Kad politika susikoncentravusi tik į kasdienybės problemas, sutinka ir filosofai Vytautas Radžvilas bei Gintautas Mažeikis, tačiau, anot jų, atsakomybę turėtų prisiimti ir žiniasklaida, nes svarbiausiais jos nušviečiamais klausimais tampa politikų kailiniai, o ne esminės būtinos reformos.
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje buvo itin daug diskutuojama dėl buvusios parlamentarės Gretos Kildišienės kailinių ir automobilio, Seimo nario Mindaugo Basčio galimų ryšių su valstybinių Rusijos bendrovių ir nusikalstamo pasaulio atstovais, parlamentaro liberalo Gintaro Steponavičiaus galimų sąsajų su koncernu „MG Baltic“, parlamentaro Andriaus Kubiliaus automobilio nuomos ir pan.
Kodėl šalies politika nukreipta į teisėsaugos klausimus, nors valdančioji koalicija, vos pradėjusi darbą po rinkimų, žadėjo esmines ir būtinas Lietuvai permainas?
Vaidina spektaklį, kuris vadinamas reformomis
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius filosofas G.Mažeikis sako, kad Lietuvos politika susikoncentravusi tik į kasdienybės problemas, tačiau ir tai ne visas.
„Tai reiškia, kad viešumoje kalba žmonės, kurie nesugeba tinkamai artikuliuoti kitų klausimų. Į viešąją erdvę menkai pakliūva žmonės, kurie gebėtų tinkamai artikuliuoti egzistuojančias problemas. Klausimas, ar yra tokių žmonių. Šiaip ar taip, diskusijos nematome. Stebint Lietuvoje svarstomas problemas gali susidaryti įspūdis, kad Lietuvoje nieko svarbaus nevyksta, trypčiojama vietoje, kasdienybė yra užgožusi problemas“, – LRT.lt kalbėjo G.Mažeikis.
Pasak VDU profesoriaus, atsitikus nelaimei, susijusiai su vaikais, prisimenami socialiniai darbuotojai ir įvairios institucijos, atsakingos už vaikų saugumą, tačiau nesiimama spręsti visos vaikų priežiūros ar auklėjimo sistemos. „Mes nesugebame išspręsti problemos iki pabaigos, svarstome tik vieno vaiko atvejį, kas, žinoma, yra labai svarbu, bet po keleto dienų viskas užmirštama ir problema lieka“, – aiškino G.Mažeikis.
Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius A.Jokubaitis LRT.lt teigė, kad dabartinė politika naudinga elitui išlikti ir politikams pasirodyti.
„Žmonės išsirenka savo atstovus ir nemato juose savęs. Be to, jie nežino, ką jų išrinkti atstovai turi daryti. Išrinkti atstovai turi sugalvoti, ką daryti, o kadangi jie nesugalvoja, nori pataikauti žmonėms, kurie juos išrinko. Jie pradeda vaidinti spektaklį, kuris vadinamas reformomis, o iš tikrųjų būna skandalų ieškojimas.
Jie persodina simfoninio orkestro atlikėjus vietomis ir galvoja, kad orkestras geriau gros – kalbu apie mėnesiu trumpesnes moksleivių atostogas ar alkoholio draudimus.
Valdžios atstovai neturi radikalesnio supratimo, ką šioje visuomenėje reikia daryti. Tuomet vietoj politinių sprendimų, kurių iš jų tikimasi, jie pradeda daryti sprendimus, kurie nukreipti į viešąją nuomonę, savęs parodymą, bet ne problemų sprendimą“, – LRT.lt kalbėjo A.Jokubaitis.
Pasak A.Jokubaičio, elitas gyvena gerai, o žmonės, kurie jį sukūrė savo rankomis, dabar turi prieš jį kovoti, tačiau neturi nei jėgų, nei noro tai daryti. „Situacija – dramatiška“, – apibendrino VU TSPMI profesorius.
V.Radžvilas: žiniasklaida atspindi siauros grupės žmonių nuostatas
VU TSPMI profesorius filosofas V.Radžvilas tvirtina, kad jei įvairius ginčus galima vadinti diskusijomis, tokiu atveju esame virtę šalimi, kurios viešojoje erdvėje šnekama tik apie smulkmenas, o esminiai visuomenės, tautos ir valstybės gyvenimo klausimai nėra keliami.
