VU skelbia, kad šią aukštojo mokslo įstaigą pasirinko du trečdaliai geriausių šalies abiturientų fizinių, biomedicinos mokslų, teisės kryptyje, humanitarinių ir socialinių mokslų srityse.
Taigi aiškinsimės, kokios studijų kryptys populiariausios šiemet, kaip keičiasi abiturientų pasirinkimo tendencijos ir konkursinis balas, pagaliau kaip Lietuvos universitetai ketina konkuruoti su vis populiarėjančiomis studijomis užsienyje.
Pagal savaitgalį paskelbtus pirmojo stojimo etapo rezultatus kvietimų studijuoti aukštosiose mokyklose šeštadienį sulaukė beveik 25 tūkst. asmenų. Šis etapas pateikė keletą staigmenų – ne tik 15 proc. sumažėjo norinčiųjų savo lėšomis studijuoti abiturientų skaičius, bet apskritai mažėja stojančiųjų į Lietuvos universitetus skaičius.
Didžiausias skaičius asmenų studijuoti pakviesta pagal šias programas: Kauno technologijos universiteto programų sistemų (403), Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos (308), Vilniaus universitete – teisės (246) ir ekonomikos (214), Lietuvos sporto universitete – treniravimo sistemų (197).
Daugiausia pakvietimų studijuoti išsiuntė VU (2426), KTU (1553), VGTU (1296), Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) (457) bei LSMU (412).
99 proc. pakviestųjų į universitetus konkursinis balas viršija 2 balus, 90 proc. – 3 balus. Kolegijų sektoriuje 2 balus viršija 77 proc. pakviestųjų konkursinis balas, 3 balus – 54 proc. pakviestųjų.
– Kokias studijų kryptis abiturientai Vilniaus universitete rinkosi šiemet?
– Rinkosi beveik visas, kiek tik turime, bet populiariausios išlieka medicina, programų sistemos, politikos mokslai, teisė, ekonomikai. Po to tikslesni mokslai, biochemija. Fizika išlieka populiari. Kiekvienas fakultetas turi kokią nors populiarią programą. Psichologija, skandinavistika, kūrybos komunikacija taip pat populiarios.
Iš naujų specialybių pakilimas programose, susijusiose su informacinėmis technologijomis. Tokioms specialybėms imli darbo rinka. Atidarėm ir programą Kaune šios srities, kuri yra kopija to, kas yra Vilniuje. Iš naujų programų dar aktuali kibernetinio saugumo programa.
Aišku, norėtųsi didesnio susidomėjimo, pvz., gyvybės mokslų srityje. Lietuvoje biotechnologijų pramonė labai plėtojasi.
– Kaip vertinate tendenciją, kad daug metų tarp Lietuvos abiturientų pasirinkimų vyrauja socialiniai mokslai ir medicina, nors ekspertai vis kalba apie tai, kad ateitis priklauso technologinėms specialybėms?
– Matosi tendencijos, kad mažėja susidomėjimas socialiniais mokslais, nors mūsų absolventai labai gerai įsidarbina. Reikia žiūrėti ne į visą šalį, o į atskirus universitetus. Mūsų įsidarbinimo rodiklis – daugiau negu 80 proc. – labai geras europiniais standartais. Aišku, norėtųsi didesnio susidomėjimo, pvz., gyvybės mokslų srityje. Lietuvoje biotechnologijų pramonė labai plėtojasi. Dedame pastangas, kad mokyklose būtų skiriama daugiau dėmesio tiksliesiems mokslams, tam kuriame laboratorijas, kur moksleiviai gali susipažinti su tiksliųjų mokslų specifika. Tikimės, kad tendencijos keisis.
– Kokios tiksliųjų mokslų studijų kryptys populiariausios jūsų universitete?
– Biochemija yra populiari, auga populiarumas molekulinės biologijos, farmacija yra labai populiari specialybė. Chemijos srityje nauja specialybė – nanochemija – populiari.
– Su kokiais didžiausiais ir mažiausiais konkursiniais balais šiemet įstojo abiturientai į Vilniaus universitetą?
– Mūsų universitetas vienintelis taiko visoms studijų programoms trijų balų kartelę, o daliai programų pradėjom taikyti pernai keturių balų kartelę, žadam didinti. Mažiausi balai siekia šešis, kai kuriose specialybėse septynis, medicinoje virš aštuonių. Mažiausias balas yra socialinio darbo programoje, o didžiausi yra daugiau negu dešimt balų, taikoma tiems, kurie gauna papildomų balų už olimpiadas ir taip toliau.
