Pilietinė visuomenė turi dar tarpelį laiko susivokti, apsispręsti ir tarti savo žodį. Yra profesinių, jaunimo, sportinių, kūrybinių ir tautinių organizacijų. Kai kas siūlytina.
1. Gatvinius jedinstveninkus palikti gatvėje. Temaitina juos Kėdainių kunigaikštis. Ir tepasiima savo kartuves. Tik keista, kad už riaušes ir terorą nebaudžiama.
2. Lietuvos sąjūdininkams – nesiartinti, kaip tada, sausio 9 –ąją, ir Jedinstva užgęso.
3. Startuolius į valdžią be rinkimų – diskvalifikuoti dėl falšstarto. Parodykit, valdžia, kad dar yra taisyklės. Kai kas neleistina.
Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina.
Dainuokite, žmonės, čia mūsų jėga. Taip sakau ir dabar.
xxxx
Gatviniai pretendentai į „tautos“ valdžią ir balsą nedainuoja, o plūsta. Jie bent galėtų pašviesti aiškumo, į kurią pusę lenktų Lietuvos valstybės politiką. Ar į tęstinumą (demokratija, Vakarų civilizacija, žmonių teisės), ar į Kovo 11–osios kurso pakeitimą? Ar komunizmas ir okupacija buvo blogybė, ar priešingai – klydome iš to vaduodamiesi? Pretendentas į fiurerius juk pasakė, kad trisdešimt metų einame klaidos keliu. Gal pakomentuotų apie ankstesnį staliniečių gėrį? Koks požiūris į šių dienų Lukašenkos režimą, į sienų gynybą? Į mirtiną grėsmę, o gal gėrybę iš Astravo? Pasisakykite, kartuvių statytojai.
O kaip šeimūnai elgsis su tais, kurie deja, neišsaugo šeimos, net išsiskiria (kas antra santuoka), kurie nevengia mušti vaikų ir žmonų, o keikia net neperskaitytą Stambulo konvenciją? Jau jos ratifikavimas ilgam atidėtas, bet vis tiek tai didelis baubas, Nemuno krokodilai. Ramybės nė už ką Lietuvoje nereikia, maršistams tai būtų pražūtis.
xxx
Stebėtojams iš Marso turėtume atrodyti įdomiai.
Esame užpulti keleriopai, reiktų gintis išvien, bet vidinė jedinstva ragina nesiginti. Nei nuo Lukašenkos verbuojamų gyvųjų taranų akcijos („ šalin Bilotaitę!“, „ nereikia tvoros!“), juolab jo uniformuotų diversantų; nei nuo antivakcerių demagogijos („nesiskiepyk!“, „ nesisaugok ir nesaugok!“); nei nuo Astravo grabo. Atrodo, lyg lauktume išganingųjų talibų. Šturmas prieš teisėtą, pačių laisvai rinktą valdžią? Na, ir kas... Lauk ją! Raus!
Esame užpulti keleriopai, reiktų gintis išvien, bet vidinė jedinstva ragina nesiginti.
Gal nors Bažnyčia primintų šventus žodžius: „Nešu jums ramybę“.
„Gal senovės laikus
vaidilutis garsus
prikeltų? Bet kur vaidilutis?..
Dainių žodynas – menkutis“.
