Antradienį iš politinės valdančiųjų tarybos posėdžio išėjęs premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė esąs nusiteikęs laikytis dar 1990 m. neva V.Landsbergio tautai duoto pažado niekada nepaviešinti pavardžių tų žmonių, kurie prisipažins apie bendradarbiavimą su KGB.
Tačiau pats V.Landsbergis pabrėžia, kad tai nebuvo jo asmeninis pažadas, o Aukščiausiosios Tarybos bendrai priimtas dokumentas, kurį jis būdamas jos pirmininku turėjo pasirašyti.
V.Landsbergis abejoja, ar šis pažadas turėjo įstatymo galią ir ar tikrai turi galioti amžinai. Tačiau kartu politikas nėra linkęs pritarti beatodairiškam prisipažinusių apie bendradarbiavimą su sovietų slaptąja tarnyba KGB asmenų pavardžių skelbimui. Sprendimai, pasak V.Landsbergio, turi būti daromi apgalvojant visas galimas pasekmes ir tikrai ne „politbiure prie alaus“.
– Esate sakęs, kad iš esmės reikėtų viešinti visų buvusių KGB bendradarbių pavardes, ar tebesilaikote tos nuomonės? – paklausė 15min.lt V.Landsbergio.
– Aš sakiau ta prasme, kad nereikėtų rūšiuoti – kokius nors mažiukus viešinti, o svarbių asmenų neviešinti. Bet apskritai reikia atsižvelgti į kadaise duotą pažadą. Paskui buvo priimta visokių įstatymų, kas padėtį šiek tiek sujaukė. Padėtis nėra tokia vienareikšmiška, kad galima būtų taip lengvai pasakyti: „na, važiuojame“ arba „ne, negalima, uždraudžiame“. Reikia panagrinėti įstatyminę bazę, kuri yra, ir atsižvelgti į kai kurias galimas pasekmes.
Padėtis nėra tokia vienareikšmiška, kad galima būtų taip lengvai pasakyti: „na, važiuojame“ arba „ne, negalima, uždraudžiame“.
– Kokios tos pasekmės galėtų būti?
– Greta mūsų yra bepročių šalis, kuri gali tuos žmones traktuoti, kaip išdavikus buvusios sistemos. Be to, neaišku, kas būtų viešinama. Ar tik pavardės, ar yra jų parodymai, jų suteikta informacija, kuri turbūt labai svarbi valstybės saugumui. Arba, kuri gali būti labai svarbi jų saugumui, jei jie bus puolami arba šantažuojami. Čia yra daug sudėtingų aspektų.
– Iki šiol klausimas nebuvo svarstomas, gal Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija tiesiog tyliai priimdavo spredimus? Kaip manote, kas pasikeitė, kad šį klausimą svarstyti ėmėsi valdančiųjų politinė taryba?
– Dabar sukeltas kažkoks triukšmas lengvabūdiškai. Nežinia kieno interesas dabar šią temą kelti. Atrodo, kad politbiuras dabar sprendžia visus valstybės reikalus.
Neaišku, kas būtų viešinama. Ar tik pavardės, ar yra jų parodymai, jų suteikta informacija, kuri turbūt labai svarbi valstybės saugumui?
– Šiandien premjeras Algirdas Butkevičius pasakė, kad yra nusiteikęs laikytis jūsų duoto pažado niekada nepaviešinti tų asmenų, kurie patys prisipažino bendradarbiavę su KBG.
– Tai nėra mano duotas pažadas. Tai yra Aukščiausiosios Tarybos pareiškimas, kurį galiu cituoti pažodžiui. Tai pasakė Aukščiausioji Taryba. Aš tik pasirašiau, kaip jos pirmininkas.
– Sakote, kad jūsų pavardė minima tyčia?
– Gal čia tokia mada? Jei kas nors gero padaryta tais laikais, tada mano pavardės neatsimena, o jei yra problema, būtinai mano pavardę sako.
– Vis dėlto, kaip jums atrodo, ar Aukščiausiosios Tarybos tuomet duoto pažado Lietuva turėtų laikytis amžinai?
– Yra žmonės, kurie atsakingi, kurie dirba struktūrose. Ne koks nors politbiuras prie alaus. Tegu sprendžia, ką daryti, jei yra koks nors įstatyminis prieštaravimas. Ar jis tikrai yra? Ar tas pažadas, jei jį galima vadinti pažadu, yra įstatymas? O paskui gal buvo priimti kiti įstatymai, kurie gal leidžia jo nesilaikyti? Aš net negaliu viso to nagrinėti.
