Apie pasiruošimą naujiems mokslo metams ir su tuo susijusias problemas kalbamės su Vilniaus vicemeru Vytautu Mitalu. Jis neslepia – būtina rasti priemonių, kaip prisivilioti jaunus specialistus rinktis mokytojo darbą. Tam vien miesto pastangų nepakaks, vis dėlto ir savivaldybėje mėginama kurti planus.
Mokytojų trūksta, jie sensta
– Artėja nauji mokslo metai, o Vilniuje trūksta mokytojų. Kokia situacija likus mėnesiui iki rugsėjo? Kiek trūksta mokytojų šiuo metu?
– Duomenis turime nuo vasaros atostogų pradžios, birželio 17–20 d. atliktos apklausos duomenimis, Vilniaus mieste trūko apie 200 mokytojų. Didžiausias poreikis yra pradinio ugdymo mokytojų, taip pat mokytojų-dalykininkų – lietuvių, anglų kalbų, matematikos. Šita problema Vilniaus mieste kiekvienais metais vis aštrėja ir, nors atskirose mokyklose ji skirtinga, visur aktuali.
Su vienos progimnazijos vadovais neseniai kalbėjau, tai jie planuoja turėti 6 pirmokų klases, iš kurių penkioms vasaros pradžioje mokytojų dar neturėjo.
Su vienos progimnazijos vadovais neseniai kalbėjau, tai jie planuoja turėti 6 pirmokų klases, iš kurių penkioms vasaros pradžioje mokytojų dar neturėjo. Dabar surado tris mokytojus, trūksta dar dviejų. Konkursai paskelbti iki rugpjūčio paskutinės savaitės.
Gimnazijose, kuriose mokomi vyresni moksleiviai, irgi mokytojų vis dar trūksta, kai kur vadovai priversti rinktis iš tų žmonių, kurie niekada neturėjo jokios pedagoginio darbo patirties, tad iššūkis jiems yra didelis.
Vilniaus miesto savivaldybė labai pasisako už tai, kad mokytojai turėtų bent vienerių metų praktinio darbo mokykloje patirtį dar studijuodami, tai jiems padėtų greičiau po studijų įsijungti į tikrą pedagoginį darbą mokyklose, o galų gale ir sėkmingai mokytis iš vyresnių kolegų. Nacionaliniai tyrimai rodo, kad labiau patyrę mokytojai geba greičiau pasiekti su vaikais geresnių rezultatų.
Taip pat labai trūksta švietimo pagalbos specialistų. Nuo šių metų sausio 1 d. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pripažino, kad švietimo pagalbos specialistai – mokytojų padėjėjai, socialiniai pedagogai, psichologai, net ir bibliotekininkai – nebėra ugdymo planui vykdyti reikalingi specialistai.
Kitaip tariant, su nauja finansavimo schema, etatiniu darbo apmokėjimo modeliu, visos valstybės skiriamos lėšos ugdymui nukeliauja tik mokytojams, o ne, jeigu lieka, švietimo pagalbos specialistams. Dėl to per šiuos metus visose Lietuvos savivaldybėse atsivėrė skylės – Vilniaus miesto biudžete 2019 metais papildomai reikia surasti bent beveik 4 mln. eurų ugdymo pagalbos specialistams finansuoti pagal faktines pareigybes.
Nuo šių metų sausio 1 d. švietimo pagalbos specialistai – mokytojų padėjėjai, soc. pedagogai, psichologai, net ir bibliotekininkai – nebėra ugdymo planui vykdyti reikalingi specialistai.
Jeigu specialistų turėtų tiek, kiek savivaldybė matytų, kad jų reikia, trūkumas Vilniuje būtų net 13 mln. eurų. Tai ta suma, kuri šiek tiek neplanuotai užgulė savivaldybės biudžetą. Kartu tai siunčia žinią, kad šitie specialistai lyg ir nereikalingi ugdymui, jie reikalingi tik padėti, pagelbėti, bet ne ugdyti. Man atrodo, tai visiškai klaidinga.
