– Pradėčiau nuo jūsų minties, ištartos per knygos pristatymą: „valdžia visada bus rankose tų, kurie ją ir turi“...
– Mūsų sąlygomis taip ir yra. Konkretūs žmonės gali pasikeisti, išmirti, tačiau jie išauklėja naują kartą, patikimųjų kartą, kuri, įsisavinusi politinio žaidimo taisykles, valdžią sėkmingai perima į savo rankas. Kartu veikia ir stiprus vienvaldiškumo instinktas – valdo ne kažkas kitas, o būtent „ji“.
– Tai nėra labai guodžianti mintis tiems, kurie ketina dalyvauti artėjančiuose savivaldos rinkimuose ir turi lūkesčių, kad ateis „nauja valdžia“.
– Žmonės per visus rinkimus turėjo lūkesčių, tačiau jie neišsipildydavo. Mano manymu, Lietuvoje nebus jokių ekonominių, kultūrinių ar dvasinės aplinkos pokyčių, kol politinė sistema nepasikeis, kol nebus panaikinta partinių vienvaldystė.
– Kodėl būtent savivaldos lygmenyje ta vienvaldystė gali būti panaikinta ir imti plėstis reali demokratija, būti įveiksminta visuomenės galia?
– Vakarietiškos demokratijos esmė ir yra savivalda, kai dalį gyvenimo sričių žmonėms leidžiama tvarkyti patiems. Kodėl mūsų partinė sistema nenori valdžia pasidalinti? Nes tuomet reikės dalintis ir galia, ir pinigais. Be to, atsiradus realios savivaldos sričiai, politikams valdyti tampa sunkiau dar ir dėl to, kad jie ima jausti atsakomybę. Sistema, kuri buvo sukurta per 20 Nepriklausomybės metų, politikams leidžia valdyti neatsakant už jokius savo veiksmus ir sprendimus.
– Korupcijos ir demokratijos samplaika, kurią išryškinate jau knygos pavadinime – ironija? Lygiai taip pat, kaip ir sakytume „skaidrioji oligarchija?“
– Taip, tai ironiška ir paradoksali samplaika, kuri bent jau man nusako vaizduojamosios ar procedūrinės demokratijos esmę: išlaikomos būtinosios procedūros, vyksta rinkimai, kažkas tarpusavyje konkuruoja, tačiau reali valdžia visada išlieka partinių rankose. Valstybės sistemos mechanizmas yra sukurtas taip, kad didžiulė mokesčių mokėtojų lėšų dalis nepaliaujamai nutekėtų į politikų ir su jais susijusių verslininkų kišenes.
– Kaip reikėtų paaiškinti komunistinės nomenklatūros grįžimo į Lietuvos politinę erdvę priežastis? Rašote, kad po Sąjūdžio nomenklatūra sugrįžo sustiprėjusi. Kas tai lėmė?
– Tiesą sakant, ta nomenklatūra niekur nebuvo išėjusi. Ji egzistavo, tačiau nesirodė viešumoje. Dalis nomenklatūros dalyvavo Lietuvai išsilaisvinant iš sovietinės okupacijos, nes nujautė, kad valdžią visgi geriau turėti patiems, nujautė, kad „dabar valdysime mes“. Ši idėja buvo labai gaji, o vienas veiksmingiausių jos įkūnytojų buvo a. a. Algirdas Brazauskas.
Kodėl mūsų partinė sistema nenori valdžia pasidalinti? Nes tuomet reikės dalintis ir galia, ir pinigais.Kai kalbu apie nomenklatūros sustiprėjimą 1992-aisiais, omenyje turiu tai, kad dalis nomenklatūros žmonių nusavino vadinamąjį liaudies turtą, kuris buvo tarsi valstybės. Juk matėme, kas dėjosi per kolūkių išardymus, kai nepaprastai praturtėjo kaimo partinės nomenklatūros atstovai, juk matėme, kas dėjosi per privatizavimo vajų. Nomenklatūrai sugrįžus į politinę areną, jos rankose jau buvo ne tik galia, bet ir didžiuliai turtai, kurių dalybos dar labiau sustiprino asmeninius ir partinius ryšius.
Galų gale, jie ir įtvirtino partinių valdžios mentalitetą, kuris pasirodė patrauklus ir buvusiems konservatoriams – „gal geriau valdyti vieniems“. Ketverius metus pavaldo vieni, pabūna opozicijoje, tuomet pavaldo kiti. Nepajuda tik visuomenė, išlikdama, sakyčiau, tokioje šaltienos būsenoje. Tirpsta, tačiau pajudėti niekur negali.
