoje pristatant kaip kažkokią alternatyvią nuomonę ar iniciatyvas gerinti santykius su diktatoriškais režimas. Viešai pasakėme, kad matome grėsmes nacionaliniam saugumui šituose procesuose. Pastaruoju metu pradėti ikiteisminiai tyrimai, atliktos kratos rodo, kad valstybė rimtai žiūri į šiuos reikalus ir tvarkosi.
– Bendradarbiaujate su teisėsaugos institucijomis?
– Be jokios abejonės.
– Kaip karas pakeitė žvalgybos veiklą, žvalgybos prioritetus? Kaip jūsų veikla pasikeitė nuo vasario 24 dienos?
– Pakeitė. Todėl, kad žvalgybos institucijos, kaip ir kariuomenė, kaip visa visuomenė, turi adaptuotis prie visų sąlygų – keisti metodus, keisti kryptis, permesti resursus, tarkim, atidžiau stebėti, kas darosi Baltarusijoje ir Rusijoje.
Bet čia mes tokioje dėkingoje situacijoje todėl, kad mūsų priešininkai buvo labai aiškiai įvardinti jau seniai. Tai trys drambliai: Rusija, Baltarusija ir už jų Kinija. Resursų perdėlioti nereikėjo, tik juos papildyti.
Rimtai galvojame, ką mes darytumėme konflikto ar karo atveju, derinamės tiek su politikais, tiek su kitomis institucijomis, peržiūrime mobilizacinius planus. Kiekviena institucija, įskaitant ir civilines institucijas, turėtų apie tai rimtai pasvarstyti.
Nepaisant to, kad esame NATO nariai, be to, ir šitas skydas saugo patikimai, bet neatmeskime ir tam tikrų desperacinių scenarijų. Nieko nenoriu gąsdinti, manau, visi mato puikiai tą situaciją. Turime sutelkti savo visas galimybes ir galvoti, ką mes darytumėme krizės atveju, o ne peštumėmės tarpusavyje.
– Diskusijų buvo sukėlęs „Foreign Policy“ straipsnis, kad Rusija atitraukė 80 proc. karių, kurie buvo prie Baltijos šalių. Lietuvos valdžios atstovai paneigė šiuos skaičius. Kiek Rusija išlaiko puolamojo potencialo šalia mūsų sienų?
– Tiksliau atsakyti galėtų karinė žvalgyba, bet aš pasakyčiau paprastai: nori taikos, ruoškis karui, stebėti, kas vyksta prie sienų. Karas neatsitiks labai staigiai, nes kažkokie judesiai būtų matomi, bet provokacijų, įėjimų į teritoriją, diversijų atmesti negalime.
Neatmestinas ir manipuliavimas migracija. Matėme, kaip Baltarusija mėgino sukurstyta migracija susodinti mus prie derybų stalo, kad nuimtume sankcijas. Per du–tris mėnesius tendencingai dirbant tokią krizę vėl įmanoma sukelti.
– Kokios tendencijos Rusijos, Baltarusijos ir Kinijos žvalgybų veiklos Lietuvoje?
– Rusijos žvalgybos galimybės čia aptrupėjusios. Rusų žvalgybininkų po diplomatų priedanga išsiutimas stipriai apmažino jų galimybes. Rusija žvalgybą atlieka ir iš savo, ir iš Baltarusijos teritorijos.
Riziką kelia ir migracija. Lietuvos sieną per metus kerta apie 400 tūkst. Rusijos ir Baltarusijos piliečių. Tarp jų gali būti užverbuotų piliečių, kurie atlieka žvalgybinę veiklą.
Taip pat išlieka kibernetinės grėsmės. Jos dabar ne tokios intensyvios, bet išlieka.
----------
Interviu VSD direktorius davė Žvalgų dienos išvakarėse. Ši diena minima spalio 27-ąją, pažymint Valstybės saugumo departamento įkūrimo datą.