– Skaitytoja teiraujasi, kiek stojančiųjų buvo pakviesta į teisės studijas ir koks mažiausias konkursinis balas į valstybės finansuojamą vietą teisėje?
– Teisės krypčių grupėje minimalus balas yra 6,28. VU į teisę po pirmo etapo yra pakviesta 246 mokyklų abiturientai.
– Kaip vertinate apskritai studentų skaičiaus mažėjimo tendenciją Lietuvos universitetuose?
– Pagrindinis veiksnys demografinis, negimė vaikai, kurie galėtų stoti į universitetus. Iki 2022 m. abiturientų ir toliau mažės. Šiemet 36 tūkst baigė mokyklas, 2022 m. baigs 26 tūkst. Reikia ruoštis, optimizuoti studijų procesą, skatinti tarptautiškumą. Mes skirsime dėmesį studijų kokybės didinimui. Kviesime valstybę nemažinti finansavimo aukštajam mokslui, išlaikyti tą patį lygį, tai leistų padidinti studijų kokybę. O kad kai kurie išvyksta į užsienį, tai normalu, taip yra visame pasaulyje. Problema ne tai, problema tai, kad pas mus mažai atvyksta. Pas mus turėtų atvykti tiek, kiek išvyksta, bet sąlygos nėra patrauklios, studijų kokybė nėra pakankamai gera.
Taip pat problema gyvenimo sąlygos, infrastruktūra, vakariečiai pratę prie gerų sporto centrų, bendrabučių, mes dėl lėšų stygiaus negalim tuo pasigirti ir pralaimim rinkodaros srityje užsienio universitetams. Nors pas mus universitete studijų kokybė tikrai nėra blogesnė. Čia tik laiko klausimas, kada pritrauksime daugiau studentų iš užsienio.
Pas mus universitete studijų kokybė tikrai nėra blogesnė. Čia tik laiko klausimas, kada pritrauksime daugiau studentų iš užsienio.
– Esate minėjęs apie planus pritraukti daugiau studentų iš užsienio. Kokios šiuo atžvilgiu perspektyviausios šalys ir ką jiems galite pasiūlyti?
– Populiariausios tarp užsienio gyventojų yra medicinos studijos. Jei valstybė negaištų su naujo fakulteto Santariškėse statyba, mes jau dabar kasmet galėtume priimti po kelis šimtus žmonių iš tokių šalių kaip Vokietija ar Izraelis, kurių kiekvienas mokėtų po dešimt tūkstančių eurų per metus. Tai Lietuvai būtų naudinga, bet kol kas trūksta infrastruktūros, neturime tiesiog kur jų pasodinti. Medicinos fakultetas stovi vietoje, nes valstybė neapsisprendžia, kur prioritetai. Bet tikrai galėtume priimti tūkstančius studentų, jei turėtume infrastruktūrą, dėstytojų kokybės mes nestokojam. Medikams dėstoma būtų angliškai, o praktiką organizuotume jų gimtojoje šalyje.
Žvelgiam ir į Vakarų, ir į Rytų Europą, geras potencialas yra ir pritraukti studentų iš Ukrainos, Baltarusijos. Esam sudarę šiemet darbo grupę netgi Lotynų Amerikos studentų pritraukimo klausimu. Pagrindinė orientacija į krikščioniškas šalis – Lotynų Amerika, Ukraina, Baltarusija. Lotynų Amerikoje perteklius žmonių, jie tikrai nebijo, kad išvyks jaunuoliai. Kultūra krikščioniškose šalyse ta pati, mažiau trinties tarp kultūrų. Indija taip pat variantas. Na, o medicinos srityje Izraelis netgi valstybės lygmeniu yra susidomėjęs. Kokybė juos tenkina.
– Su kuo siejate šių metų tendenciją, kad mažiau studentų stojo į valstybės nefinansuojamas vietas?
– Labai paprasta aritmetika: abiturientų sumažėjo 9 proc., o valstybės finansuojamų vietų tik 5 proc. Pasidarė lengviau įstoti į valstybės finansuojamas vietas, todėl stojančių į nefinansuojamas vietas daug mažiau. Tiesa, tai netolygiai pasiskirsto pagal Lietuvos universitetus.
– Skaitytojas klausia: švietimo sritis yra viena labiausiai kritikuojamų, dažnai girdime apie žemus mokyklos pedagogų, dėstytojų, mokslininkų atlyginimus, prastus kokybinius ir kiekybinius rodiklius. Dažniausiai kaltinimai dėl susidariusios situacijos gula ant politikos formuotojų pečių. Kaip VU, būdamas lyderiaujančia aukštojo mokslo institucija Lietuvoje, įsitraukia į aukštojo mokslo politikos formavimą?
