„Žvalgybos institucijoms likti šešėlyje yra didelis iššūkis. Nemanau, kad mes galime sau tą leisti“, – interviu BNS sakė D.Jauniškis.
Jo teigimu, Lietuvos žvalgyba siekia rasti balansą, kad visuomenės informavimas apie grėsmes būtų adekvatus, pavojai nebūtų pervertinami ir neskatintų isterijos.
Anot D.Jauniškio, departamentas siekia tikrinti Lietuvos strateginių įmonių sandorius, kad bendrovės nepatektų į Rusijos rankas, o ateityje dėmesio centre gali būti ir Kinijos investicijos.
Pasak VSD vadovo, žvalgyba iš Seimo tikisi didesnio finansavimo, nei numatyta dabartiniame biudžete, kad galėtų sustiprinti kibernetinius pajėgumus ir personalą. Jo vertinimu, šiuo metu kibernetinio saugumo situacija Lietuvoje yra nepatenkinama.
Žvalgų dienos proga VSD vadovas per 50 minučių interviu atsakė į 25 BNS klausimus.
– Esate sakęs, kad šiuolaikinės grėsmės prarado aiškius atpažinimo ženklus. Vadinasi, viena vertus, grėsmių galima nepastebėti, kita vertus, įžvelgti jas ten, kur pavojaus nėra. Ar, jūsų nuomone, viešojoje erdvėje yra tinkamas balansas tarp naivumo ir isterijos, tarp budrumo ir paranojos?
– Labai geras klausimas. Departamente dažnai diskutuojame, kur yra balansas tarp isterijos ir tikrų faktų.
Lietuva yra rodoma pavyzdžiu NATO ir Europos Sąjungoje kaip šalis, kur hibridinio karo apraiškos labai aiškiai atpažįstamos, ypač informacinėje erdvėje. Mūsų piliečiui dabar būtų sunku parduoti „fake news“ (išgalvotas žinias). Labai sveikintina, kad žurnalistai ir visuomenė nepriima žinių, kurias rytiniai kaimynai bando įdiegti į mūsų smegenis.
Mūsų piliečiui dabar būtų sunku parduoti „fake news“ (išgalvotas žinias).
Geras klausimas, ar žinant mūsų atsparumą ir supratimą, turime apie tai tiek daug šnekėti. Aš kartais abejoju. Mums ir taip pakanka įvairių sukrėtimų, tad kartais galbūt nereikėtų pervertinti... Blaiviai įvertinti yra viena, bet kelti isteriją yra kas kita. Todėl reikia labai rimtai pasverti, ką mes kalbame ir ką transliuojame visuomenei ir visam pasauliui.
Kalbėjimo rezultatą turime – esame atkreipę pasaulio dėmesį, apie Rusijos grėsmę dabar kalba labai daug kas. Tiek mūsų pasisakymai, tiek pačių rusų veiksmai parodė pasauliui, kiek Rusijos pasirinktas žaidimas yra pavojingas. Taigi turėtume išlaikyti balansą tarp isterijos ir tylos.
– VSD vadovaujate dvejus su puse metų. Kaip keitėsi grėsmės per šį laikotarpį?
– Nuo mano atėjimo pradžios grėsmės iš Rytų buvo labai aiškios. Jos ir liko.
Europos pietinėje ir vakarinėje dalyje labai iškilo terorizmo grėsmė, nors mes jos Lietuvoje tiek nejaučiame. Tai ateina su imigracija, tam tikrom ideologijom, radikalėjimu, neofašizmu. Priežastys gali būti įvairios – paimkime šaudynes per koncertą Amerikoje. Tas žmogus buvo Amerikos pilietis. Turime rimtai analizuoti, kur yra tikro terorizmo apraiškos, o kur šiuolaikinio pasaulio beprotystė.
Vis didesnė grėsmė kyla kibernetinėje erdvėje – tiek iš mūsų rytinių kaimynių, tiek rytinėje Azijos dalyje, Šiaurės Korėjoje, Kinijoje. Kibernetinės atakos tapo beveik rutina.
– Kokia jūsų vizija, koks turėtų būti VSD vaidmuo – nematoma tarnyba, kurios rezultatai žinomi tik sprendimų priėmėjams, ar aktyviai visuomenę informuojanti institucija?
– Matant pasaulio vystymosi greitį, kai informacija terabaitais plaukia į žmonių galvas, žvalgybos institucijoms likti šešėlyje yra didelis iššūkis. Nemanau, kad mes galime sau tą leisti, nes demokratinės visuomenės nori skaidrumo, ataskaitų, ką žvalgyba ir valstybė daro jų saugumui užtikrinti.
