Dovanos iš Lietuvos – Kryžiaus kalno fotografijos
Ką Lietuvai, gyvenančiai sovietinėje priespaudoje, reiškė dvasininko iš Lenkijos, kuri taip pat kentė iš išorės primestą ir prievarta palaikomą komunistinę valdžią, išrinkimas popiežiumi? Anot V.Landsbergio, tai buvo tam tikras virsmas, visiškai naujas dalykas kalbant ne tik apie tai, iš kur buvo kilęs naujasis pontifikas, tačiau ir apie tai, kokia jis buvo asmenybė. „Jis su savimi atsinešė labai platų religinį, filosofinį bagažą, kuris buvo ir humaniškas, ir patriotinis, ir demokratinis“, – teigė profesorius.
1982 metais įvykdytas pasikėsinimas į Jono Pauliaus II gyvybę, anot V.Landsbergio, tik įrodė, kaip jo baiminasi komunistinis režimas, pasirengęs toli žengti, griebdamasis agresijos.
„Su tuo buvo susijęs ir toks pirmas netiesioginis mano kontaktas su popiežiumi. Mano draugas, lenkų muzikologas Krzysztofas Droba, man papasakojo, kad vyksta į Romą ir galbūt jam pavyks audiencijos metu pamatyti popiežių. Jis manęs paklausė, ar norėčiau ką nors perduoti. Daviau Krzysztofui savo mėgėjiškų fotografijų iš Kryžių kalno. Ten buvo ir nuotrauka su kryžiumi, kuris buvo pastatytas dėkojant Dievui už popiežiaus išgelbėjimą. Juk šis kryžius buvo labai svarbus liudijimas to, kaip Lietuvos žmonės reagavo į pasikėsinimą į popiežių. Tai buvo ženklas, koks reikalingas ir brangus Lietuvos žmonėms, tikintiesiems, yra šis pontifikas. Norėjau, kad popiežius pamatytų, kad Lietuvoje yra daug žmonių, kurie stovi teisingame kelyje“, – pasakojo V.Landsbergis.
K.Droba iš tiesų perdavė popiežiui minėtas nuotraukas. Kaip V.Landsbergiui vėliau liudijo bičiulis iš Lenkijos, pontifikas labai įdėmiai žvelgė į šias mėgėjiškas, prastas fotografijas. Visas kitas audiencijos metu gautas dovanas Jonas Paulius II palikdavo savo asistentams, o su savimi pasiėmė tik minėtas nuotraukas.
„Man nebuvo svarbu, kad popiežius žinotų, kas yra šių nuotraukų siuntėjas, tiesiog buvo svarbu, kad jį pasiektų žinia iš Lietuvos. Mano bičiulis lenkas čia labai padėjo. Jam visą gyvenimą liko mįslė, ką reiškė jam popiežiaus pasakyti žodžiai, kad jis tęstų tą darbą. Juk, viena vertus, tai nebuvo jo darbas. Ar popiežius ne taip suprato pagalvojęs, kad nuotraukos yra jo, ar vis dėlto jis turėjo mintyje, kad K.Droba tęstų savo kaip tarpininko su lietuviais vaidmenį?“ – pasakojo profesorius.
Lenkijos Bažnyčia buvo sektinas pavyzdys
Jo teigimu, Lietuvoje tuo metu tiek popiežius, tiek pati Lenkijos Bažnyčia buvo vertinama kaip sektinas pavyzdys. V.Landsbergis omenyje turėjo Lenkijos vyskupų 1965 metais Vokietijos hierarchams išsiųstą laišką, kuriame lenkai teigė atleidžiantys ir prašantys atleidimo. Šis laiškas tapo lūžio akimirka gerinant Lenkijos ir Vokietijos santykius.
„Tai buvo didelės humanistinės ir politinės reikšmės įvykis, nes oficiali Lenkijos valdžia kartu su Maskva buvo priešiškos Vakarų Vokietijai. Lenkija, kuri kaip tik galėjo atrodyti pažeidžiama ir bijanti Vokietijos, nes oficiali Lenkijos komunistų valdžia nuolat akcentavo, kad vokiečiai mums tikrai keršys už po Antrojo pasaulinio karo nustatytas sienas, tad vienintelė atrama esą tėra Maskva. Tuo tarpu Lenkijos Bažnyčios hierarchai žengė kitu keliu ir nusprendė taikytis, nes tada nebereikės remtis į Sovietų Sąjungą. Ir vokiečiai atsiliepė į šį laišką“, – akcentavo V.Landsbergis.