Žmonės dirba pasiaukojamai, ne tik už pinigus, bet ir už garbę, bet kiek galima tą garbę eksploatuoti? Liksim be jaunų dėstytojų.
– Kontaktuojam su valdžios atstovais, aiškinam, kad dabartinė situacija yra bloga. Pvz., mokslo finansavimas sudaro 1 proc. BVP, tačiau labai didelę to dalį sudaro dėstytojų atlyginimai, kurie nedirba mokslinio darbo, ar pastatai, o ne investicijos į mokslą ir tyrimus. Tarkime, Estijoje Tartu universiteto valstybės asignavimai yra triskart didesni negu Vilniaus universiteto, nors universitetas mažesnis. Lenkijoje pasidairius panašiai: ten dukart didesni atlyginimai.
Su valdžia bandom šnekėtis, suprantam saugumo situaciją, bet tai negali tęstis be galo. Žmonės dirba pasiaukojamai, ne tik už pinigus, bet ir už garbę, bet kiek galima tą garbę eksploatuoti? Liksim be jaunų dėstytojų. Politikai turėtų susiprasti, kad raktas į šalies sėkmę yra išsilavinimas. Nėra kito būdo pasiekti sėkmę. Ir ne kiekiu, o kokybe. Kas iš to, kad pirmaujam Europoje pagal turinčių aukštojo mokslo diplomą, jei kokybės daugelyje universitetų trūksta?
– Kuo VU studijų kokybė skiriasi nuo KTU? 2. Kokią matote aukštojo mokslo ir studijų finansavimo sistemą? 3. Ką VU daro iš esmės dėl studijų kokybės užtikrinimo, nes aukštasis mokslas Lietuvoje yra nuvertinamas?
Universitetai gaudami krepšelius įsipareigotų, kad jų abiturientai įsidarbins tam tikru procentu. Tai pakeltų studijų kokybę.
– Man sunku spręsti apie kitus universitetus, jų vidinius procesus, bet galiu pasakyti, kad VU priėmimo kartelė yra aukščiausia, reiškia, bent šitas vienas komponentas veikia neblogai. Studijų programų akreditavimas VU yra griežtas, blogiau su dėstytojų įvertinimu, bet bandysim tai daryti, pradžiai įvesim savanorišką kvalifikacijos kėlimą, o ateityje privalomą, kad kiekvienas turėtų per penkerius metus bent kartą kelti savo kvalifikaciją.
Grįžtamasis ryšys yra matuojamas, studentų atstovybė dirba, šiuo metu kuriama metodika, kaip tie duomenys paveiks dėstytojus ir studijų programas. Įsidarbinimo rodikliai neblogi, įsidarbina per 80 proc. studentų bei randa darbą pagal kvalifikacijos lygį.
Mokslo ir studijų finansavimo sistema nėra bloga, bet yra tobulintina. Visų pirma, studijų vietų reguliavimas pagal įsidarbinimo rodiklius. Dabar būna, kad universitetas apsiskelbia turintis 200 vietų, įjungia rinkodarą ir prirenka studentų. Kas po to su jais bus – nesvarbu. Vokietijoje kitaip, ten universitetai su valstybe sudaro sutartį, kad įsidarbinimas baigus universitetą bus ne mažesnis negu kažkiek procentų. Man atrodo, čia dalykas, kurį ir Lietuvoje galima įvesti, negriaunant dabartinės sistemos. Universitetai gaudami krepšelius įsipareigotų, kad jų abiturientai įsidarbins tam tikru procentu. Tai pakeltų studijų kokybę.
– Ar Lietuvos universitetai bus pajėgūs ateityje konkuruoti su užsienio aukštosiomis mokyklomis, galinčiomis pasiūlyti geresnę materialinę bazę, labiau į specialybę orientuotas programas? Gal dėl to dalis abiturientų renkasi užsienio universitetus?
– Kai kas važiuoja į užsienį tik dėl užsienio. Tai nėra blogai, viskas gerai, bet negerai, kad mažai pas mus atvažiuoja. Bet mes savo studijų kokybę dažnai labai nuvertinam. Vilniaus universitetas yra tarp trijų procentų geriausių pasaulio universitetų. Tikimės artimiausiu metu patekti į penkišimtuką. Kiti universitetai Lietuvos irgi neblogai atrodo. Nėra ta kokybė, jei važiuojama ne į geriausius universitetus, tokia jau kitokia.