Nemanau, kad žvalgybos institucijos turėtų užsisklęsti, nesidalyti su visuomene informacija apie grėsmes.
Nemanau, kad žvalgybos institucijos turėtų užsisklęsti, nesidalyti su visuomene informacija apie grėsmes, nekalbėti su žurnalistais ir apsigaubti paslapties skraiste. Tai tiesiog neįmanoma. Lietuva ne išimtis. Po mano atėjimo vykdome daug atviresnę politiką, kalbamės su žurnalistais, visuomeninėmis organizacijomis, verslu, bandydami įtraukti visą mūsų visuomenę į valstybės saugumą. Jis turi rūpėti ne tik VSD ar kariuomenei, bet kiekvienam piliečiui. Valstybė gali vystytis tik jei mes jaučiamės saugiai.
Matome, kad ir (Izraelio žvalgyba) „Mossad“, (britų žvalgyba) „Mi-5“, (Jungtinių Valstijų) Centrinės žvalgybos agentūra daro daugiau reklamos, jų vadovai išeina kalbėti. „Mi-5“ vadovas Andrew Parkeris neseniai pirmą kartą britų žvalgybos istorijoje turėjo pokalbį tiesioginių debatų laidoje. Žvalgybos vadovui tai labai stiprus iššūkis ir labai rimta rizika.
Taip, žvalgyba iki protingos ribos turi turėti slaptumo, nes priešiškoms žvalgyboms reikia, kad atskleistume savo paslaptis ir darbo metodus, parodytume savo lėšas, nes iš to jie daro išvadas apie pajėgumus.
– Užsiminėte apie bendravimą su verslu. Kodėl VSD nori tikrinti strateginių bendrovių sandorius, įskaitant ir valstybės nevaldomas įmones „Telia Lietuva“, „Orlen Lietuva“, „Achema“?
– Ne mes sau užsikrovėme atsakomybę už nacionalinį saugumą – tai įtvirtinta įstatyme. Mes nenorime prispausti verslo. Aišku, bet koks saugumo institucijų įsikišimas yra jautriai priimamas. Gal yra galvojančių, kad stumiame tuos įstatymus, norėdami viską žinoti apie verslą, atskleisti jų paslaptis ar dar kažką – visai ne. Mes žvelgiame per saugumo prizmę.
Turime nemažai pavyzdžių, kai rytinės kaimynės Lietuvoje bando daryti įtaką per ofšorines kompanijas, pirkdami įmones čia. Tarkim, yra įmonė, kurioje nematome Rusijos pinigų, bet ji pirkta, pavyzdžiui, per Danijos ofšorinę įmonę – kaip galime būti garantuoti, kad neturime šnipų lizdo ar bandymo daryti įtakos verslui ar politikams per verslą?
Mūsų tikslas – dalytis su verslu, kokiomis realijomis jie gyvena. Ar verslas gali būti užtikrintas, ar su teisinga šalimi sudaro sandorius? Čia mes galime ateiti ir padėti, nes turime galimybes tai patikrinti. Turime apsisaugoti nuo blogų investicijų, informacinių operacijų, turime apsaugoti savo politikus nuo įtakos iš rytų, nuo papirkinėjimo, nuo Rusijos eksportuojamos korupcijos.
Kai pradedame kalbėti apie santykį su verslu ir nacionalinį saugumą, mus pradeda kaltinti, kad kišamės į verslo aplinką. Betgi yra atvejų, kai mes kaltinami, kad nesužiūrime, kaip buvo paskutinis atvejis dėl (Rusijos verslininko Antono) Treušnikovo. Mus kaltina – jūs nematot, neinformuojat, nepasakot... Žinoma, kad verslas niekada nebus patenkintas represinėmis priemonėmis. Bet kartais atsižvelkime į laikmetį. Laikmetis neramus, mums reikia apsisaugoti.
– Kokiais kriterijais numatoma apibrėžti sandorius, kuriuos tikrintumėte? Ar, pavyzdžiui, prižiūrėtumėte „Achemos“ sandorius pirkti dujas iš „Gapzrom“?
– Neturime tikslo verslui aiškinti, ką iš ko pirkti. Tai yra verslo reikalas, jie ieško, kur pigiau nusipirkti ir brangiau parduoti. Mūsų tikslas – kad mūsų strateginės įmonės nepereitų į rankas priešiškoms valstybėms.