Jie tarsi yra kaip pagalbiniai specialistai, lyg kokie ūkvedžiai, kuriuos turi finansuoti savivaldybės. Nors nuo kitų metų ŠMSM žada skirti šiems specialistams apie 10 mln. eurų Lietuvos mastu, tai anaiptol nėra toks poreikio patenkinimas, kad ugdymas būtų visavertis.
– Kiek tokių specialistų reikėtų papildomai Vilniuje?
– Tarkim, vienoje mokykloje trūksta 11 pedagogų – iš jų 6 mokytojų padėjėjų, kitose mokyklose po 10 pedagogų ir pagalbos specialistų. Tai didžiuliai skaičiai.
Kiekvienos mokyklos situacija skiriasi. Vienur mokyklos vadovas moka daugiau geram mokytojo padėjėjui ar psichologui, tas žmogus dirba kaip vijurkas ir tenkina visus poreikius. Kitiems to neužtenka, reikia dviejų pareigybių ir dėl to tie skaičiai yra apytikriai. Bet mes turim tokius skaičius, kurie parodo, kad Vilniaus mieste papildomai reikėtų apie 13 mln. eurų norint, jog ugdymo pagalba būtų teikiama iš tikrųjų pakankama mokyklose ir darželiuose.
– Bet šiemet radote tuos 4 mln. eurų biudžete?
– Didelę dalį jau radome, bet tam, kad Vilniaus miesto mokyklos sėkmingai pasiektų naujus metus, papildomai lėšų skirsime rudenį perskirstydami biudžetą. Kadangi miesto biudžeto situacija yra nebloga ir šiek tiek daugiau bus viršplaninių pajamų, negu mes galvojome, tai, be abejo, absoliuti dauguma jų eis švietimui.
Tarkim, vienoje mokykloje trūksta 11 pedagogų – iš jų 6 mokytojų padėjėjų, kitose mokyklose po 10 pedagogų ir pagalbos specialistų.
– O tie minėti 13 mln. eurų būtų per daug sunki našta miesto biudžetui?
– Tai jau būtų tolimesnės ateities perspektyva. Vilniaus miestas siekia, kad ugdymo pagalbos specialistai, kurie padeda užtikrinti sklandų ugdymo procesą, būtų mokyklose ir jų daugėtų, nes individualizuoto ugdymo iššūkiai vis didesni. Vadinasi, vis daugiau moksleivių reikia individualizuoto ugdymo. Ir tyrimais įrodyta, kad tai padeda užtikrinti geresnius ugdymo rezultatus. Norint turėti kokybišką XXI a. išsilavinimą teikiantį Vilniaus švietimą, ugdymo pagalbos specialistų tikrai reikės.
Bet esant dabartinei situacijai man neramu, kad mūsų valstybė siunčia žinią, kad jie net nėra ugdymo dalis, o yra kažkas tokio, kas gali būti, ko gali nebūti – savotiškas prabangos dalykas arba vien savivaldybių galvos skausmas ir pareiga.
– Bet turbūt paklausus mokyklų vadovų nuomonės, jie nemano, kad tai yra prabanga – greičiau būtinybė?
– Jie nemano, kad tai prabanga. Yra daugybė sudėtingų situacijų, pvz., dabar Vilniaus miesto mokyklose labai trūksta psichologų, kurie būtų ta grandis, užtikrinanti įvairių krizinių, sudėtingų situacijų kokybišką išsprendimą ir daugelis mokyklų vadovų jaučiasi sutrikę, kai jie negali rasti psichologų, kuris padėtų įveikti kylančius iššūkius.
Norint turėti kokybišką XXI a. išsilavinimą teikiantį Vilniaus švietimą ugdymo pagalbos specialistų tikrai reikės.
– Bet ar miestas turi instrumentų, kaip prisivilioti, paskatinti specialistus ateiti dirbti į mokyklas?
– Vilniaus miestas per pastaruosius ketverius metus žengė porą žingsnių siekdamas užtikrinti deramą švietimo kokybę. Padidinome ikimokyklinio ugdymo auklėtojų atlyginimus, kas brangiai kainuoja Vilniaus miesto biudžetui, bet yra būtina norint, kad būtų žmonių, pasiryžusių auklėti ikimokyklinio amžiaus vaikus. Kitas sprendimas – visos dienos mokyklos įvedimas, kuris padeda tėvams lengviau suderinti darbo ir kitus įsipareigojimus.