Kai kurie pas mus atvažiuojantys per mainus studentai net nemoka surasti internete reikalingos informacijos ar su konspektais dirbti. Nėra bloga studijų kokybė, bet finansavimas toks, kad žmones išsekina. Jauni dėstytojai negali paimti paskolų banke, tai kaip jiems įsitvirtinti? Dėl to dažnai ir dėsto tie, ką remia šeima, sutuoktinis turi gerą darbą. Tai nėra gerai, bet taip gyvenam. Jei valstybė neatkreips dėmesio, perspektyva prasta, nors dabar kokybė daugelyje universitetų kaip tik auga.
– Ekspertai teigia, kad didėja atotrūkis tarp didžiųjų ir regioninių aukštųjų mokyklų. Kuo gresia šios tendencijos, klausia 15min skaitytojas.
– Lietuva yra nedidelis regionas, skaldyti ją dar į mažesnius regionus atrodo keistai. Aišku, kad mažame mieste Lietuvoje nebus tarptautinio lygio gero universiteto. Kaip yra Estijoje? Yra trys aukšto lygio universitetai. Galėtų ir Lietuvoje būtų trys dideli universitetai, šitą sau galėtų valstybė leisti. Estijoje dar yra devyni maži universitetai, kurie užima nišas - Jūrų universitetas, Menų universitetas ir panašiai. Ir jie yra regionuose. Lietuvoje galėtų būti panašiai, pvz., Klaipėdoje – Jūrų universitetas. Bet didmiesčiuose turėtų sumažėti universitetų, konsoliduotis, restruktūrizuotis. Kai kur tai jau vyksta, studentai mato tendencijas ir nebestoja.
O regioniniai universitetai turi funkciją ir yra reikalingi, bet jie turi būti specializuoti ir tarnauti regiono reikmėms. O ne siekti konkuruoti. Juk Vilniaus ir Šiaulių universitetų konkurencijos rezultatas iš karto aiškus. Nesakau, kad Šiaulių universiteto nereikia, bet tai turėtų būti mažesnis universitetas, tikslinis, rengiantis regionui specialistus.
– Ar normalu, kad šiuo metu yra toks didelis skaičius aukštųjų mokyklų, kurios nesurenka pakankamo skaičiaus studentų, kad galėtų sėkmingai vystyti savo veiklą? Kaip vertinate siūlymus mažinti aukštųjų mokyklų skaičių jas sujungiant?
– Valstybė turi turėti tiek studentų, kokiam gali užtikrinti kokybiškas studijas. Tai priklauso nuo išteklių. Kad profesorius gautų du tūkstančius eurų, o daktaras ką tik apsigynęs tūkstantį eurų. Turim paskaičiuoti, kiek galime turėti studentų, kad galima būtų tokią situaciją išlaikyti. O tada ir žiūrim, kiek universitetų reikia. Viskas susiveda į lėšas.
– Ar dar nepasenusi nuostata, kad universitetai turi duoti labiau bendrą išsilavinimą, jie neprivalo paruošti studento konkrečiai darbo rinkai? Gal tuomet galima būtų optimizuoti studijas ir trumpinti jų laiką, kaip daro dalis užsienio universitetų?
– Sena dilema, ką turi duoti universitetai – išsilavinimą ar specialybę? Aš manau, kad neteisingai keliamas klausimas. Aš manau, kad universitetas turi duoti abu dalykus, antraip tai nėra universitetas. Jis turi ir paruošti darbo rinkai, bet ir duoti išsilavinimą, kad jį baigęs absolventas ir po 20 metų būtų smalsus, sugebėtų priimti naujoves, kai jau dabartinių profesijų gal nebebus. Dėl to universitetas turi duoti ir tą, ir tą. Ir tie, kurie sako, kad reikia paruošti darbo rinkai, ir tie, kurie sako, kad turi duoti išsilavinimą, yra teisūs.
Į studijų trumpinimą aš žiūriu skeptiškai, gal nebent magistrantūros kai kur galima trumpinti, kad nesikartotų su tuo, kas bakalaure sakoma. Magistrantūroje turėtų būti didesnis dėmesys skiriamas moksliniams tyrimams. Būtent darbas su tyrimais duoda išsilavinimą, kuris leidžia po to veikti. Tačiau jei valstybė žiūrės į studijų trumpinimą kaip į galimybę sutaupyti aukštojo mokslo sąskaita, bus blogai. Jei valstybė taip didins efektyvumą, tada aš už. Galima sutrumpinant pritraukti geresnių dėstytojų, jei lieka tos pačios lėšos. Bet jei mažinamos būtų lėšos trumpinant, tai blogai.
