Iškilmingas renginys prasidėjo šviečiant skaisčiai saulei. Stebint tūkstančiams Katedros aikštėje susirinkusių miestiečių ir miesto svečių, kurių dauguma slėpėsi medžių pavėsyje ar po skėčiais, pasveikinimą sakė šalies prezidentė. Ji ne tik ragino pasisemti praeities stiprybės ir vienybės, bet ir oficialiai atidarė ceremoniją.
Iškilmių metu skambėjo istorinės karinės lietuvių dainos. Daugelį sudomino renginyje pristatyta pagal istorinius duomenis ir archeologinius radinius atkurta senųjų lietuvių aprangos kolekcija, Lietuvos liaudies kultūros centro darbuotojų atkurti autentiški IX–XIV, XV amžių mūsų protėvių kasdieniai rūbai. Akį traukė ir senųjų šokių kolektyvų rodyti rūmų šokiai. Publikos ovacijų sulaukė ir vėliavininkų grupė iš Italijos, margaspalviais drabužiais vilkinčių užsienio svečių pasirodymas dėl puikaus vėliavų valdymo atrodė it suderintas šokis.
Išsirikiavus Vytautui Didžiajam ir jį lydėjusiems raiteliams, riteriams bei pėstininkams pirmą kartą viešai lietuvių kalba buvo atlikta bažnytinė giesmė „Dievo motina“, kuria viduramžiais buvo išlydimi į karą išeinantys vyrai.
Svitos ir raitų raitelių lydimas Vytautas Didysis kartu su vėliavnešiais, nešančiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių vėliavas, taip pat bajorų ir Lietuvos miestų vėliavas netrukus pajudėjo į Pilies gatvę, iš kur toliau vyko Aušros vartų link. Iškilmingą procesiją lydėjo ne tik smalsuolių minia, bet ir karo būgno, kurį nešė Vytauto Didžiojo kariaunos totoriai, garsai.
Iš Katedros aikštės išvykus Didžiajam kunigaikščiui, dalis minios patraukė kariuomenės įkandin. Dauguma žiūrovų taip pat ilgiau neužtruko dėl staiga prapliupusio lietaus. Šis labiausiai nuskriaudė orkestrantus ir choristus, kurie net lyjant pasirodė scenoje.