Visi sutinkame, kad (dujų koncernas) „Gazprom“ ir (atominės energetikos korporacija) „Rosatom“ yra Rusijos administracijos įrankiai politikos darymui pasaulyje, įskaitant Lietuvą. Mums žinoti tuos sandorius yra būtina, kad galėtume patarti, ar tikrai mums to reikia, gal yra kitų variantų. Mūsų pareiga įspėti ir verslą, ir šalies vadovybę, ir politikus, kad turime grėsmę, o tam tikras sandoris gali daryti įtaką mūsų valstybės raidai daug metų į priekį. Turime daug pavyzdžių – pavyzdžiui, (Ignalinos atominės elektrinės uždarymo projektus įgyvendinanti Rusijos kapitalo Vokietijos bendrovė) „Nukem“ – pradėjom nuo vokiečių, o kuo baigėm?
– Taigi rizika pirmiausia yra įmonių įsigijimas, o ne prekybiniai ryšiai?
– Žinoma. Turime prižiūrėti, kad nebūtų investuojama į strategines šakas, kurios galėtų daryti įtaką ilgam. Dujų klausimas ir priklausomybė nuo Rusijos yra vienas aspektas. Suprantu, kad verslas yra verslas, į laisvą rinką nesikišame.
– Garsiausiai nuskambėję atvejai, kai dėl ryšių su Rusija jūsų tarnybos perspėjimų pagrindu sustabdytos Gedimino Žiemelio investicijos, duomenų centro projektas šalia Vilniaus. O ar matote rizikų dėl Kinijos galimų investicijų?
– Be abejo, kad mums reikėtų tuos dalykus žinoti. Nėra ko slėpti – daug šalių įvardija Kiniją kaip tam tikrą agresyvią valstybę, kuri veikia per žvalgybos institucijas, per verslą, per investicijas. Matome, kaip visame pasaulyje supirkinėjamos kompanijos, ypač energetikos srityje. Kinija yra galinga turtinga valstybė su savo interesais ir savo strategija, taigi neatmetame galimybės, kad investicijos iš tos šalies gali įtakoti mūsų valstybės gyvenimą.
Bet iš Kinijos kol kas nejaučiame tokios karinės agresijos ar noro įtraukti mus į savo įtakos sferą.
– Kinija šiemet pirmą kartą surengė bendras karines pratybas su Rusija Baltijos jūroje. Kaip tai vertinate?
– Manau, kad pratybos su mums priešiška valstybe yra tam tikra žinia. Kokią žinią jie nori perduoti, man pasakyti sunku, gal jie galėtų paaiškinti, kodėl tai vyksta. Be abejo, turime žiūrėti labai atsargiai. Nemanau, kad tai labai draugiškas veiksmas. Jei jas darai kartu, tai turbūt tam tikra žinutė yra, su kuo šiame pasaulyje eini ranka rankon.
– Tiek jūs, tiek karinė žvalgyba šiemet ne kartą įspėjote dėl Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų „Zapad“, galimų provokacijų ir incidentų. Kaip praėjo pratybos? Ar pavojus nebuvo sutirštintas?
– Pratybos praėjo taip, kaip mes ir tikėjomės – ramiai. Mums pavyko atkreipti partnerių dėmesį, gauti sąjungininkų paramą. „Zapad“ grėsmė buvo akivaizdi. Rusijos pratybos ne kartą yra peraugusios į rimtą karinį konfliktą, imkime kad ir Gruziją ar Ukrainą.
„Zapad“ grėsmė buvo akivaizdi. Rusijos pratybos ne kartą yra peraugusios į rimtą karinį konfliktą, imkime kad ir Gruziją ar Ukrainą.
Nemanau, kad mes sutirštinome spalvas. Mano galva, Rusija ėmėsi kitokios taktikos – pamatė Vakarų pasaulio, NATO reakciją, ir jiems neliko kitos išeities. Šiek tiek atitraukdami pratybas nuo sienų, kalbėdami, kad neturi jokio noro pulti, jie pabandė parodyti mus kvailoje pozicijoje, esą daug rėkiame, bet nieko neįvyko. Bet jei būtų atvirkščiai? Jei čia nebūtų Vokietijos, amerikiečių karių – ar galime turėti garantiją, kad nebūtų kitaip? Gal būtų daug agresyvesni veiksmai pasienyje, gal būtų bandymai įeiti į teritoriją?