– Bet, kalbant apie konkrečius asmenis, partijų lyderius, kurie tą mentalitetą ir palaikė, reikėtų įvertinti tai, jog politinės kartos po truputį keičiasi. Ar su tuo nereikėtų sieti jokių lūkesčių dėl sistemos kaitos?
– Ne, nes ši sistema yra labai patogi. Kai vaidini demokratiją, kai rinkimai vyksta, kai kažkas lyg ir pasikeičia, tačiau valdžia išlieka tavo rankose, kam tau keisti sistemą?
– Tačiau ką daryti žmonėms? Neiti ir nebalsuoti rinkimuose, nes valdžia vis tiek išliks rankose tų, kurie ją ir turi?
– Nesu nei ragintojas eiti, nei ragintojas neiti. Asmeniškai aš balsavau jau senokai, nes gerai suprantu, kad parodomuosiuose rinkimuose labai svarbu atėjusiųjų skaičių. Nesvarbu, ką atėjęs balsuoti daro – gadina biuletenį ar balsuoja, – tačiau valdžiai svarbu, kad atėjusiųjų būtų kuo daugiau, nes tai tarsi suteikia jai teisėtumą, legitimizuoja valdžią. Vienaip valdžia jaustųsi, jeigu balsuoti ateitų 10 proc. rinkėjų, ir visai kitaip, kai ateina 40 proc.
Ką reiškia nuomonė visuomenės, kuri neturi jokios galios? Tuomet ir nuomonė neturi jokios galios, ji nieko nereiškia.Menkutis žingsnis į realią demokratiją yra padarytas – valdžia leido savivaldos rinkimuose kandidatuoti patiems žmonėms, nepartiniams. Tačiau pagalvokime, ką aš sakau? Valdžia „leidžia“ žmonėms dalyvauti savivaldoje, t. y., valdžios leidimas reikalingas netgi tam, ką galėtų ir turėtų tvarkytis patys žmonės. Tačiau tokia idėja labai greitai sukompromituojama, nes vėl atsiranda sąrašai, tarp nepartinių patenka partiniai, buriasi kažkokios grupės, kurių tikslas – sužlugdyti nepriklausomų žmonių pastangas. Tad realios demokratijos idėja ir reali savivalda nepajuda iš mirties taško. Iš taško, kuriame jokios savivaldos nėra.
– Per knygos pristatymą kalbėjote ir apie žiniasklaidą, teigdamas, kad joje reikiamu momentu yra pasakoma reikiamų žmonių nuomonė ir tik vėliau žurnalistai suvokia, kad nuomonė, kurią jie paskelbė, tiesa, kurios ieškojo, buvo kažkam labai reikalinga. Turite omeny, kad žiniasklaida tas kažkas manipuliuoja?
– Ir pati žiniasklaida manipuliuoja, ir pačia žiniasklaida manipuliuojama. Tokia praktika yra akivaizdi. Vienas tiesas ir nuomones stengiamasi paskleisti, kitas – prilaikyti iki patogaus momento.
Pavyzdžiui, pastarasis atvejis, kai energetikos ministras Arvydas Sekmokas pareiškė, jog „Lietuvos dujos“ veikia kaip Rusijos koncerno „Gazprom“ filialas. Tačiau taip „Lietuvos dujos“ veikia jau seniai, jokios naujienos čia nėra. Kam reikalingas šis praregėjimas? Atrodo, kad kažką norima daryti, todėl žiniasklaidoje toks praregėjimas pateikiamas kaip naujas faktas, į kurį mes visi turėtumėme atkreipti dėmesį, kažkaip reaguoti.
– Žiniasklaida pagal savo prigimtį turėtų būti visuomenės nuomonės reiškėja, turėtų kontroliuoti valstybės institucijų veiklą. Kodėl taip nėra?
– Ką reiškia nuomonė visuomenės, kuri neturi jokios galios? Tuomet ir nuomonė neturi jokios galios, ji nieko nereiškia. Žiniasklaida aptarnauja politinį sluoksnį, manipuliuoja, kad kuo daugiau žmonių ateitų į rinkimus, o vėliau jau palaikytų vienokias ar kitokias jėgas, tiesiogiai susijusias su pačios žiniasklaidos interesais. Aš jau nekalbu apie situaciją rajonuose, kur žiniasklaida yra merų, turtingų šeimų rankose.
Žiniasklaida yra verslas, o ypač pelningas jis tampa tada, kai yra sujungiamas su politiniu verslu. Politikui žiniasklaida reikalinga kaip viešoji scena, nes tada jam nebereikia bendrauti su žmonėmis ir atsakinėti į jų klausimus. Politikas pradeda veikti scenoje, kurioje vieną dieną jis gali pasakyti tokią nuomonę, kitą dieną – jau kitokią. Atsakomybės nebelieka.
