Šio įvykio proga Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) teikimu J.B.Hanibalsonui buvo suteiktas Vilniaus universiteto garbės daktaro vardas ir surengta diskusija: „25 metai laisvės: ar tikrai išsilaisvinom ir išmokom atsakingai kurti?“, kur svečias dalinosi prisiminimais Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo lyderiu Vytautu Lansdbergiu, docentu Kęstučiu Girniumi, vyriausybei 1992 metais vadovavusiu Aleksandru Abišala bei Ramūnu Vilpišausku.
Dviprasmiška Vakarų lyderių pozicija
Anot J.B.Hanibalsono, jo tikslas buvo suburti mažų valstybių grupę, kuri būtų pasirengusi veikti vardan Baltijos šalių laisvės.
„Mums pasaulio lyderiai sakė, kad tai politinis šou, kurį demonstruoja Islandija. Vakarų lyderiai manė, kad jei Baltijos šalims bus leista ištrūkti iš Sovietų Sąjungos, gali kilti ginkluotas konfliktas ir sugrius tarptautinė taika“, – teigė svečias.
Anot jo, tuo metu už uždarų durų buvo daug skepticizmo ir net priešiškumo V.Landsbergiui ir mažos tautos ketinimams išsilaisvinti. Svečio nuomone, ši Vakarų lyderių pozicija buvo grįsta prastu suvokimu. Tuo tarpu jis pats buvo puikiai informuotas kontaktų su disidentais dėka ir žinojo, kad Sovietų Sąjunga stovėjo ant suirimo ribos ir net valdantysis elitas buvo nustojęs tikėti, kad įmanoma išsilaikyti jėga.
Su svečiu nesutiko docentas Kęstutis Girnius, didžiąją dalį gyvenimo praleidęs išeivijoje. Anot jo, JAV valdTSPMI žiai buvo puikiai žinoma, kad Sovietų Sąjunga yra ant subyrėjimo ribos. Pagrindinis Vakarų tikslas tuo metu buvo nusiginklavimas, atominės ginkluotės sumažinimas, todėl Vakarai buvo suinteresuoti toliau derėtis su tuometiniu Sovietų Sąjungos vadovu M.Gorbačiovu.
Politologo manymu, Lietuvos nepriklausomybė buvo ne išorės jėgų, o pačių lietuvių rankose, ir Vakarų valstybės negalėjo padaryti daug daugiau nei tuo metu padarė, spausdamos Maskvą. Būtent George'as Bushas vyresnysis nuolat kartojo, kad neturi būti pralietas kraujas Baltijos šalyse.
Žmonių valia ar sutapimas?
V.Landsbergis, kalbėdamas apie žmonių valios galią, teigė, kad Baltijos kelias parodė – nebuvo tokios jėgos, kuri galėjo sunaikinti 2 milijonus žmonių. Beprecedentis atvejis parodė, kad įmanoma nugalėti ir Lietuva gali išsivaduoti. Tačiau laukti galimybės buvo maža. Anot Sąjūdžio lyderio, būtent tai ir darė didžioji dauguma Vakarų valstybių – tiesiog laukė tinkamo momento, kuris vis būdavo „dar ne dabar“.
„Mes turėjome sukurti papildomas galimybes, ne tik laukti. Turėjome inicijuoti ir priimti teisingą sprendimą kaip šachmatų žaidime. Tik tokiu būdu mes įgavome pranašumą ir šansą nugalėti, – kalbėjo V.Landsbergis. Anot tuometinio šalies vadovo nebuvo galima tiesiog „stovėti po medžiu“ – unikaliu šansu reikėjo pasinaudoti nedelsiant.
Anot J.B.Hanibalsono, jo tikslas buvo suburti mažų valstybių grupę, kuri būtų pasirengusi veikti vardan Baltijos šalių laisvės
A.Abišala nepriklausomybės atkūrimo įvykiams pritaikė fizikinę chaoso teoriją. Anot mokslininko ir dabar – verslininko, pagal šią teoriją, visata vystosi stabiliai ilgą laiką, tačiau tam tikrais tarpsniais ištinka krizės ir jų metu maža jėga gali pakeisti vystymosi trajektoriją. Pasak A.Abišalos, svarbu tokiu momentu sąmoningai pasinaudoti – reikiama linkme padaryti postūmį, kas ir buvo padaryta lemtingais 1990-aisiais.
„Mes neklydome manydami, kad Lietuvos išsivadavimas yra negrįžtamos Sovietų Sąjungos griūties pradžia“ – pratęsė mintį J.B.Hanibalsonas, užtikrintai teigdamas, kad žmonių valia nulėmė esminius pokyčius ir, kad tai didžiulis Lietuvos nuopelnas istorijai.
Su juo sutiko ir K.Girnius, kuriam, žvelgiant iš atstumo, – tuo metu jis gyvenęs JAV, – atrodė neįtikėtina, kad procesas nueis taip toli. Pasak K.Girniaus, sunku suvokti, kodėl taip aplaidžiai į tuometinio valstybės vadovo V.Landsbergio išvykas į Vakarus žiūrėjo sovietų valdžia, neužkirsdama kelio svarbiems vizitams.
„Iki šiol stebiuosi, kodėl Sovietų Sąjungos valdantieji neišsiuntė V.Landsbergio kur nors toliau į Sibirą“ – garsiai stebėjosi pašnekovas, kaip vertėjas lydėjęs V.Landsbergį į pirmuosius susitikimus su Vakarų lyderiais.
Lietuvos įtaka šiandien
Kalbėdami apie dabartinę Lietuvos įtaką tarptautiniams procesams, diskusijos dalyviai akcentavo menką lietuvių savivertę, dėl kurios ignoruojami arba nuvertinami dabartiniai Lietuvos pasiekimai tarptautinėje erdvėje. Anot profesoriaus R.Vilpišausko, Lietuva gali ir kartais esmingai įtakoja tarptautinę darbotvarkę, tačiau esame linkę patys nepripažinti šio fakto. Pasak mokslininko, didele dalimi Lietuvos dėka Vakaruose Rusija pradėta matyti kitaip, tačiau, jo pastebėjimu, retai kas, ypač akademikų tarpe, prisipažįsta klydęs ir pakeičia savo argumentus.
Pasak K.Girniaus, lietuviams tebėra būdingi tam tikri posovietinės erdvės visuomenėms būdingi bruožai, kurie iš dalies lemia lėtesnį progresą nei galėtų būti.
Docentui pritarė ir A.Abišala, įžvelgdamas pasitikėjimo savimi ir kitais trūkumą visose srityse ir matydamas būtinybę kuo skubiau reformuoti švietimo sistemą.
