Ir tuo atveju, kada anie pradės jus pulti, pradės mėtyti kuo nors arba daužyti, mūsų didžiausias ginklas būtų, jeigu jūs neatsakytumėte tuo pačiu. Jūs esate mūsų skydas, bet ne kalavijas. Mes visada laimėdavom tuo, kad atlaikydavom. Atlaikykime, mes čia, visi jūsų deputatai. (…) Būkime arčiau vieni kitų. Nereikia mums veltis su tais, kurie atėjo su neapykanta ir su blogais tikslais ir kurie nori įvykdyti piktosios jėgos pavedimą.
Šiandien yra liūdesio ir rūstybės diena. Žuvo mūsų broliai, žuvo todėl, kad gynė Lietuvą. Kai kurių vardus mes jau žinome ir pasakėme. Kitus dar sužinosime. Bet šiandien, kaip niekada anksčiau, spręsis Lietuvos likimas, ar mes galėsim žengti toliau į nepriklausomybę. Ir jeigu atlaikysime šį puolimą, mūsų padėtis, mūsų ateitis bus daug tvirtesnė ir daug aiškesnė. Jeigu mūsų kelias bus palaužtas, Lietuva atgims vėliau, po kurio laiko, sugriuvus neapykantos ir melo imperijai, kuri jau ir taip griūva. Tai jos paskutinės konvulsijos kaip dvesiančio žvėries draskymaisi. Bet pamėginkime ištverti šiandien, šitą rūsčią dieną.
Jūs girdėjote liūdnas, skaudžias žinias, jūs pavargote, jūs šalote visą dieną, visą naktį prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų. Tikriausiai ne vieno jūsų širdyje nuoskauda ir pyktis prieš tuos nedorėlius, kurie taip elgiasi su Lietuva. O vis dėlto užslopinkite tą pyktį, atgręžkite jiems nugaras, žvelkite vienas į kitą, o ne į priešą. Žvelkite į artimo, į draugo akis ir dainuokite.
Daina mums padėjo, padėjo šimtmečiais. Ir dabar dainuokime, giedokime šventas giesmes, tik nesiplūskime, nesikeikime ir nesileiskime į muštynes. Tegu mūsų širdyse būna daugiau ramybės, daugiau šviesos ir tikėjimo. O aniems palikime blogus jausmus ir nusikaltimus. Būkime tokie, kokie turime būti, ir mūsų Lietuva bus šviesi ir laiminga! Nekreipkime dėmesio į tuos šaudymus, dainuokime!