Kažkuriuo būdu Vilnius turbūt privalės žengti ir mokytojų ieškojimo keliu. Mes jau turime vieną programą – „Renkuosi mokyti. Vilnius“, kurią iš dalies finansuojame Vilniaus miesto biudžeto lėšomis. Joje dalyvaus beveik 20 Vilniaus miesto mokyklų. Tai reiškia, kad „Renkuosi mokyti“ programa, skirta įvairių sričių specialistams atrasti savo pašaukimą švietime, persikvalifikuoti ir tapti mokytojais, Vilniaus mieste vis labiau įsisiūbuoja, bet ateityje to gali nepakakti.
– Ar pakanka norinčiųjų dalyvauti šioje programoje?
– Norinčiųjų dalyvauti šioje programoje visą laiką yra. Tik, žinoma, Vilniaus miestas susidurs su dviguba mokytojų trūkumo problema. Viena vertus, kalbame apie vis aštrėjančią problemą dėl miesto plėtros ir augančios švietimo paklausos, o kartu nacionaliniai tyrimai rodo, kad yra didelė pedagogų karta, kuri netoli pensinio amžiaus ir ji dirba vis dar mokyklose.
Kai kurie pedagogai jau pensinio amžiaus ir dar dirba ir, jeigu jie nuspręs kažkada pasitraukti, tai gali būti sudėtinga: tarkim, vienoje gimnazijoje yra trys pensinio amžiaus matematikos mokytojos, jeigu jos nuspręstų staiga pasitraukti, tai praktiškai toje mokykloje neliktų matematikos mokytojų ir tada reikėtų skubiai galvoti, kaip 11–12 klasių mokinius, kurie jau yra finišo tiesiojoje prieš brandos egzaminus, kokybiškai jiems paruošti.
– Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius sakė, kad numatomas skatinimo fondas siekiant pritraukti studentų į dalykų mokytojų studijas: stipendija pasirinkusiems dalykų mokytojų studijų programas siektų 200 eurų, o įsikūrimo išlaidos – 10 tūkst. eurų vienkartinė išmoka, pasirašius sutartį su savivaldybe. Ar tai padėtų Vilniaus miestui?
Tarkim, vienoje gimnazijoje yra 3 pensinio amžiaus matematikos mokytojos, jeigu jos nuspręstų pasitraukti, tai praktiškai toje mokykloje neliktų matematikos mokytojų.
– Apie tą vieną iš Lietuvos siekių – kad mokytojas turi būti prestižinė profesija, reikėtų kalbėti daug plačiau nei tik apie vienkartines ar įsikūrimo stipendijas. Šita priemonė gali būti suprasta kaip tam tikras gelbėjimosi ratas pamačius pirmuosius įstojimo duomenis, kurie ką tik paaiškėjo, dėl ypatingai mažo pedagoginių profesijų populiarumo.
Kartu reikia pagalvoti apie patį mokytojų rengimo modelį, skatinant jaunus žmones, kad jie, baigę kitas profesijas, turėtų lankstų ir patrauklų metų trukmės pedagoginių studijų kursą ir pabaigę, tarkim, fizikos studijas, įgytų pedagoginių žinių bei turėtų dar vieną iš karjeros galimybių – būti mokytoju ir dėstyti fiziką mokykloje. Šitas kelias labai reikalingas, jis susijęs apskritai su tuo, ar žmogus gali gyvendamas šiuolaikinėje Lietuvoje, Vilniuje, mokyti fizikos mokykloje ir turėti dar kitą darbą.
Tokių galimybių atvėrimas grįžtant prie laisvesnės ir savarankiškesnės mokyklų egzistavimo tvarkos, nei ji yra dabar, man atrodo, kartu su visom finansinėmis priemonėmis padėtų pritraukti naujus mokytojus. Bet apie finansines priemones reikia pradėti kalbėti nuo to, kad Lietuvoje mokytojų ir moksleivių balansas yra pakankamai netolygus. Daug lėšų metama į tuštėjančių mokyklų išlaikymą ir vidinė optimizacija yra vienas iš raktų, kuris padėtų mokytojams ilgesniame laikotarpyje uždirbti daugiau.
