Portalas 15min tęsia straipsnių ciklą, kurio tikslas – išsiaiškinti, kaip dabartinei valdžiai sekėsi įgyvendinti prieš rinkimus duotus pažadus, skelbtus partijų 2012 m. Seimo rinkimų programose ir Vyriausybės programoje. Šis straipsnis – apie pažadus jaunimo politikos srityje.
2012–2016 m. Vyriausybės pažadus jaunimui ir jų įgyvendinimą komentuoja Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas Mantas Zakarka. Pasak jo, 2012 m. programa atrodė džiuginančiai ir su jaunimo nedarbu Vyriausybė kovojo sėkmingai, bet kitose srityse progreso stigo.
Planuose – gyvenimo starto programa ir kova su nedarbu
Savo programoje Vyriausybė žadėjo sukurti ir įgyvendinti pirmojo gyvenimo starto programą jauniems žmonėms, kuri apimtų sklandų jauno žmogaus perėjimą iš švietimo sistemos į savarankišką profesinę karjerą. Taip pat buvo žadama remti jaunimo nevyriausybinių organizacijų veiklą.
Valstybės institucijų duris ketinta atverti jaunimo profesinio darbo praktikai, peržiūrėti viešųjų darbų programą. Žadėta sukurti daugiau švietimo ir užimtumo galimybių jaunimui, taikyti atvirojo darbo su jaunimu principą.
Didelis dėmesys buvo skirtas jaunimo užimtumui: žadėta reguliariai atlikti jaunimo užimtumo tyrimus, mažinti jaunimo nedarbą, stiprinti jaunimo užimtumo politiką regionuose, skatinti jaunimo specialistų migraciją, daug dėmesio skirti mažiau galimybių turinčiam jaunimui, efektyviau panaudoti ES lėšas jaunimo užimtumui skatinti.
Be to, Vyriausybė teigė, kad kurs reikalingą šalies demografinės padėties gerinimui infrastruktūrą, aktyviai stabdys jaunimo emigraciją, užtikrins palankias sąlygas jaunimui kurti savo verslą, sieks, kad jaunimas įgytų krašto tarnybai reikalingų įgūdžių, vykdys žalingų įpročių prevenciją.
Įgyvendinta pusė įsipareigojimų
Pasak M.Zakarkos, vienareikšmiško Vyriausybės programos įgyvendinimo vertinimo šiuo metu negalima pateikti, tačiau neatrodo, kad būtų įgyvendinta daugiau kaip pusė jaunimo politikos srityje pateiktų įsipareigojimų.
„Bendrai Vyriausybės įsipareigojimus įvertinti sunku – daugelį programų ar priemonių lyg ir buvo bandoma bent pradėti įgyvendinti, tačiau dar nėra jokių rezultatų, neskaitant jaunimo nedarbo situacijos pokyčių. Rezultatai bus matyti tik po kurio laiko“, – sako LiJOT prezidentas.
Labiausiai pagirti Vyriausybę, teigė M.Zakarka, galima už kovą su jaunimo nedarbu ir jaunimo užimtumo regionuose skatinimą.
„Iš tikrųjų per pastaruosius ketverius metus jaunimo nedarbas žymiai sumažėjo ir Lietuvoje dabar jis yra mažesnis nei Europos Sąjungos vidurkis.
Iš tikrųjų per pastaruosius ketverius metus jaunimo nedarbas žymiai sumažėjo ir Lietuvoje dabar jis yra mažesnis nei Europos Sąjungos vidurkis.
Šios problemos sprendimui tikrai buvo mestos didžiulės pajėgos bei finansiniai ištekliai, kurie ir toliau bus palaikomi iki pat 2020 m. įgyvendinant Jaunimo garantijų iniciatyvą“, – sakė LiJOT prezidentas.
Tačiau jis pažymėjo, kad jaunimo užimtumo negalima vertinti tik per darbo turėjimo ar neturėjimo prizmę.
„Išsprendus vieną problemą, nukentėjo kitos sritys. Yra įvairios užimtumo formos, bet pagrindinis prioritetas Vyriausybės kadencijos laikotarpiu buvo skirtas būtent darbiniam užimtumui“, – sakė M.Zakarka.
Kovojant su nedarbu pamirštas pilietiškumas
M.Zakarkos teigimu, 2012 m. Vyriausybės programa atrodė džiuginančiai, kadangi buvo atsižvelgiama į įvairias jauno žmogaus gyvenimo sritis, daug kur kalbama apie nevyriausybinio sektoriaus įtraukimą. Tačiau jis atkreipė dėmesį, kad daugiausia dėmesio skiriant jaunimo nedarbo problemos sprendimui, į šalį buvo nustumtos tokios sritys kaip pilietiškumas ir jo ugdymas, savanoriška veikla ir jos puoselėjimas, jaunimo ir su jaunimu dirbančių organizacijų stiprinimas.
„Vienas iš puikiausių pavyzdžių yra tai, kad net iki 2020 m. suplanuotose Europos Sąjungos fondų panaudojimo priemonėse didžiulės sumos, apie 100 mln. eurų, skiriamos būtent neaktyviam, niekur nedirbančiam, nesimokančiam jaunuoliui. Beveik nėra jokios kitos priemonės, kuri padėtų sustiprinti jaunimo organizacijas, jų ugdomąsias veiklas, apskritai visą nevyriausybinį sektorių Lietuvoje“, – sako M.Zakarka.
M.Zakarkos teigimu, nors Socialinės apsaugos ir darbo ministerija viešojoje erdvėje daug skelbė apie tai, kad pirmojo gyvenimo starto programa jauniems žmonėms turi atsirasti, kol kas jokio rezultato nėra.