„Apžvelgiant Lietuvos žiniasklaidos vaizdą, galima pasakyti, kad jis yra gana slogus. Apskritai galima kelti klausimą, ar neverta susimąstyti apie tai, ką pavadinčiau žiniasklaidos nelaisve. Toks teiginys gali stulbinti, bet juo ilgiau tenka stebėti Lietuvos žiniasklaidą, juo stiprėja įspūdis, kad toji žiniasklaida nėra laisva, tačiau gana meistriškai palaikoma laisvės ir nuomonių pliuralizmo regimybė.
Mes kažkaip užmiršome, kad valstybinė žiniasklaidos priežiūra ir cenzūra toli gražu nėra vienintelė jos kontrolės forma. Juk visiškai įmanoma ir tai, ką pavadinčiau privačia cenzūra, o tai reiškia, kad žiniasklaida, kuri pretenduoja atspindėti visuomenės požiūrį ir kalbėti visuomenės vardu, realiai atspindi labai siauros grupės žmonių, kurie yra jos savininkai ir valdytojai, nuostatas“, – LRT.lt dėstė V.Radžvilas.
Jo žodžiais, netrūksta įvairiausių pramoginių šou ar stiliaus laidų, tačiau nekeliama socialinė problematika: „Mes matome vadinamojo elito prabangaus gyvenimo vaizdus, o socialinė problematika apribojama visiškai degradavusių žmonių gyvenimo aprašymais arba rodymais. Tuo metu visiškai negirdime apie mažus atlyginimus, kitas didžiules socialines problemas, kurios jaudina daugelį piliečių. Susidaro įspūdis, kad tokiomis laidomis ir temomis norima nukreipti dėmesį nuo esminių klausimų“, – aiškino V.Radžvilas.
VDU profesorius G.Mažeikis taip pat pastebi, kad kai kurie svarbesni klausimai būna diskutuojami ne žiniasklaidoje, bet socialiniuose tinkluose ar uždarose grupėse.
„Susiformuoja viena ar kita nedidelė grupė, kuri gali svarstyti socialines problemas ar kritiškai atsiliepti kokiais nors politiniais klausimais. [...] Kalbant apie žiniasklaidą, galime pastebėti, kuri išskiria ar neišskiria švietimo, socialinių, sveikatos ar kitus svarbius klausimus. Kuri žiniasklaida turiningai nušviečia Lietuvos ir Lenkijos santykius, o kuri žiniasklaidos priemonė nesugeba to aptarti?“ – kalbėjo G.Mažeikis.
Kaip teigė V.Radžvilas, viešojoje erdvėje svarbiausiais klausimais tampa politikų kailiniai ar korupcijos istorijos, kurios, pasak V.Radžvilo, yra svarbios, tačiau tai – taip pat sisteminis reiškinys. „Vadinasi, reikėtų kelti klausimą, kur yra jo ištakos ir kokiomis formomis jis reiškiasi. Taigi padėtis liūdna“, – apibendrino VU TSPMI profesorius.
Jis teigė nenorintis primityviai visos kaltės suversti žiniasklaidai – vis dėlto esą yra teisingas principas, kad politikai yra ir visuomenės atspindys, ir jei jie yra menkai informuoti, problemas ir skaudulius išgyvena primityviu buitiniu lygiu.
„Kartais politikai visiškai nesuvokia svarstomų įstatymų tikrojo turinio, reikšmės ir galimų padarinių. Todėl esu įsitikinęs, kad būtent politikai, kuriems savo ruožtu įtaką neretai daro tos pačios nematomos grupės, kurios veikia ir žiniasklaidą, paprasčiausiai nesprendžia ir nekelia esminių klausimų, nes toms valdančioms grupėms tai paprasčiausiai nenaudinga“, – LRT.lt komentavo V.Radžvilas.
Lietuva, pasak filosofo, šiame pragaištingame rate sukasi praktiškai tris dešimtmečius: „Šitas elitas tikrai neturi atsakomybės už tautos ir valstybės ateitį. Jis gyvena savo diena, o vyraujanti filosofija yra liūdnai pagarsėjęs Liudviko XV posakis „Po manęs nors ir tvanas“.