– Mokslo metai artėja ir mokiniams. Teigiate, kad visi pirmokai jau turi savo vietas klasėse, tačiau kai kur teko ieškoti būdų, kaip palengvinti vaikams nuvykimą į mokyklas. Turiu omenyje Pilaitės pirmokus, kurie mokysis „Ryto“ mokykloje.
– Pavėžėjimo sumanymas nėra naujas, anksčiau tai buvo organizuojama Balsių vaikams, kurie netilpo į savo mokyklą ir turėjo važiuoti toliau. Kadangi Pilaitė yra labai sparčiai augantis rajonas ir mes neturėjome kitos išeities, tik nubrėžti tokį brūkšnį ties Pilaitės prospektu: gyventojai vadinamojoje senojoje Pilaitėje į pietus nuo Pilaitės pr. buvo priskirti M.Mažvydo progimnazijai, o tie, kurie gyvena į šiaurę nuo Pilaitės pr., priskirti „Ryto“ progimnazijai. Bet net ir priskirtieji M.Mažvydo progimnazijai ne visi į ją tilpo, dėl to mes Pilaitės vaikams, kurie pakviesti mokytis „Ryto“ progimnazijoje, siekiame užtikrinti patogų susisiekimą. Tariamės su bendruomenėmis ir mokyklomis. Skirsime autobusą ir vežiosime pradinukus.
– O kaip su remontais Vilniaus mokyklose? Juk vasarą tradiciškai švietimo įstaigos virsta statybų aikštelėmis.
– Šiais metais vykdoma Vilniaus licėjaus kapitalinė rekonstrukcija. Ten pats darbų įkarštis ir jau aišku, kad visi moksleiviai į licėjaus patalpas rugsėjo 1 dieną sugrįžti negalės. Dėl to miesto savivaldybė aktyviai tariasi su mokykla ir šalia esančia Senvagės gimnazija, kur sutarėme „pasiskolinti“ 9 klases ir kabinetus licėjaus moksleiviams. Nors su rangovu esame sutarę, kad rugsėjo 1 d. antras ir trečias aukštai turėtų būti baigti, o pirmo aukšto klasėse vykusios pamokos perkeltos į Senvagės gimnaziją, dar nesame tikri, ar kai kurie moksleiviai neturės mokytis dviem pamainomis pirmus tris mokslo metų mėnesius.
Džiaugiamės tokiais darbais, bet atsiprašome moksleivių ir siūlome jiems kitokį variantą, norėdami, kad jie patirtų kuo mažiau nepatogumų.
Kitose mokyklose tokių didelių remonto darbų nevykdoma, o vykdomi neturėtų kelti nepatogumų.
– Vis dėlto tai turbūt nereiškia, kad tų didesnių remonto darbų nereikia?
– Mes esame suplanavę keletą projektų. Visų pirma, atlikti infrastruktūros kokybės analizę ir suskirstyti Vilniaus švietimo įstaigas į keletą grupių pagal tai, kaip jose yra išplėtota ir užtikrinta šiuolaikiniam ugdymui reikalinga infrastruktūra.
Antras dalykas – pradedame bandomąjį projektą, kurio metu būtų radikaliai transformuojamos ir praplečiamos keletas švietimo įstaigų. Kol kas galvojame apie 7–8, sieksime, kad radikaliai pasikeistų ugdymo erdvės ir tai atvertų kelius į kokybišką ugdymą.
Mūsų vizija – kad visos švietimo erdvės būtų pertvarkytos ir padėtų atskleisti jaunųjų vilniečių talentus, užtikrintų tai, ko reikia iš ugdymo erdvių – daugiau lankstumo, daugiau galėjimo dirbti grupėse ir daugiau galimybių individualiam darbui, ko dažnai senos koridorinės mokyklos nelabai turi, išskyrus vieną bibliotekos kabinetą, visa kita nuolatinis šurmulys ir judėjimas.
Siekiame, kad mokyklų vadovai kuo daugiau laiko galėtų skirti galvodami apie ugdymo procesą, jo kokybę, o ne ūkio ar infrastruktūros klausimus.