„Manome, kad tai įgyvendinti buvo realu − Vakarų Europos valstybėse yra puikių pavyzdžių, kur tokios sistemos veikia, tačiau vėlgi, prioritetas buvo niekur nedirbantys, nesimokantys, neaktyvūs jauni asmenys ir jų problemų sprendimas. Todėl pirmojo gyvenimo starto programa ar jos idėjos liko popieriuje, bet ne realiuose veiksmuose arba nevyriausybinės organizacijos nebuvo įtrauktos į jokį šios programos kūrimo etapą“, – pažymėjo M.Zakarka.
Kalbėdamas apie paramą jaunimo organizacijoms, LiJOT prezidentas pažymėjo, kad jaunimo ir su jaunimu dirbančioms organizacijoms finansavimas šiek tiek didėjo ir pasiekė lygį, kuris buvo skiriamas organizacijų veikloms iki krizinio laikotarpio 2008 m.
„Taigi, situacija lyg ir gerėjo, tačiau per visą laikotarpį nebuvo sukurta jokių naujų mechanizmų vystyti ir skirti finansavimą užimtumo, švietimo ar socialinės integracijos srityje, išskyrus nedarbo problemos sprendimą. Todėl galima teigti, kad pakankamos paramos NVO nesulaukė“, – sako M.Zakarka.
Jaunimui – 7 eurai per metus
Pasak M.Zakarkos, LiJOT apskaičiavo, kad paėmus visas organizacijas, kurios gavo finansavimą per tikslines programas būtent jaunimo ir su jaunimu dirbančioms organizacijoms, ir padalinus iš organizacijų vienijamo jaunų žmonių skaičiaus išeina, kad vienam žmogui ir jo veiklos bei ugdymo išlaidoms padengti organizacija gali skirti vidutiniškai 7 eurus per metus.
„Galiu drąsiai teigti, jog 30 proc. ar net daugiau laiko jaunimo ir su jaunimu dirbančiai organizacijai atima ne tiesioginė veikla, kurią organizacija turėtų įgyvendinti, o nuolatinis rūpestis, kaip organizacijai išlaikyti save ir pasirūpinti narių ugdymu, motyvacija veikti ir kt. Šiuo atžvilgiu labai atsiliekame nuo kitų Europos valstybių“, – kritiką Vyriausybei išsakė M.Zakarka.
Užtat LiJOT prezidentas pagyrė Vyriausybę už kelių didelių projektų, skatinusių savanorišką veiklą ir profesinę praktiką būtent valstybės institucijose, įgyvendinimą.
„Tai buvo sveikintinas pavyzdys, kada atviros valstybinės institucijos su savo turimais resursais gali padėti įgyti reikalingų įgūdžių jauniems žmonėms. Svarbu, kad pasibaigus projektams šis tęstinumas būtų išlaikytas“, – sakė M.Zakarka.
Jaunimo centrų kūrimui, pasak jo, dėmesio buvo skiriama per mažai: finansuojamos tik pavienės jau egzistuojančių centrų veiklos, tačiau nebuvo akcentuojamas naujų centrų steigimas ir vėlesnis jų išlaikymas savivaldybėse.
Be to, M.Zakarkos teigimu, į jaunimo emigracijos stabdymo procesą, tam skirtų veiksmų planų ar programų kūrimą bent jau didžiausios jaunimo nevyriausybinės organizacijos nebuvo įtrauktos arba to neteko girdėti.
Nepakankamai skatinamas verslo kūrimas
Jaunimo verslo kūrimo skatinimui, pasak M.Zakarkos, taip pat skirtas nepakankamas dėmesys.
„Daugiausiai priemonių yra orientuota į jau įsisteigusio verslo stiprinimą, tačiau beveik nėra priemonių jauniems žmonėms, kurie tik ketina pradėti kurti savo verslą ir dar nėra galutinai apsisprendę, ar tai daryti.
Beveik nėra priemonių jauniems žmonėms, kurie tik ketina pradėti kurti savo verslą ir dar nėra galutinai apsisprendę, ar tai daryti.
Taip pat nėra parengtas ir jaunimo verslumo stiprinimo planas bei su tuo susijęs galimas priemonių įgyvendinimas. Daugeliu atveju sąlygos kurti savo verslą buvo paliktos atskiroms savivaldybėms su galimybe mažinti verslo liudijimo įsigijimo kainą ir panašiai“, – teigė M.Zakarka.
LiJOT prezidentas atkreipė dėmesį, kad vis dar taikomos mokestinės lengvatinės priemonės daugiausia skirtos darbdaviams, įdarbinantiems pirmą kartą pradedančius dirbti jaunuolius, o ne patiems jaunuoliams, kurie siekia kurti darbo vietas.
LiJOT prezidentas taip pat sakė, kad šiai Vyriausybei sudėlioti 2012–2016 m. programą jaunimo politikos srityje turėjo būti pakankamai lengva, kadangi 2011 m. buvo patvirtinta Nacionalinė jaunimo politikos plėtros programa iki 2019 m. ir pagal ją numatytos visos priemonės, reikalingos tvariai jaunimo politikos plėtrai užtikrinti.
„Tačiau visų priemonių įgyvendinimui skiriami itin maži finansiniai ištekliai, todėl neįmanoma užtikrinti šios programos įgyvendinimo, kas kelia didžiausią rūpestį jaunimo ir su jaunimu dirbančioms organizacijoms“, – teigė M.Zakarka.