Buvome susitelkę, patikrinome savo veikimo mechanizmus tarp institucijų. Tai buvo labai gera praktika. Galiu tik pasidžiaugti, kaip keitėmės informacija, kaip buvo informuojami valstybės vadovai ir kaip buvome pasiruošę bet kokiems incidentams. Rusijos pasienietis, perėjęs sieną, buvo tučtuojau sulaikytas. Mums tik į naudą, gera praktika nemiegoti, o dirbti užtikrinant valstybės ir visuomenės saugumą
– Ar prieš pratybas su Lietuvos žvalgyba kontaktavo Baltarusijos atitinkamos institucijos?
– Ne, mes nekontaktuojame su nedraugiškų šalių institucijomis.
– Pereikime prie migracijos klausimų. Neseniai suėjo simbolinis dvejų metų terminas programai, per kurią Sirijos, Irako ir Eritrėjos pabėgėliai priimami iš Graikijos ir Italijos. Kiek identifikavote įtartinų asmenų, kuriuos atsisakyta įsileisti?
– Nenorėčiau dabar detalizuoti statistikos, bet noriu pabrėžti, kad žvalgyba Lietuvoje dirba, mes labai neblogai matome ir sekame visą situaciją. Esu garantuotas, kad neturime tokių problemų ir grėsmių, kokias turi Vakarai. Aišku, niekada negalime žinoti, kas bus ateityje, grėsmių gali kilti, negalime nusiraminti.
– Kaimyninė Lenkija atsisakė priimti pabėgėlius, sakydama, kad tai keltų grėsmę saugumui. Ar Lietuvos dalyvavimas šioje programoje sukėlė papildomų rizikų nacionaliniam saugumui?
– Ne, nesukėlė. Kol kas nematome didelių rizikų, dėl kurių reikėtų kelti terorizmo grėsmės lygį. Darbo, be abejo, buvo daugiau – resursai, žmonės, informacijos rinkimas.
– Dabar kasmet padvigubėja imigrantų iš Ukrainos. Ar čia įžvelgiate grėsmių?
– Kol kas didelės grėsmės nematome. Didžiausia grėsmė turbūt būtų agentų infiltravimas, bet kol galime procesą kontroliuoti ties savo sienomis, viskas tvarkoje. Būtų didesnė problema, jei srautai eitų per kitas Šengeno šalis, kur galimi tam tikri praslydimai.
– Šią savaitę Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas sakė, kad praktikoje trūksta glaudesnio Migracijos departamento ir kitų saugumą užtikrinančių valstybės institucijų bendradarbiavimo, keitimosi informacija, aiškių procedūrų. Ar sutinkate?
– Po paskutinio skandalo keitimasis informacija stipriai suintensyvėjo, einame teisingu keliu. Žinoma, visada galima padaryti geriau, bet šiuo metu, manau, ta mašina įsisuka vis geriau ir geriau. Manau, kad kai Vidaus reikalų ministerija galų gale susitvarkys su Migracijos departamento reikalais, viskas pajudės dar geriau. Aš šiuo metu žvelgiu su optimizmu.
– Gegužę Seimo valdyba buvo pakvietusi jus pristatyti informaciją apie verslo grupių įtaką Lietuvos politinei sistemai. Dabar tai bus parlamentinio tyrimo objektas. Ar matote pagrindą tokiam tyrimui? Kiek medžiagos galėsite pateikti parlamentarams?
– Nebūsiu politikas ir paliksiu politikams spręsti tuos klausimus, nevertinsiu gerai tai ar blogai. Bet mes esame pasiruošę pagal įstatymą pateikti informaciją, kokios reikės sudarytai komisijai, jeigu ją turėsime.
– Buvote užsiminęs apie kibernetines grėsmes. Kiek Lietuva yra pasirengusi kibernetiniams iššūkiams?
– Kibernetinio saugumo centras įvardijo mūsų galimybes apsisaugoti nuo kibernetinio išpuolio kaip neigiamas. Manau, kad tam kreipiame per mažai dėmesio ir per mažai skiriame resursų. Tendencijos yra negeros, pasaulis turės vis labiau saugotis nuo kibernetinių išpuolių. Kiek žinau, Ukraina susiduria su didelėmis problemimis, ta pati Rusija turi problemų, Amerika ne kartą kalbėjo apie kibernetines atakas, buvo skandalai dėl „Kaspersky“. Mums turbūt vertėjo susirūpinti jau prieš porą metų.