Vertindamas šv. Jono Pauliaus II vaidmenį, profesorius akcentavo, kad kulminaciją pasiekęs sprendimas buvo bažnytinis Vilniaus klausimo ir kartu ir Lietuvos bei Lenkijos santykių sureguliavimas: „Jis atkūrė Vilniaus dieceziją kaip Lietuvos bažnytinės provincijos dalį, tuo aiškiai pabrėždamas, kad Vilnius yra neatskiriama Lietuvos dalis.“
Nunciatūros klausimas
1991 metų pabaigoje V.Landsbergiui jau pačiam teko su vizitu lankytis pas popiežių. Kaip prisimena tuometis Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas, tada vienas klausimų buvo Vilniaus arkivyskupo skyrimas. „Aišku, jis turėjo savo poziciją, tačiau norėjo ar pasitarti, ar sulaukti pritarimo. Jis minėjo turįs du kandidatus, o aš, nors asmeniškai jo dar nepažinojau, labai pritariau Audrio Juozo Bačkio kandidatūrai. Aišku, popiežius jį paskyrė ne dėl mano pritarimo, tačiau jo noras kalbėtis parodė, kad šis klausimas jam asmeniškai yra svarbus“, – pasakojo V.Landsbergis. Be to, čia reiškėsi ir valstybių sutarimas.
Jo teigimu, iškart po Kovo 11-osios Lietuva stengėsi aktyviai veikti tarptautinėje erdvėje, siekdama pripažinimo: „Laiške popiežiui prašėme oficialiai pripažinti Lietuvos vyriausybę, paskirti diplomatinį atstovą Lietuvai ir su ganytojišku vizitu aplankyti Lietuvą, kas pagal visas taisykles atrodė visiškai nerealu. Po to dar porą kartų pakartojome šį kvietimą, kurį asmeniškai perdaviau ir savo vizito metu.“
V.Landsbergio teigimu, rengiantis vizitui, buvo svarbu išspręsti nunciatūros klausimą, nes, kaip jam paaiškino protokolą suprantantys žmonės, popiežius negali kitoje šalyje gyventi tiesiog viešbutyje. „Iš karto ėmėmės tvarkyti šį reikalą ir nunciatūrai numatėme buvusį Dailininkų sąjungos pastatą. Dailininkams davė kitą namą ir jie su tuo sutiko – klausimas buvo gražiai išspręstas“, – prisiminė profesorius.
Vizitas – po Rusijos kariuomenės išvedimo
Kalbėdamas apie patį šv. Jono Pauliaus vizitą, V.Landsbergis akcentavo jo datą: „Popiežius savo vizitą koregavo taip, kad jis Lietuvoje apsilankytų prabėgus vos kelioms dienoms nuo to, kai pagal pasirašytą sutartį iš Lietuvos turėjo pasitraukti sovietinė kariuomenė. Politiškai – tai labai svarbus pasirinkimas, kadangi buvo grėsmė, jog Rusija sulaužys susitarimą. Tad popiežiaus apsilankymas kėlė Maskvai papildomą spaudimą. Įsivaizduokit, kaip viskas būtų atrodę, jei popiežius atšauktų savo vizitą dėl to, kad Rusija, nepaisydama susitarimo, vis dar neišveda savo okupacinės kariuomenės. Tai tikrai būtų nuskambėję per visą pasaulį. Manau, kad popiežiaus vizitas padėjo Rusijai apsispręsti įgyvendinti susitarimą, kas net ir gana padorioje Jelcino demokratijoje nebuvo dažnas dalykas. Taigi Rusija iki rugsėjo 1-osios išvedė savo karius, o jau rugsėjo 4 dieną į Lietuvą atvyko Jonas Paulius II.“
Popiežiaus vizito metu Lietuvos prezidentas jau buvo Algirdas Brazauskas, Seime viešpatavo LDDP.
„Popiežiui atvykus, mane vis dėlto pakvietė jį sutikti oro uoste, nes tuo metu jau buvome opozicijoje. Mačiau, kaip popiežius bučiavo žemę. Prisimenu popiežiaus apsilankymą Seime, kai tiek parlamentarai, tiek Seimo tarnautojai buvo susirinkę, kai kas net su vaikais, kad sulauktų popiežiaus palaiminimo. Popiežius nusileido į Seimo fojė iš viršaus – vienoje pusėje stovėjo pozicija, o kitoje – opozicija ir dauguma tarnautojų. Popiežiui laiminant, tarnautojai ir opozicija priklaupė, o nemaža dalis kairiųjų to nepadarė. Man tai buvo simbolis, atskleidęs Lietuvos pasidalijimą“, – prisiminė profesorius.
Pranciškus ragina Bažnyčią būti ten, kur labiausiai skauda
Paklaustas apie laukiantį popiežiaus Pranciškaus viziją, V.Landsbergis teigė, kad šv. Jonas Paulius II ir dabartinis pontifikas yra panašūs savo humaniškumu, autentiško tikėjimo dvasia. „Pranciškus tiesiogiai įkūnija Bažnyčios artumą patiems nelaimingiausiems – ligoniams, kaliniams, kurie irgi yra ligoniai ir juos reikia lankyti. Mes to, deja, nelabai darome. Dar jis akcentuoja, jog kunigo ar vyskupo užduotis nėra tik pastatyti kuo didesnę bažnyčią manant, kad į ją suburti žmones yra jau paties Dievo reikalas. Jis akcentuoja priešingai – ragina dvasininkus būti kuo arčiau žmonių“, – pabrėžė V.Landsbergis.
