Brangūs broliai ir seserys,
Prieš devynerius metus tapusi Europos Sąjungos nare, ateinantį pusmetį Lietuva dalysis bendra pareiga ir atsakomybe vadovauti jau dvidešimt aštuonių šalių susivienijimui. Nuo pat tų laikų, kai mūsų protėviai pradėjo kurti valstybę, Europa visuomet buvo Lietuvos politinis siekis ir kultūrinė gairė. Prasmingai sutapo, jog per pirmininkavimą švęsime Žemaičių Krikšto sukaktį. Tai gera proga prisiminti, jog prieš šešis šimtus metų mūsų tauta galutinai įsiliejo į Krikščioniją, tapo Lotynų Bažnyčios, o drauge ir aukščiausius žmonijos pasiekimus reprezentuojančios Vakarų civilizacijos dalimi. Ir anksčiau, ir dabar atsiranda kalti¬nančių misionierius baltų genčių savitumo naikinimu. Tačiau rimti istorikai sutaria, kad kelias iki modernios lietuvių tautos su išsaugota unikalia kalba bei kultūra buvo nueitas tik Krikšto ir atsigręžimo į Vakarus dėka. Antraip būtume tiesiog ištirpę Eurazijos tyruose.
Prasmingai sutapo, jog per pirmininkavimą švęsime Žemaičių Krikšto sukaktį.
Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva būdama atvirų sienų ir atviros rinkos Sąjungoje išgyveno tiek ekonominį pakilimą, struktūrinės paramos nulemtas institucijų bei ūkio pertvarkas, tiek finansų krizę. Pastaroji buvo sunkus išbandymas, bet drauge įtikino, kad valstybės pasiryžusios pagelbėti vienos kitoms. Priklausydama laisvajai Europos šeimai, mūsų šalis yra kaip niekad saugi, o piliečiai turi iki tol neregėtas galimybes keliauti, bendrauti, plėtoti verslą, perimti gerąją patirtį ir įvairių sričių pasiekimus. Bažnyčia niekada neabejojo dėl šios Lietuvos raidos krypties – prieš referendumą, ar stoti į Europos Sąjungą, vyskupai kvietė palaikyti narystę. Drauge visuomet raginome įsidėmėti, kad žemyno vienijimosi tikslai – tvari taika ir gerovė – negali būti pasiekti, išsižadėjus vertybinių pagrindų. Sąjunga pateisins jos kūrėjų ir visų europiečių lūkesčius, jei bus paisoma žmogaus prigimties, ginamas jo orumas ir teisėtos laisvės, diegiamas solidarumas, puoselėjama šeima ir gerbiamos religinės tradicijos. Pamiršus, kad „Europos modernybė, dovanojusi pasauliui demokratijos idealą ir žmogaus teises, semia savo vertybes iš krikščioniškojo paveldo“ (Ecclesia in Europa, 108), kyla grėsmė netekti dvasinės atramos ir civilizacinės tapatybės.
Rengdamasi pirmininkauti, Lietuva kelia patikimos, augančios ir atviros Europos kūrimo prioritetą. Detalizuodama šiuos tikslus, vyriausybė pirmiausia žvelgia į ekonomiką. Labai gerai, kad siekiama subalansuoto biudžeto, patikimo euro ir naujų darbo vietų kūrimo. Tačiau svarbu nepamiršti, kad ekonomikos stabilumas didžia dalimi priklauso nuo požiūrio į žmogų, jo moralinių gebėjimų, kuriuos įgalindama valdžia gali reikšmingai prisidėti prie visuomenės gerovės. Norime atkreipti dėmesį, kad žmogaus savarankiškumo, atsakingumo ir kūrybinių įgūdžių skatinimas bei apsauga nepalyginamai stipriau už kitus veiksnius lemia socialinę santarvę, todėl visuomet turėtų būti Europos Sąjungos dienotvarkės dalimi. \
Tikrasis visuomenės progresas yra matuoja-mas žmogaus moraline būkle, o ne bendrojo vidaus produkto augimu – kai tai ignoruojama, įstatymai ir administracinės priemonės vargiai pajėgios pažaboti nuosmukį. Demografinė krizė, purtanti visą Europą, ilgalaikiais padariniais grėsmingesnė už bankų bankrotą, nebus įveikta be palankiausio požiūrio į šeimą. Džiaugiantis nauda, kurią teikia bendra rinka, laisvas darbo jėgos judėjimas, dera rūpintis, kaip išsaugoti šalių kultūrinį savitumą ir atgaivinti ar sukurti naujus bendruomeninius ryšius dinamiškai kintančioje aplinkoje.
Praėjus septyniems dešimtmečiams nuo Pasaulinio karo ir ketvirčiui amžiaus nuo sovietijos žlugimo, kyla rimtas rūpestis, ar prievartos patirties išvengusi jaunoji karta augs sąmoningai suvokdama, kokios baisios netektys mus ištiko ir paskatino kurti vietinę naudą peržengiančią solidarią Europą. Sąmoningumą ugdo tik labai atviras kalbėjimasis apie žemyną nusiaubusių abiejų totalitarinių režimų antižmogišką prigimtį. Būtina atminti, kad skelbdami „naują žmogų“, o iš tiesų naikindami laisvą asmenybę, tie režimai ypač stengėsi sumenkinti ir savo tikslams piktnaudoti religijos autoritetą. Todėl sąžinės laisvės ir išpažinimo teisės nuoseklus gynimas Europoje ir pasaulyje turi būti šventas Sąjungos institucijų reikalas.
Lietuvos atstovai turi nenutylėti, kad menkinantys krikščionišką tradiciją kėsinasi į Vakarų civilizacijos pagrindus, paniekina atminimą sąžinės kankinių, kurie neišsižadėjo Kristaus ir meilės artimui priesako net mirties akivaizdoje. Europą pagimdžiusių vertybių atmetimas kenkia visuomenės darnai ir griauna sutarimą dėl bendrojo gėrio, būtiną sėkmingiems sprendimams priimti.
Linkime visiems Lietuvos piliečiams ir ypač mūsų valdžios atstovams per šį pirmininkavimo pusmetį geriau suvokti, kodėl Europa sėkmingai iškilo tarp pasaulio tautų ir ką reiškia būti europiečiais – taikai įsipareigojusiais žmonėmis. Tuoj po išrinkimo susitikęs su diplomatais, akredituotais prie Šventojo Sosto, popiežius Pranciškus kalbėjo: „Antrasis [mano] vardo pasirinkimo motyvas buvo tas, kad šv. Pranciškus Asyžietis ragina kurti taiką. Tačiau taika neįmanoma be tiesos! Negali būti taikos, jei kiekvienas žmogus mano esąs pats sau matas, jei kiekvienas reikalauja tik savo teisių, nežiūrėdamas kitų žmonių gerovės, nepaisydamas [...] visiems žmonėms bendros prigimties.“ Kviečiame šiais Tikėjimo metais visus nuoširdžiai prašyti Viešpatį, kad Jis suteiktų Europos Sąjungos vadovams išminties kurti taiką ant tvirto tiesos pagrindo, o gerovę – ant solidarumo ir asmens orumo pamatų.