Mūsų valstybė įsteigdama Kibernetinio saugumo centrą žingsnius daro, bet kol kas situaciją įvertinčiau nepatenkinamai. Nenoriu paimti flagmano vaidmens iš Krašto apsaugos ministerijos, bet manau, kad VSD turėtų būti didelė kibernetinio saugumo dalis, ir mes eisime tuo keliu.
– Kokia būtų jūsų rekomendacija dėl (Rusijos kibernetinio saugumo bendrovės) „Kaspersky“ programų naudojimo valstybės institucijose?
– Manau, viešojoje erdvėje yra pakankamai informacijos. Aš labai atsargiai vertinčiau tą kompaniją. Amerikos įrodyta, kad tai žaisliukas Rusijos administracijos rankose, ji vykdo daugiau ne privačios kompanijos vaidmenį, bet kartais veikia kaip vos ne (Rusijos prezidento Vladimiro) Putino administracijos satelitas. Vien šie faktai turėtų versti susimąstyti visus, kurie naudoja „Kaspersky“ antivirusines programas ar kažkokią programinę įrangą.
– Ar VSD vertina, kokias grėsmes nacionaliniam saugumui kelia demografinės ir socialinės problemos? Viešose ataskaitose tam dėmesio beveik neskiriama.
– Vienas labai įtakingas žmogus yra pasakęs, kad VSD turėtų rūpintis viskuo. Aš nelabai norėčiau su tuo sutikti. Mes turime savo kompetencijos ribas.
Įstatyme įvardyta, kad VSD turėtų užsiiminėti išorės grėsmių išaiškinimu ir šalinimu tiek išorėje, tiek šalies viduje. Tai ir yra žvalgybos ir kontržvalgybos esmė. Kalbant apie socialinę atskirtį, atlyginimų dydį – kaip žmogus vertinčiau, kad tai turi įtaką nacionaliniam saugumui. Tik ar VSD turėtų tuos dalykus spręsti – labai tuo abejoju. Ar tai yra grėsmė? Kaip VSD vadovas turbūt turėčiau sakyti, kad mano kompetencijos ribos čia baigiasi. Bet kaip pilietis – taip, be jokios abejonės, emigracijos klausimai turi įtakos.
– Bet CŽV skiria gana daug dėmesio tokiems klausimams kaip demografija, analizuoja, kaip jaunų vyrų koncentracija šalyse gali skatinti karingą užsienio politiką ir panašiai.
– Aš nesakau, kad mes nevertiname tokių faktų. Be jokios abejonės, mes atsižvelgiame į tai. Turime matyti ir emigracijos tendencijas, ir suprasti, kodėl žmonės renkasi tą kelią. Tai skaudžiai atsiliepia ir mums per ateinančių žmonių skaičių. Mums trūksta žmonių, ir kuo toliau, tuo mažiau yra norinčių ateiti. Esame tos pačios visuomenės dalis. Tai yra svarbi sritis.
– Tęsiant apie žmones žvalgyboje, Jūsų kolega iš britų tarnybos „Mi-6“ sakė, kad Džeimso Bondo nepriimtų į savo tarnybą, nes ten reikalingos kitokios savybės. Kokios kompetencijos svarbiausios jums priimant žmones? Kiek visuomenės požiūris į VSD agentus atitinka realybę?
– Turi dominuoti protas, analitinis mąstymas, bendravimas su žmonėmis, IT išmanymas. Kalbant apie Džeimso Bondo pavyzdį, žinoma, žvalgybos pareigūnai susiduria su pavojingomis situacijomis, ir be savo intelekto ir analitinio mąstymo, jie turi turėti galimybę ir apsiginti, ir pabėgti, jeigu reikia, ir gal net akrobatinius sugebėjimus panaudoti, svarbi savigyna.
Tai unikalūs žmonės. Žvalgybos agento darbas turi ir romantikos, bet turi ir daug bjaurių dalykų. Visuomenė nemato tos grėsmės, kuri kyla pareigūnui atliekant savo užduotis, ypač užsienyje. Nenorėčiau daugiau išsiplėsti, bet mums reikia unikalių žmonių.
– Kitų metų biudžete jums numatytas didesnis nei 12 mln. eurų finansavimas, departamento atstovai sako, kad realus augimas yra 2,2 mln. eurų. Gal galite paaiškinti?
– Paaiškinimas paprastas – tie devyni milijonai su viršum yra skirti atiduoti mūsų skoloms Turto bankui. Statydami Pilaitės pastatą esame paėmę paskolą iš valstybės. Tai nėra investicija, kad mes gauname papildomų pinigų – mes tuos pinigus iškart atiduodame. Taigi mes liekame prie 2,2 mln., kuriuos turime dabar. Labai tikimės, kad bus atsižvelgta į mūsų prašymus ir bus skirta daugiau. Mes prašome 5-7 milijonų. Esame aiškiai išsakę savo poreikius tiek Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, tiek Vyriausybei.
Čia valstybės požiūris – kokios žvalgybos mums reikia. Dabar be žvalgybos nepajuda nė viena kariuomenė, reikia apsisaugoti nuo priešiškų kėslų, visiems informacija reikalinga kaip oras, o be žvalgybos patikrintos informacijos nebus.
– Kokioms sritims reikia papildomo finansavimo?
– Technologiniam atsinaujinimui ir personalui. Mums reikia bėgti visam likusiam pasauliui iš paskos, nes investicijoms ilgą laiką buvo skiriama mažai dėmesio. Taip pat turime investuoti į kompetencijas ir žmonių priėmimą.
– Lietuvoje nuteistas ir kali FSB agentu įvardytas Rusijos pilietis Nikolajus Filipčenka, Rusijoje kali keli dėl šnipinėjimo nuteisti Lietuvos piliečiai. Ar Rusija siūlo šių asmenų mainus?
– Jokių komentarų šiuo klausimu.
– Strasbūro teisme artėja sprendimas pagal skundus, kad Lietuvoje galėjo veikti slaptas CŽV kalėjimas. Teismui teisingumo viceministras yra sakęs, kad Antaviliuose buvo kuriamas žvalgybos paramos centras, o slaptais skrydžiais jam buvo gabenama ryšio įranga. Kam buvo 2005-2006 metais naudojamas pastatas Antaviliuose?
– Visa informacija yra pateikta Europos teismui, procesai vyksta, nelabai norėčiau komentuoti. Jis visą laiką buvo mokymo centras, kaip ir dabar yra. Neturiu kažkokių įrodymų, kad ten kažkas veikė kitaip 2005 ar 2006 metais. Kartu su Teisingumo ministerija važinėjame ir atsakome į tuos klausimus.
– Pabaigai norėčiau jūsų įžvalgų apie ateitį. Kaip žvalgybos darbą keičia informacinės aplinkos pokyčiai, socialinių tinklų plėtra, kokį poveikį darys ketvirtoji pramonės revoliucija, robotizacija, dirbtinis intelektas?
– Apie kibernetines grėsmes jau pakalbėjome. Mes matome ketvirtosios pramonės revoliucijos perspektyvą, IT ir socialinių tinklų vystymąsi. Be jokios abejonės, žvalgybai reikia persiorientuoti į IT sritį. Negalime stovėti vietoje. Bet taip pat neturime pamiršti žmogiško faktoriaus – žmonės dar nemirė ir, manau, dar ilgai ilgai gyvens.
Žvalgyba susiduria su labai rimtu iššūkiu. Šiuo metu ir sprendimų priėmėjai, ir visuomenė turi daug galimybės gauti informacijos iš įvairių šaltinių. Didžiausia problema atskirti tikslią ir netikslią informaciją.
Kiekvienas iš mūsų stovime prieš pasirinkimą, kuo tikėti – vienu ar kitu politiku, „Wikileaks“ ar CNN. Žmonių protai yra smarkiai sujaukti, ir žvalgybai veikti tokioje aplinkoje yra sudėtinga. Bet noriu pabrėžti, kad žvalgybos informacija dauguma atvejų galima pasitikėti. Mes kartais būname per lėti, bet mes niekada nepateiksime nepatikrintų ir daug kartų nepasvertų žinių.
Negalime stovėti vietoje, užsidaryti savyje, nes mus sutryps. Departamentas jau kartą bandė tai daryti – tik pateikti informaciją, bet nedalyvauti grėsmių šalinimo procese. Kuo tai baigėsi, visi žinome. Turime eiti į visuomenę.
----------
Sausį penkiasdešimtmetį švęsiantis D.Jauniškis VSD direktoriumi paskirtas 2015 metų balandį. Prieš tai jis vadovavo Lietuvos kariuomenės Specialiųjų operacijų pajėgoms. Žvalgų diena minima spalio 27-ąją. Šią dieną 1918 metais Lietuvos kariuomenėje buvo įsteigta slaptoji tarnyba.
